Svarbu
Registracija
Nauji posūkiai Kremliaus propagandoje: rusams Amerika gera, o Vakarams – bloga
alfa.lt 2017 02 07
Priešingai, nei teigtų intuicija, Kremliaus propaganda agresyviausiai savo priešus puola ne namuose, bet Vakarų valstybėse. Tuo metu pačioje Rusijoje tiek JAV, tiek Ukrainos valdžia nėra nuolat demonizuojama. Ką slepia tokie posūkiai Maskvos vykdomame propagandiniame kare?
Į šį klausimą atsakoma NATO strateginės komunikacijos kompetencijos centro (STRATCOM) Latvijoje neseniai paskelbtame raporte, kuriame apžvelgiama Rusijos televizijos propagandos dinamika karinės invazijos į Siriją 2015–2016 m. laikotarpiu.
Studijoje apžvelgiamas Ukrainos ir Sirijos temų nušvietimas RT, „Sputniknews“ bei „Pirmojo kanalo“ laidose, taip pat duomenys, kuriuos surinko Europos išorės veiksmų tarnyba, renkanti Rusijos dezinformacijos pavyzdžius. Nors tyrime daugiausiai apžvelgiami televizijos reportažai, tačiau jo autoriai pastebi, kad būtent jie ir sudaro Rusijos propagandos branduolį, kadangi jų pagrindu vėliau formuojami įrašai ir socialiniuose tinkluose bei kitose medijose.
Propagandos tikslas – priversti priimti Rusijos strategiją kaip savą
STRATCOM raporte teigiama, kad Rusija žaidžia su Vakarų valstybėmis, dalydama jas į „gerus berniukus“ ir „blogus berniukus“, o „gerais berniukais“ tampa tie, kurie „myli taiką“. Tai leidžia Rusijai priskirti valstybėms vaidmenis priklausomai nuo jų elgesio ir konkrečios situacijos, o būtent Vakarų valstybės yra itin pažeidžiamos šiuo klausimu dėl jose susiformavusios taikos kultūros ir siekio visus konfliktus išspręsti greitai ir taikiomis priemonėmis.
Siekdama šių tikslų, Rusijos propaganda išvystė tam tikrus žinučių algoritmus, kuriuos skleidžia savo kontroliuojamuose medijų kanaluose.
Pavyzdžiui, siekdama sukelti neapykantą priešui, Rusijos propaganda dažniausiai transliuoja tokias žinias:
1) priešas – tas, kuris paskelbė Rusijai sankcijas ir kuris siekia Rusiją paversti neva agresyvių Vakarų auka;
2) priešo sunaikinimas yra būtinas, kad būtų užtikrinta taika ir saugumas, taip pat ir tokios vertybės kaip šeima ir bažnyčia;
3) vyksta kova tarp dviejų kolektyvinių vienetų, iš kurių vienas yra geras, o kitas – blogas, tačiau kaltę galima suversti ir atskiriems žmonėms;
4) priešas taiko karinį ir ekonominį spaudimą bei naudoja propagandą.
Siekdama demoralizuoti priešą, Rusijos propaganda plėtoja tokias žinias:
1) besipriešinanti tauta yra šėtoniška, pažeidžia visus moralinius standartus ir yra kalta dėl vykstančio konflikto;
2) priešo tikslas yra beviltiškas, o jo karių pralietas kraujas – beprasmiškas;
3) pabrėžiama Rusijos lyderių didybė ir Vakarų lyderių silpnumas;
4) Rusija yra moraliai pranašesnė: šventos rusiškos vertybės versus hipokritiškos vakariečių vertybės;
5) patys vakariečiai nepalaiko savo valdžios;
6) kritika Rusijos valdžiai nukreipiama sukuriant naują sensaciją.
Galiausiai, norėdama įgyti draugų arba juos išlaikyti, Rusijos propaganda pabrėžia šiuos akcentus:
1) naudoja „skaldyk ir valdyk“ metodą, kai tam tikros valstybės vaizduojamos kaip neutralios ir bent šiek tiek palaikančios Rusiją;
2) Rusija vaizduojama kaip pati efektyviausia ir valingiausia žaidėja, sprendžianti Sirijos konfliktą;
3) priešingai nei JAV, NATO ar ES, Rusija turi tiesioginę prieigą prie Sirijos prezidento režimo;
4) draugystė su Rusija sukurs laimėjimo visoms pusėms situaciją, kol kitos šalys žais pagal Maskvos nustatytas taisykles;
5) pabrėžiama, kad Vakarų valstybių politinis elitas pats pripažino, jog nesusitvarko Sirijoje, arba Ukrainos atveju akcentuojama Maskvos teisė „kontroliuoti savo kaimynystę“.
