Mūsų ar ne mūsų Gegužės trečiosios Konstitucija?

lzinios.lt 2018 05 03

Vieni teigia, kad Gegužės trečiosios Konstitucija grėsė LDK valstybingumo sunaikinimu, kiti sako, kad tai buvęs progresyvus, valstybės išsaugojimui būtinas žingsnis, o grėsmė LDK valstybingumui – tik gajus stereotipas.

lzinios.lt

Dažnas vaizduojasi to meto Lietuvos ir Lenkijos bajoriją tik lėbauti temokančiais veltėdžiais, kuriems visiškai nerūpėjo valstybės ateitis, o kiti tvirtina, kad tarp bajorų buvo daugybė apsišvietusių asmenybių.

Kokia buvo to laikotarpio LDK ir jos visuomenė? Kokius pokyčius nešė Ketverių metų Seimo reformos ir jų apogėjus – Abiejų Tautų Respublikos Konstitucija? Apie tai LŽ kalbėjosi su Lietuvos istorijos instituto LDK istorijos skyriaus vedėja dr. Ramune Šmigelskyte-Stukiene.

– Lietuvoje niekaip nesibaigia diskusijos apie tai, ar 1791 metų Gegužės trečiosios Konstitucija buvo teigiamas, ar neigiamas reiškinys. Vieni teigia, kad tai buvęs labai pažangus žingsnis, kiti – kad ši Konstitucija būtų sunaikinusi LDK valstybingumą. Kaip jūs vertinate šį klausimą?

 

– Nuo Gegužės trečiosios Konstitucijos priėmimo praėjo šitiek metų, o pas mus dar vis ginčijamasi: mūsų ta Konstitucija, ar ne. Gal ir nereikia stebėtis, nes didžiosios dalies mūsų visuomenės istorinei savimonei vis dar įtakos turi Lietuvos ir Lenkijos santykių, susiklosčiusių praeito šimtmečio pradžioje, paveldas. Į visą valstybės istorijos procesą bandyta žiūrėti per tautinę prizmę. Tai, kas mūsų valstybėje buvo lenkiška, daliai visuomenės, puoselėjančiai tautinės valstybės idėją, visiškai svetima.

– Gal taip ir turi būti. Juk tautinė tarpukario Lietuva mūsų mentalitetui yra pakankamai artima.

– Tai reiškia, kad mes savo valstybingumą vertiname vienu šimtmečiu ir nubraukiam visą LDK istoriją, kartu su Vytautu ir Mindaugu. Jei suvoktume Lietuvą ir mūsų valstybingumo tęstinumą per visą valstybės istoriją – mums nekiltų tokių problemų. Kartais net nesuvokiame, kad mėginimai supriešinti istorinius lietuvių ir lenkų santykius yra daromi dirbtinai, siekiant supriešinti dvi tautas.

Gegužės trečiosios Konstitucija buvo priimta Abiejų Tautų Respublikai (ATR) esant federacine valstybe, kurią sudarė LDK ir Lenkijos Karalystė. Toks modelis buvo gana tipiškas naujųjų laikų Europai. Pavyzdžiui unijos saitais taip pat buvo susieta Didžioji Britanija – Anglijos ir Škotijos karalystės.

Tuo metu tiek Didžioji, tiek Mažoji Lenkija lenkė LDK savo ekonomine galia. LDK galėjo didžiuotis teritorijos dydžiu, bet ne ekonominiu pajėgumu. Todėl geopolitinėje arenoje paprastai dominuodavo pirmasis unijos segmentas – Lenkijos karalystė. O ir hierarchiškai Lenkijos karūna buvo aukščiau už didžiojo kunigaikščio titulą.

– Konstitucija turėjo centralizuoti šios federacinės valstybės valdymą?

– Atkreipkime dėmesį į tai, kad Europoje XVI –XVIII šimtmečiuose vyksta konsolidacijos procesai. Centralizacijos principas diegiamas visose valstybėse, siekiant sukurti efektyvesnį valstybės administracinį aparatą.

Kita tendencija – absoliutizmas. Didžiausią karinę, politinę ir ekonominę galią pasiekia tos valstybės, kurios įtvirtina absoliutizmą. Tiesa, Anglija nueina kitu keliu, pasirinkusi konstitucinės monarchijos modelį.

