Julius Sasnauskas. Atiduotas į mūsų rankas

lzinios.lt 2016 12 23

Kai angelai nuo jų pakilo į dangų, piemenys kalbėjo vieni kitiems: „Bėkime į Betliejų pažiūrėti, kas ten įvyko, ką Viešpats mums paskelbė“. Jie nusiskubino ir rado Mariją, Juozapą ir kūdikį, paguldytą ėdžiose. Išvydę jie apsakė, kas jiems buvo pranešta apie šitą kūdikį. O visi žmonės, kurie girdėjo, stebėjosi piemenų pasakojimu.

 

lzinios.lt

Marija dėmėjosi visus šiuos dalykus ir svarstė juos savo širdyje. Piemenys grįžo atgal, garbindami ir šlovindami Dievą už visa, ką buvo girdėję ir matę, kaip jiems buvo paskelbta. Iš Evangelijos pagal Luką.

 

 

Kalėdos, kaip žinoma, šventų stebuklų metas. Patys laimingiausieji gruodžio 25-osios naktį staiga nugirsta katinėlį ar šunelį gražiai sušnekus lietuviškai. Dar kitiems iš šulinio gelmenų pasemtas vanduo ištykšta ant sniego vynu. O Pranciškui Asyžiečiui, kai pirmąsyk panoro suvaidinti Kristaus gimimą, pats dieviškasis Kūdikėlis radosi besišypsąs šalia gyvo jaučio, avino, asiliuko.

 

Anuomet prieš pat Kalėdas ir man pagaliau kliuvo laimė regėti dangaus stebuklą. Prisikėlimo bažnyčioje, Toronte, bedalijant parapijiečiams komuniją. Prabilo žmonių rankos. Pamačiau savo parapijiečių delnus, į kuriuos dedu ir dedu baltus paplotėlius, švenčiausiąjį Išganytojo Kūną. Dešimtis delnų – nudirbtų, sudiržusių, anaiptol ne angeliško baltumo. Pagalvojau apie darbus, kuriuos metai po metų tos rankos dirbo. Pagalvojau ir apie nuodėmes, iš jų ir iš manęs išėjusias. Ak, kaip gražiai, kaip nuolankiai gula Viešpats ant mūsų nešvarių ir nuodėmingų rankų! Tarsi Betliejuje, tarsi pirmąją savo gyvenimo naktį, tarsi ant suplėkusių tvarto šiaudų...

 

Šitokia proga, žinoma, tiktų ir rimtesnė kalba, ne vien smulkmenos, kurios Dievo Dvasiai padvelkus kitąsyk virsta stebuklais. Kalėdas lydėjo ir lydės poetu prabilusio Antano Maceinos klausimas: „Argi mes būtume Tave atprašę, Tu, baltutėli šarmo laše?.. Mes tik kliedėjom ir viliojom...“

 

Neramu aną naktį buvo ir Betliejaus galulaukių piemenukams. Kaip? Iš kur? Kodėl? – klausinėjo jie savęs tvarto patamsyje spoksodami į juos tris: motiną, tėvą ir kūdikį, paguldytą gyvulių ėdžiose. Dangaus angelų chorai jau buvo nutilę – angelai visuomet trumpai tesisvečiuoja nuodėmingoje žemėje. Ir tvartas buvo tikras tvartas, nepavirtęs rūmais nuo Viešpaties prisilietimo. Ir vaikas buvo kaip visi vaikai, be auksinių spindulių virš galvutės. Ir piemenys bėgdami į susitikimą su Dievu nepavirto nei angelais, nei karaliais. Vaiko motina tylėjo, kai jie nerišlia valstietiška kalba pasakojo apie savo regėjimą. Motina neparodė ranka į kūdikį ir neprabilo iškilmingu balsu: „Klaupkitės, nes tai – Dievas“. Motina kažin ką mąstė ir dėjosi į širdį. Kaip visos motinos.

