Prezidentų inauguracijos: užverta katedra Brazauskui, amerikietiški Adamkaus pokyliai ir Pakso naikintuvai

lrt.lt 2019 07 12

Liepos 12 dieną įvyks penkto tautos išrinkto Lietuvos prezidento inauguracija. Tokia, kokią išvysime, ji tapo palaipsniui ir, nors daug šios iškilmės detalių nugulė teisės aktuose, Gitanas Nausėda vietos naujovėms, panašu, rado.

lrt.lt

Naujovių bandė ir buvę prezidentai: Valdas Adamkus stebino keturiais amerikietiškais priėmimais skirtingose vietose ir noru kalbą sakyti ne Seime, Rolandas Paksas – naikintuvų skrydžiu ir specialiai inauguracijai sukurta daina, o Dalia Grybauskaitė – taupumu ir kai kurių tradicijų atsisakymu.

 

 

G. Nausėdos inauguracijoje, planuojama, išsiskirs apsilankymas prie Jono Basanavičiaus paminklo, siekis paspausti ranką kuo daugiau žmonių, grįžta ir priėmimai prezidentūroje.

 

O prieš daugiau nei 26 metus, kai prezidentu išrinktas Algirdas Mykolas Brazauskas, nauja jo inauguracijoje buvo viskas, pradedant tautos išrinkto prezidento pareigybe, baigiant patalpomis prezidentūrai ar Prezidento vėliava.

 

Tautos renkamas prezidentas buvo neregėtas

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę kilo dilema, kokia Lietuva turėtų būti – labiau prezidentinė ar labiau parlamentinė. 1992-ųjų gegužę netgi vyko atskiras referendumas dėl Lietuvos Respublikos Prezidento institucijos atstatymo. Juo buvo siekta atkurti prezidento instituciją tokią, kokia ji buvo tarpukario Lietuvoje.

 

Visgi referendumo dalyviai tam nepritarė. Spalį vykusiame jau kitame referendume pritarta dabar galiojančiai Konstitucijai, o ja įtvirtinta parlamentinė valdymo forma, bet su iki tol neregėtu tautos renkamu prezidentu (tarpukario Lietuvoje prezidentas buvo renkamas Seimo).

 

Konstitucijai įsigaliojus, iki prezidento rinkimų jo pareigas eiti pradėjo Seimo pirmininkas, o juo anuomet buvo A. Brazauskas. Kai 1993-iųjų vasario 14 dieną A. Brazauskas rinkimus laimėjo, nors ir buvo pasimatavęs pareigas, jis nuo balto popieriaus lapo pradėjo kurti tautos išrinkto prezidento tradiciją.

 

Purpurinė vėliava su herbu ir skydininkais

Naujai prezidento institucijai, kaip pridera ir įprasta kitose šalyse, reikėjo oficialios Prezidento vėliavos. Nors tarpukariu prezidentų būta, o virš prezidentūros Kaune netgi plevėsavo išskirtinė vėliava (raudona, su raiteliu vienoje pusėje ir Gediminaičių stulpais kitoje), oficialiai Lietuva niekada jos neturėjo. Vėliavos kūrimo ėmėsi speciali Lietuvos heraldikos komisija prie Respublikos prezidento.

 

Įprastai Prezidento vėliavos išsiskiria puošnumu, dydžiu, spalvomis, dažniausiai jos būna su herbu. Tokią komisija sukūrė ir Lietuvos Prezidento vėliavą.

 

Jai nutarta naudoti kiek kitokį nei istorinės vėliavos raudonos atspalvį, o herbą jos centre papuošti skydininkais. Kaip LRT.lt pasakojo vėliavos kūrėjas Arvydas Každailis, Prezidento vėliava formuota iš valstybės didžiojo herbo, kuris iki šių dienų nėra įteisintas.