Būtent toks modelis buvo labai sektinas pavyzdys ATR bajorijai. Saksų dinastijos valdymo laikais būta bandymų tvirtinti absoliutizmą ir ATR, tačiau bajorija jo nepriėmė, nes laikė absoliutizmą didžiausia grėsme istoriškai susiklosčiusioms bajorų laisvėms. Jie aktyviai dalyvavo valstybės valdyme ir nenorėjo šių pozicijų užleisti monarchui.

Taigi, buvo pasirinktas konstitucinės monarchijos modelis ir ta kryptimi ir klostėsi XVIII amžiaus antrosios pusės valstybės politinė raida. „Angliško“ valdymo modelio adaptavimo koncepcija ypatingai aiškiai pasireiškė valdant paskutiniajam karaliui Stanislovui Augustui Poniatovskiui. Tai buvo itin sudėtinga, nes aplink buvo absoliutinės monarchijos, kurios nenorėjo leisti ATR sustiprėti per politines reformas ir dėjo visas pastangas tam sutrukdyti. Joms tiko bajoriškoji demokratija su įsitvirtinusia bajorų oligarchija, per kurią būdavo galima paveikti monarcho rinkimus.

– Tuo metu atsiranda bajorų, norinčių keisti nusistovėjusią tvarką?

– Tuo metu matome iškylant naują politinę jėgą, ypatingai Čartoriskių grupuotę (kurios kandidatu ir buvo Stanislovas Augustas Poniatovskis), siekiančią stiprinti valstybę vidaus reformos keliu. O tam tikrų valstybės centralizavimo principų įdiegimas buvo neatsiejama tos reformos dalimi. Pasidarė akivaizdu, kad valstybė negalės sustiprėti ir iškilti, jei nebus sutvarkytas valstybės valdymas ir sustiprinta ekonomika. Tai buvo galima padaryti tik per centralizaciją, įdiegiant moderniausius to meto valstybės administravimo principus.

Taigi, per Gegužės trečiosios Konstituciją link to ir eita, įtvirtintas sosto paveldėjimas – pagrindinė priemonė užkirsti kitoms valstybėms kelius įtakoti valdovo rinkimus. Kita vertus, siekiama efektyvinti valstybės administravimo modelį, pritaikant centrinio valdymo principus.

– Teigiama, kad ši centralizacija ir būtų vedusi prie LDK, kaip valstybės sunaikinimo.

– Toks požiūris dažnai eskaluotas mūsų istoriografijoje, bet to meto visuomenė į šias reformas žvelgė kitaip. Lietuvos bajorija šiam modeliui pritarė kur kas vieningiau, nei Lenkijos. Faktas, kad visuose 1792 metų seimeliuose lietuviai pritarė Konstitucijai. Seimelių pritarimas ATR nebuvo vien viešųjų ryšių akcija – visuomenė turėjo išreikšti savo nuomonę, ar reikia stiprinti valdovo pozicijas augančios Maskvos grėsmės akivaizdoje.

Tuo metu Lenkijoje dalis seimelių nepritarė Konstitucijai. Kodėl? Todėl, kad ypatingai pietinėse LK žemėse, dabartinės Ukrainos teritorijoje, karaliui oponuojančių didikų pozicijos buvo labai stiprios. Tarp jų galima paminėti Stanislovą Sčensną Potockį ir Pranciškų Ksaverą Branickį – stambius žemvaldžius, akivaizdžiai palaikančius prorusišką orientaciją. Konstitucija neatliepė jų interesų, juk joje įtvirtinta ne tik didesnė monarcho valdžia, bet ir kitos politinės, ekonominės ir socialinės reformos. Pavyzdžiui, žemvaldžių apmokestinimas, 10 proc. valstybės mokesčio įvedimas, dvasininkų apmokestinimas.

– Lenkų didikų nenoras apriboti savo galias suprantamas. Ar Lietuvos bajorams Konstitucija buvo naudingesnė?