Rusijoje Amerika sąjungininkė, Vakaruose – priešė
Taikydama šiuos propagandos modelius, Rusija, kalbėdama apie Sirijos konfliktą, visgi skleidžia skirtingo pobūdžio žinią pačios šalies viduje ir Vakaruose. Anot NATO STRATCOM analitikų, pačioje Rusijoje Amerika vaizduojama kaip neutrali valstybė, kuri potencialiai gali tapti sąjungininke tam, kad būtų išspręsti karai Sirijoje ir Ukrainoje. Šią situacija STRATCOM aiškina tuo, kad patiems Rusijos gyventojams jau nebereikia aiškinti tariamos JAV grėsmės. Šiuo metu 72 proc. Rusijos gyventojų Ameriką laiko didžiausia grėsme savo šaliai. Antroje ir trečioje vietoje – Ukraina (48 proc.) ir Turkija (29 proc.).
Sakant kitaip, auditorija Rusijoje jau laikoma laimėta, tad ir stengtis transliuojant tą pačią propagandą toliau nėra prasmės. Be to, Rusijos vaizdavimas kaip lygiai su amerikiečiais besiderančios ir taikos siekiančios valstybės tik sustiprina Kremliaus didybę eilinių rusų akyse.
Tuo metu Rusijos propaganda Vakarų auditorijoms JAV vaizduoja kur kas prieštaringiau. Pagrindinis tokio vaizdavimo tikslas – atsieti amerikiečius nuo europiečių ir sumažinti JAV įtaką NATO bei Europos Sąjungoje. Iš kitos pusės kartais prasprūsta ir teigiamų vakariečių vertinimų. Pavyzdžiui, kai 2015 m. lapkritį po teroro aktų Paryžiuje Prancūzija pradėjo Sirijoje bombarduoti „Islamo valstybę“, Rusijos medijos paskelbė besidžiaugiančios šiuo prancūzų sprendimu bei kartu dėl šių teroro aktų apkaltino amerikiečius, kadangi, anot Maskvos, džihadistų teroras yra JAV invazijos į Iraką pasekmė.
2015-ųjų vasarą, pranešdama apie Europos Sąjungos sprendimą pratęsti sankcijas, Rusijos propaganda teigiamai nušvietė Pietų Europos valstybes – Prancūziją, Italiją, Ispaniją bei Graikiją, kurios buvo įvardytos kaip neutralios šalys.
Ukrainos valdžia – gera, kariuomenė – bloga
Kiek kitoks modelis taikomas skleidžiant propagandą apie Rusijos ir Ukrainos konfliktą. Anglakalbėje auditorijoje Rusijos propaganda dažniausiai dėl karo kaltina Ukrainos valdžią ir provyriausybines pajėgas. Tačiau rusakalbėje auditorijoje vėl pastebima visai kitokia žinia. Čia Ukrainos valdžia vaizduojama kaip neutrali konflikto šalis, o kaltė verčiama Ukrainos kariuomenei ir nacionalistams („banderovcams“).
Pasak NATO STRATCOM, toks bombardavimas skirtingomis žinutėmis sukuria dviprasmiškumo atmosferą, kurioje tarpusavyje konkuruoja įvairios prasmės. Kartu tokios informacijos gausos nei analitikai, nei paprasti žiūrovai tampa nebepajėgūs „suvirškinti“, tad jie, siekdami išspręsti šį disonansą, ima taikyti etikečių lipdymo techniką tam, kad minimizuotų reikalingos apdoroti informacijos kiekį.
Tačiau tai kartu reiškia, kad dalis informacijos kognityviniame tikrovės apdorojimo procese prapuola, ir žmonės nemato viso tikrovės vaizdo. Na, o pasirinkti teisingą, Rusijos skatinamą „gero berniuko“, kuris siekia taikos, o ne karo, elgesio modelį nemažai daliai valstybių tampa itin patrauklu.
Visą ataskaitą galite rasti čia.