 

Kaip rašoma Heraldikos komisijos sudarytoje knygoje „Lietuvos heraldika“, Lietuvos istorijoje skydininkų būta daug, tačiau šiuo atveju pasirinkti grifas ir vienaragis. Jie buvo naudojami tuometėje Europos heraldikoje, o ir simbolinė reikšmė gili: grifas (erelio ir liūto hibridas) simbolizuoja erelio budrumą ir akylumą bei liūto jėgą ir išdidumą; vienaragis – protingumo, tolerancijos ir nekaltumo simbolis.

 

Kelią į katedrą A. Brazauskui pastojo „megztosios beretės“

Dešimtojo dešimtmečio pradžioje sukurta vėliava tapo neatsiejama prezidentų inauguracijų dalimi. A. Brazausko inauguracijos metu ji pabuvojo ant Gedimino kalno pagoniškų apeigų apsupty, vėliau pašventinta Arkikatedroje bazilikoje, o galiausiai suplevėsavo ir virš Seimo rūmų, kur iki 1997-ųjų laikinai veikė prezidentūra.

 

Kaip rašoma Gedimino Ilgūno sudarytoje Algirdo Brazausko biografijoje, dar prieš vidurdienį ant Gedimino kalno suliepsnojo laužas ir atliktos senovinės ugnies apeigos, čia buvo užnešta suvyniota Lietuvos prezidento vėliava. Seimas jos išvaizdos principus buvo patvirtinęs vos sausio 26 dieną, o spalvinį vėliavos etaloną – vos likus savaitei iki inauguracijos.

 

Katedros bokšto laikrodžiui išmušus 12 valandą, iškilminga procesija suvyniotą vėliavą perdavė tautiniais kostiumais vilkintiems jaunuoliams, šie vėliavą įnešė į Arkikatedrą baziliką.

 

Tiesa, pačiam A. Brazauskui į ją patekti buvo ne taip paprasta – kelią pastojo „megztosios beretės“. Dešinieji protestuotojai, apsiginklavę plakatais, išreiškė nepasitenkinimą, kad į šventovę inauguracijos eina anksčiau pavyzdingas komunistas. Užstoję pagrindines duris protestuotojai skandavo „Gėda, gėda!“, „Brazauskui nėra kėdės Arkikatedroj!“, „Neleisime komunisto Brazausko į šventovę!“, rašo G. Ilgūnas.

 

Monsinjorui Kazimierui Vasiliauskui išrinktąjį prezidentą teko į šventovę vesti pro šonines duris. Po maždaug 17 metų, A. Brazauskui mirus, mišios už jį aukotos katedroje, bet karsto į šventovę įnešti neleista.

 

Toliau inauguracijos dieną bažnyčioje Prezidento vėliava pašventinta, ji iškilmingai nunešta iki Nepriklausomybės aikštės. Tada – pirmoji tautos išrinkto prezidento priesaika Seime, po jos – kariuomenės paradas ir priėmimas Svečių namuose.

 

Vieno prezidento vėliavą keičia kita

1998-aisiais A. Brazausko Prezidento vėliava nuleista ir įteikta jam atminimui, o ant stiebo Daukanto aikštės rūmuose (prezidentūra ten veikė jau apie metus) iškelta lygiai tokia pati, bet jau Valdo Adamkaus vėliava.

 

Nuo to laiko kiekvienas nueinantis prezidentas su savimi išsineša nuleistą Prezidento vėliavą, o iškeliama jau naujojo prezidento vėliava, vyksta prezidentūros rūmų ir apskritojo antspaudo perdavimo ceremonija, Vyriausybės įgaliojimų perdavimas.

 

Prezidento vėliava nuleidžiama, kai jis išvyksta iš Vilniaus. Tiesa, 2004-aisiais, kai Seimas nuo prezidento pareigų nušalino R. Paksą, vėliava buvo nuleista keliolikai minučių, nes teoriškai tuomet prezidento pareigų niekas neatliko. Ji vėl pakilo, kai pareigos pagal įstatymą perleistos tuomečiam Seimo pirmininkui Artūrui Paulauskui.

