Kunigaikštis pėsčias eina per Vilnių…

lzinios.lt 2017 01 04

Kaip pirmąsias prisirpusias žemuoges rūpestingai renku ir veriu ant ilgų atminties smilgų kiekvieną mintį, kiekvieną žodį, sklidiną meilės mūsų tautai ir mūsų, lietuvių, įkurtai, saugotai, apgintai valstybei. Ką surenku – branginu ir su kitais pasidaliju.

lzinios.lt

Šiandien norėčiau dalytis žinomo lenktynininko, Dakaro ralyje nuolat Lietuvos vardą garsinančio Benedikto Vanago mintimis.

 

Net ir ne sporto aistruoliai tikriausiai pastebėjo, kad keletą pastarųjų metų jis ir jo automobilis puošiasi Vyčio emblema. Tai ne koks auksu tviskantis kryželis, kaip jis pats sako, „ne tiesiog gražus paveikslėlis, o vertybinių siekiamybių koncentratas, saugantis tiek tautos krypties, tiek jos tikslo gaires. Tai tarsi grynuolis, kuriame telpa suspausta valstybės programa, kaip kad katalikybės programa yra suspausta Dešimtyje Dievo įsakymų.“

 

Kadangi lenktynininkas, matyt, yra iš tų žmonių, kurie kaip kalba, taip ir gyvena, nieko neturėtų stebinti tai, kaip gražiai jis įsikomponavo į ekspedicijos „Nemunu per Lietuvą“ kolektyvą.

 

Regis, tuo pasidžiaugus, galima būtų ir užbaigti trumpą siužetą apie dar vieną Lietuvą mylintį, jai gyvenantį tautietį. Tačiau stabdo paaiškėjęs faktas, jog net ir mylint vieną ir tą pačią valstybę, vienodai gerbiant jos simbolius, galima skirtingai vertinti kai kuriuos mūsų bendro gyvenimo faktus, aspektus, meno kūrinius, jau nekalbant apie konkrečias asmenybes. Ar dėl to turėtume susipykti?

 

B. Vanagas, pavyzdžiui, turi priekaištų Katedros aikštėje pastatyto LDK didžiojo kunigaikščio ir legendinio Vilniaus įkūrėjo Gedimino paminklo autoriui. Jo nuomone, skulptorius neįsigilino į paminklu išreiškiamas simbolines prasmes ir „psichologinį poveikį lietuvių tautai“. Mat „nulaipintas nuo žirgo kunigaikštis“, anot B. Vanago, simbolizuoja ką tik nori, „bet tik ne tautos vedlį“.

 

Paminklas kunigaikščiui Gediminui kritikuotas ne kartą. Ir dažniausiai – kaip tik už kompoziciją. Esą ne kunigaikštiškas tai užsiėmimas – vedžioti už pavadėlio taurų ristūną... Prieš keletą metų ir aš pakraipydavau galvą, žvelgdama į šias dvi Katedros aikštėje esančias figūras. Bet šiemet, skaičiuodama vis didėjantį iš Lietuvos bėgančių lietuvių srautą ir svajodama apie išmintingą Vyriausybę, kuri sugebėtų bėgančius sustabdyti, išbėgusius grąžinti, visai kitaip pamačiau nuo žirgo nulipusį kunigaikštį.

 

Tai ne išdidusis karvedys, nuo žirgo apžvelgiantis savo kuriamos valstybės platybes, o į savo namus, į savo tėviškę sugrįžęs vadas, tautos vedlys, kuriam už visas raitelių karžygių pergales, už visas užkariautas žemes svarbiau ir brangiau savoji gimtoji žemė, kurią jis ne pamina po žirgo kanopomis, o pajaučia savo kojomis. Gal kitu savo žingsniu jis puolė ant kelių ir bučiavo ją, kaip suklupęs pabučiuodavo žemę kaskart naują šalį aplankydamas popiežius Jonas Paulius II?

 

Bet skulptorius pasirinko įamžinti būtent tą akimirką, kai didysis kunigaikštis, sugrįžęs iš pergalingo žygio, nulipęs nuo ištikimojo žirgo, mėgaujasi pirmaisiais žingsniais gimtinės žeme, kaip paprastas ją mylintis žmogus, kaip šiandien Gedimino kalnu, Katedra, Valdovų rūmais besidžiaugiantis dar nenutautėjęs lietuvis.

 

Tiesą sakant, nežinau, koks buvo tikrasis skulptoriaus sumanymas. Bet taip neretai atsitinka su meno kūriniais: ilgainiui jie ima gyventi savąjį, su pradiniu sumanymu nebesusietą gyvenimą, bet įsikomponuodami į jais besinaudojančių, besigrožinčių žmonių emocijas, išgyvenimus, lūkesčius.

 

Lenktynininkui B. Vanagui svarbu pergalės, per kurias garsėtų Lietuvos vardas – ir jis nori matyti pergalingą, ant žirgo iškilusį raitelį. Mano norai kuklesni. Laukiu grįžtančiųjų namo ir aplinkui noriu matyti, mėginu įžiūrėti tuos laiko ženklus, kurie kviečia, skatina iškeliavusiuosius sugrįžti...

 

Bet ar dėl to dabar turėtume susirieti su tais, kuriems reikia kitokių ženklų? Juk galų gale visi mes apie tą patį – apie lietuvius Lietuvoje!