Krikščionys šiandien – tarsi Romos laikais, kai liūtai juos draskė Koliziejuje

lzinios.lt 2019 05 20

Vakaruose tai ignoruojama, bet krikščionybė yra labiausiai persekiojama religija. Tad kodėl šiuo klausimu tylima?

Romėnų persekiojami krikščionys buvo atiduodami liūtams sudraskyti.

lzinios.lt

Ezekielio knygoje yra vieta, kurioje kalbama apie mirusiųjų kaulus, pakylančius susijungti, kūnus, kuriuos vėl apgaubia mėsa ir į juos vėl įpučiama gyvybė. Per sprogdinimus Velykų sekmadienį Šri Lankoje žmonių kaulai buvo ištaškyti į gabalus, oda nuplėšta. Tie žmonės rytą nubudo kupini vilties, laukdami Jėzaus prisikėlimo, apsivilko savo geriausius drabužius ir nusiblizgino batus. Jų kraujas užliejo šventovės grindis.

 

Išguiti iš Artimųjų Rytų

Kaip laikraštyje „The Guardian“ rašo Giles'is Fraseris, nejučia mintys krypsta į krikščionių persekiojimą romėnų laikais, iškyla vaizdai, kaip liūtai drasko žmones Koliziejuje. Tačiau kruvinos kankinystės atvejai tik sustiprino persekiojamos religinės bendruomenės solidarumo jausmą. Tai, kas vyksta dabar, yra visiška priešingybė.

 

„Mes išgyvename vieną rimčiausių per istoriją krikščionių persekiojimo fazę, bet dauguma žmonių atsisako tai pripažinti“, – teigia autorius, parapijos kunigas iš Pietų Londono.

Per pastarąjį šimtmetį krikščionybė, galima sakyti, buvo išguita iš Artimųjų Rytų – savo gimtojo lopšio. G. Fraseris pasakoja, kaip prieš metus būdamas Damaske apsilankė vietos krikščionių bendruomenėje. Ant bažnyčios, į kurią patraukė sekmadienio rytą, fasado jis išvydo didžiulę freską, vaizduojančią armėnų genocido siaubus. Pavaizduoti krikščionys buvo pabėgėliai iš Turkijos, mėginę išsigelbėti nuo vieno sistemingiausių ir baisiausių persekiojimų.

„Ką iš tiesų apie tai žinome?“, – klausia autorius ir nurodo, jog netrukus turi pasirodyti ilgai laukta Izraelio istorikų Benny Morriso ir Droro Ze’evi ataskaita apie šį laikotarpį. Knygoje „30 metų genocidas: kaip Turkija sunaikino savo krikščionių mažumas“ teigiama, jog nuo 1894 iki 1924 metų Turkijos valdžia sistemiškai išžudė maždaug 2,5 mln. krikščionių. Iki tol kai kuriose Turkijos vietovėse, pavyzdžiui, Anatolijoje, krikščionys sudarė 20 proc. gyventojų. Po žudynių liko tik 2 procentai. Visą XX amžių ir XXI amžiaus pradžioje krikščionys buvo bombomis ir kulkomis stumiami iš Artimųjų Rytų, o Vakarai nė necyptelėjo protestuodami. Jokio pasipiktinimo. Kodėl?

Lengviau tylėti

Pasak G. Fraserio, siaubingos žudynės būtų naujiena gal kokias kelias dienas, bet „gaisras žymioje katedroje mus jaudina labiau nei tie žmonės, kurių kūnai buvo ištaškyti į gabalus architektūriškai ne tokiose svarbiose garbinimo vietose“. „Kodėl užmerkiamos akys, ypač turint galvoje, kaip mums rūpi daugelis kitų priespaudos formų?“, – klausia autorius. Ir spėja, jog pasąmonės lygmenyje pasaulietiški ir pažangūs Vakarai turbūt mano, kad pati krikščionybė dėl to kalta, nes pati tai pradėjo. Jie turi galvoje popiežius ir jų armijas, kryžiaus žygius ir inkviziciją, antisemitizmą, britų imperializmą, Donaldo Trumpo rėmėjus ir protestuotojus prieš abortus.

Taip pat tikriausiai yra tokių, kurie nenori kalbėti apie krikščionių persekiojimą, nes bijo, jog bus apkaltint islamofobija, kaip kartais ir nutinka. Lengviau tylėti apie krikščionių žudymą nei būti siejamam su rasistais, dėl visko kaltinančiais musulmonus. Tai galima suprasti, bet vis tiek sunku pateisinti.

„Pew„ duomenimis, krikščionybė ir toliau lieka labiausiai pasaulyje persekiojama religija. Nuo Šiaurės Korėjos (greičiausiai) iki Kinijos ir vis dažniau Indijoje bei visame pasaulyje krikščionys yra realaus ir nepertraukiamo smurto dėl savo išpažįstamo tikėjimo taikiniai. Būtent dėl tikėjimo, kad gyvenimas yra stipresnis už mirtį, kad meilė galiausiai įveiks neapykantą. „O tai reiškia, jog mes tikime, kad terorizmas negali užgesinti gerosios Velykų naujienos. Per Velykas tamsa negali įsigalėti. Štai pirmiausia dėl ko žmonės ėjo į bažnyčią Šri Lankoje – kad vėl išgirstų šią žinią: Kristus prisikėlė. Alelliuja“, – baigia G. Fraseris.