 

Tik šitoks pirmųjų Kalėdų stebuklas. Naktis Betliejuje buvo šalta ir tamsi. Mirguliavo viena kita žvaigždė, bet ką jos galėjo bepasakyti? Piemenys – ne išminčiai astrologai iš Rytų šalies. Piemenys moka tik svajoti žiūrėdami į žvaigždes.

 

Ir mes kasmet per Kalėdas šaltą ir tamsią naktį pasklidę savųjų betliejų laukuose. Užsikūrę laužus ar tik vienas kitu šildydamiesi ir pasišviesdami. Angelų chorai ataidi iš vaikystės – tai tik akimirka atsivėrusio dangaus. O ženklas, kuris mums šiandien duotas, – žemiškas ir labai paprastas: „Rasite kūdikį, suvystytą vystyklais ir paguldytą ėdžiose“. Taškas. Jokių dieviškų paveikslų. Ar bėgsime į užeigos namus, į tvarto prietemą, į nežinomybę? Rasime kūdikį? Na ir kas? Netgi ne Kristų, ne Kūdikį didžiąja raide. Paprastą žmonių vaiką, drebantį nuo šalčio. Ar bus gana tokio ženklo? Ar užteks kūdikio akių žvilgsnio, motinos tylėjimo, mieguistų avių ir jaučių? Ar užteks to, kad grįždami į savo laukus švęstume Dievo gimimą?

 

Piemenims užteko. Atsivėrusios jų širdies akys atpažino jį, vienintelį Gelbėtoją. Tai nebuvo poetiška vizija. Tvarte negimsta eilėraščiai. Tvarte gimė tikėjimas. Nes žmonių Lauktasis galėjo pasirinkti tik šitokį kelią. Žmogiškojo vargo ir silpnumo žingsnius. Nesuvaidintus ir nesumeluotus.

 

Piemenys įtikėjo gyvulių ėdžiose paguldytą žmogaus Sūnų. Prieš galingą, su griausmu ir švytėjimu ateinantį kareivijų Viešpatį jie būtų sukniubę iš baimės. O tvarte jų laukė tas, kuris „nesigėdija juos vadinti broliais“. Jam taip pat reikalinga šiluma ir bičiulystė. Mažas, silpnas vaikutis, kuris tuoj pat pravirks išsigandęs aplinkui tvyrančios tamsos. Tai buvo Dievas. Atiduotas į žmonių rankas. Kitoniškas Dievas būtų nesupratęs žmogaus. Kitoniško Dievo būtų nesupratęs ir nepriėmęs žmogus.

 

Kalėdų naktį neprasivers dangaus skliautas ir Viešpats nepasirodys visa savo didybe, kad mes pultume prieš jį ant kelių ir neliktų nė vieno netikinčio ar abejojančio. Ieškodamas Dievo pėdsakų, jo švento veido, žmogus turės žiūrėti į kitą žmogų. Į jo kūną. Rankas ar akis, nesvarbu. Dievas sutinkamas ir atpažįstamas žemėje. Keistoje, prieštaringoje žmonių planetoje. Tvarte, kur tamsu ir purvina, kur tik gyvulių pūtavimas sušildo orą. Čia jis tapo mūsų broliu ir niekuomet nuo mūsų nepasitraukia.

 

Ne visi mes prie Kūčių stalo linksniuosime Jėzaus vardą, ne visi kalbėsime apie dvasingumą. Tačiau Dievas susiranda sau vietą ir prie užtrenktų užeigos durų. Jis moka prisistatyti žmogui įvairiausiais vardais bei slapyvardžiais. Kaip duonos gabaliukas ant pavargusių delnų. Ar kaip maceiniškasis baltutėlis šarmo lašas, kurį sutirpdo „tamsi, karščiuojanti širdis“. Žemėje jis yra atiduotas į mūsų rankas. Ir gimdamas, ir mirdamas. Kalėdų žinia iš tiesų didinga: Dievas nepabūgo žengti pas mus, į pačių nakties tamsą, į tvarto vienatvę ir skurdą. Nes jis labai pamilo mūsų pasaulį. Nes jam gera su mumis, silpnais ir nuodėmingais.