– Lietuvai Konstitucija atvėrė be galo plačias ekonominės plėtros galimybes. Įgyvendinus Konstitucijos nuostatas Lietuva per artimiausius 10 – 20 metų galėjo pasiekti didelį ekonominį proveržį. Pavyzdžiui, Konstitucijoje buvo įtvirtintas „Ketverių metų Seime“ priimtas miestų įstatymas, numatantis miestų teisių suteikimą ir jų atstatymą. Savivaldos teises būtų gavę apie 130 miestų.

Buvo nepatenkintųjų ir LDK. Dažniausiai tai buvo konservatyviai mąstantys, dažnai beraščiai bajorai, kurie būtų buvę išstumti iš politinio gyvenimo, nes vadovaujantis Apšvietos epochos principais, spręsti valstybės valdymą gali tik tie, kas moka valstybei mokesčius. „Plikbajoris“, neturintis nuosavybės ir nemokantis mokesčių, negali spręsti visai visuomenei rūpimais klausimais, negali dalyvauti seimeliuose. Pridurkime, kad šie bajorai – lengviausiai manipuliuojama visuomenės dalis. Šiuolaikinėje visuomenėje matome tokias pačias tendencijos. Visais laikais buvo lengviausia manipuliuoti mažiausiai išprususiais, mažiausiai išsilavinusiais ir mažiausias pajamas turinčiais žmonėmis.

Buvo ir kitų prieštaraujančių. Lietuvoje galima paminėti vyskupą Kosakovskį ir jo brolį Simoną Martyną Kosakovskį (pastarasis pats sau prisiskyrė etmonu), kurie atstovauja prorusišką grupuotę. Jie priklausė opozicijai karaliui ir reformos jų interesų neatitiko.

Tuo pat metu būta ir Konstitucijos kritikų, kurie teigė, kad ji priimta per vėlai ir tų, kurie tvirtino, kad jos nešti pokyčiai nepakankamai radikalūs. Vienas iš jų – Mykolas Kleopas Oginskis – politikas, diplomatas, ATR pasiuntinys Nyderlanduose. Laiške Portugalijos ambasadoriui jis kritikavo Konstituciją, nes nematė joje jo nuomone būtinų radikalių sprendimų, pirmiausiai – baudžiavos panaikinimo ir visaverčių teisių suteikimo miestiečiams. Šie socialiniai klausimai buvo trūkumas, kurį Konstitucijoje įžvelgė labiausiai apsišvietę visuomenės atstovai.

Korespondencijos cenzūra buvo ir tais laikais, tad M. K. Oginskio laiško turinys pasiekė karalių ir diplomatas buvo iškviestas pasiaiškinti. M. K. Oginskis, norėdamas parodyti, kad nėra Konstitucijos priešininkas, atvyko į Vilnių ir su bendraminčių grupe surengė viešą palaikymo akciją, kurios metu jie visi įsirašė į Vilniaus miestiečių gretas. Tai – luomų broliavimosi pavyzdys, kurį parodė ne tik LDK kardininkas M. K. Oginskis, bet ir didysis raštininkas Stanislovas Mirskis, Ašmenos seniūnas Tadas Katilas, Upytės vėliavininkas Benediktas Karpis, LDK kariuomenės rotmistras Jonas Nagurskis ir kiti LDK elito atstovai.

– Tokios iškilios asmenybės kaip M. K. Oginskis buvo tik pavieniai „grynuoliai“ bajorų visuomenėje?

– Tai klaidingas, bet dažnai pasitaikantis stereotipas, įsivaizduojant, kad LDK bajorija buvo kažkokia visai „nusususi“, prasigėrusi ir prasilėbavusi. M. K. Oginskis ir jo šalininkai buvo vieni iš daugelio. Paramą Konstitucijai reiškė ir Vilniaus Universiteto profesūra, garsusis astronomas Martynas Počobutas, kunigaikštis Kazimieras Nestoras Sapiega, kuris taip pat su savo šalininkais įsirašė į Vilniaus miestiečius.

Naujos idėjos kunkuliavo visuomenėje. Tuo metu buvo didelis skaičius bajorų įgijusių kokybiškai naują išsilavinimą Edukacinės komisijos ir Pijorų mokyklose. Jų prioritetai – valstybės ir tautos interesai.