Arvydas Anušauskas. Ko nori rusiško „Snoro“ šmėklos žadintojai?

lrt.lt 2019 04 17

Valdantiesiems kimbant į atlapus Lietuvos bankui, vis pasigirsta siūlymų dar kartą peržiūrėti banko „Snoras“ bankroto istoriją.

lrt.lt

„Tai labai keista istorija“, – prieš septynerius metus apie banko „Snoras“ bankrotą viename interviu sakė tuometinis kredito unijos „Vilniaus taupomoji kasa“ analitikas ekonomistas Stasys Jakeliūnas. Tame 2012 m. interviu „Valstiečių laikraščiui“ S. Jakeliūnas aiškino, kad „Snoro“ istorija visiškai kitokia: „Gal šiame banke ir vyko nusikalstamų dalykų, tačiau tai neįrodyta“.

S. Jakeliūnas tuomet teigė pastebėjęs net informacinio karo prieš banko akcininkus apraiškų, kai pastarieji „demonizuojami“. Tuo metu toks pareiškimas nieko nereiškė ir niekas nežinojo, ar ekonomistas S. Jakeliūnas iš tiesų nori atstovauti „Snoro“ akcininkų Vladimiro Antonovo ir Raimondo Baranausko pozicijoms.

 

Priminsiu nežinantiems ir nenorėjusiems žinoti, kad „Snoras“ visus aštuonerius metus iki bankroto 2011 metais kone kasmet gaudavo įpareigojimus pašalinti rimtus trūkumus. Kol paaiškėjo, jog banko deklaruoti vertybiniai popieriai pervesti į banko akcininkų sąskaitas. Vėliau vertybiniai popieriai dar buvo įkeičiami už paskolas neapmokestinamose zonose. Taip milijardas litų Šveicarijos bankuose atsidūrė ne Banko, o Antonovo–Baranausko sąskaitose, dar 1,3 mlrd. Lt – sąskaitose Kaimanų ir Mergelių salose bei buvo pervesti į kitas, galimai su akcininkais susijusias, struktūras.

 

O banko „Snoras“ įsipareigojimai tapo 2,8 mlrd. Lt didesni už turtą. Bankas dar buvo pardavęs apie 14 tūkst. žmonių nedraustus indėlių sertifikatus ir obligacijas, vidutiniškai po 12 tūkst. eurų vertės (11 634 klientai turėjo po 2–3 tūkst. eurų vertės ir 1529 – po 10 tūkst. eurų vertės „Snoro“ popierių). Jie bankroto atveju „degė“ ir Lietuvos įstatymai nenumatė kompensuoti niekuo nepadengtų bankrutavusio banko įsipareigojimų. 

 

Bet įdomioji dalis buvo susijusi su „milijonieriais“, t.y. laikiusiais savo sąskaitose didesnius kaip milijono litų indėlius, kurių tik dalis galėjo būti kompensuojama iš draudimų fondo. 90 proc. visų neapdraustų indėlių priklausė 10 proc. klientų. Tokių klientų bankas turėjo 1183 ir kiekvienas turėjo milijoninius indėlius – iš viso 400 mln. eurų sumai. Pusė tų pinigų priklausė Lietuvos, o kita pusė ne Lietuvos (daugiausia Rusijos) rezidentų sąskaitoms.

 

Būtent milijoninius nuostolius patyrę atsistojo už smulkiųjų indėlininkų nugarų siekdami, kad valstybė kompensuotų V. Antonovo ir R. Baranausko pradangintus pinigus. Visai gali būti, kad ne visi jie buvo nuskriausti. Juk didžiausios banko suteikiamos paskolos keliavo į Rusiją ir rusišką Kipro ofšorą – čia buvo priglaustas iš Lietuvos žmonių išpumpuotas milijardas litų. Be to, Rusijos „Investbank“ (šis irgi buvo V. Antonovo žinioje) ir Šveicarijos „Russian Commercial Bank LTD“ buvo šimtamilijoninės banko sąskaitos.

 

Banko akcininkai akivaizdžiai buvo pasiklydę tarp savo ir banko turto. Seime tuo metu buvo nagrinėjama tik „Snoro“ bankroto administravimo istorija ir niekas nekėlė klausimo – tai kas čia labiausiai suinteresuotas ir slapstosi už smulkių indėlininkų bei finansuoja informacines kampanijas?

 

Tos pora šimtų rusiškų sąskaitų taip ir liko terra incognita, kuri tariamai niekam nerūpi. Užkulisiuose buvo šnabždamasi apie Rusijos oligarchus, kurie ieškojo ne tik Antonovo – Baranausko Londone, ieškojo ir galimybių per mūsų politikus užkrauti visus savo praradimus Lietuvos valstybei. Tuo metu tokiam spaudimui buvo atsispirta, nepaisant didelio kai kurių ekonomistų noro atstovauti V. Antonovo bei R. Baranausko interesams.

 

Kitaip buvo ir yra Rusijoje, kur kilusias finansines problemas V. Antonovas tvarkė per savo uošvio, buvusio KGB darbuotojo Viktoro Jampolskio pažintis. Pažintys ir bendri „biznio“ reikalai vedė ir į valdas Maskvos dangoraižių statytojo „Miramax Group“ savininko Sergejaus Polonskio (kalinto už 2,6 mlrd. rublių grobimą ir prieš pusantrų metų mėginusio kandidatuoti į Rusijos prezidentus), per šį ir „Miramax“ – į V. Golubevą–„Barmalejų“ bei Tombovo organizuotą nusikalstamą grupę...

 

Kas tokia Tombovo ONG? Tai žino visi, kurie nagrinėja jos ryšius su artimiausia Vladimiro Putino aplinka. Ar ekonomistui, dabartiniam politikui S. Jakeliūnui ir žaliavalstiečių frakcijos lyderiui Ramūnui Karbauskiui, kurie pasikeisdami mėgina daryti dirbtinį kvėpavimą „Snoro“ šmėklai, yra žinomi šie niuansai?

 

Žinomi ar „nežinomi“, matyt, ne taip ir svarbu, kai norisi pasitelkti rusiško „Snoro“ šmėklas kovai su opozicija ar Lietuvos banku. Ir kas gali paneigti, kad taip mėginama pademonstruoti lojalumą „Snoro“ akcininkų globėjams Rusijoje, vis pasitelkiantiems šią istoriją, kai prabylama apie įtaką Lietuvos valstybės institucijoms ir pasitikėjimui jomis.

 

A. Anušauskas ketina kandidatuoti Europos Parlamento rinkimuose.