 

Dvi kalbos

Su V. Adamkaus inauguracija nusistovėjo kita tradicija. Ja šiemet paseks ir G. Nausėda.

 

„Jau kilo nesutarimų su Seimu. Aš norėjau prisiekti Katedros aikštėje, kad kuo daugiau žmonių galėtų tai stebėti. Pasirodo, negalima“, – rašo pats V. Adamkus savo dienoraštyje, kuris vėliau publikuotas knygoje „Be nutylėjimų“.

 

Įstatymo pataisoms jau buvo per vėlu, tad V. Adamkus nusprendė sakyti dvi kalbas: vieną – Katedros aikštėje, kitą – Seime. Jo pavyzdžiu pasekė ir vėliau inauguruoti R. Paksas bei D. Grybauskaitė. V. Adamkaus tapimas prezidentu taip pat išsiskyrė net keturiais surengtais priėmimais skirtingose miesto vietose. Kiekvienoje iš jų prezidentas pasirodė ir tarė padėkos žodį jį palaikiusiems.

 

Amerikietiška tradicija grįsta priėmimų gausa tradicija netapo – jos nekartojo ir pats V. Adamkus, vėl perrinktas po R. Pakso apkaltos, o D. Grybauskaitė priėmimų apskritai atsisakė.

 

Aukso grandinė

Į V. Adamkaus kadencijos pabaigą buvo priimtas naujas Valstybės apdovanojimų įstatymas. Remiantis juo, išrinktiems prezidentams per inauguraciją įteikiamas aukščiausias ordinas Lietuvoje – Vytauto Didžiojo ordinas su aukso grandine.

 

Čia viskas vyko paprasčiau nei su vėliava. Toks ordinas įsteigtas buvo dar 1930-aisiais, sukurtas dailininko Jono Burbos, dabar beliko tik pratęsti tradiciją. Vytauto Didžiojo ordinas su aukso grandine puikuojasi ant tarpukario prezidento Antano Smetonos krūtinės, tokius nuo 2003-iųjų turi ir visi pareigas ėję tautos išrinkti Lietuvos prezidentai, Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas Vytautas Landsbergis ir keli užsienio šalių prezidentai ar monarchai.

 

Kaip pasakoja kolekcininkas, buvęs A. Brazausko, vėliau – Seimo ir Vyriausybės atstovas žiniasklaidai Vilius Kavaliauskas, pirmasis prezidentas, kuriam toks ordinas inauguracijos metu iškilmingai įteiktas, – R. Paksas.

 

„Tai kaip valstybės vadovo valdžios ženklas, regalija. Ji įteikiama išrinktam prezidentui inauguracijos metu. Pirmąjį uždėjo Aukščiausiojo Teismo pirmininkas, o paskui pradėjo dėti Seimo pirmininkas“, – aiškina prie Valstybės apdovanojimų įstatymo prisidėjęs V. Kavaliauskas.

 

Kai V. Adamkus ir D. Grybauskaitė Seime turėjo prisiekti antrajai kadencijai, jie jau iš anksto buvo pasidabinę šiais apdovanojimais: antrąkart pelnius tautos pasitikėjimą prezidento rinkimuose, ordinas, žinoma, pakartotinai neskiriamas.

 

Nustebinti gali

V. Kavaliauskas sako prezidentei D. Grybauskaitei siūlęs formuoti naują tradiciją – kad ordinas su aukso grandine būtų savotiška pereinamoji valstybės regalija. Taip yra, pavyzdžiui, Prancūzijoje, Estijoje.

 

„Ji netampa nuosavybe – ją uždeda tik per inauguraciją, o po to ji nešama į valstybės lobyną ir saugoma iki kitos inauguracijos. Kitoje pusėje tik išgraviruojamas išrinkto prezidento vardas“, – siūlo jis.

 

Tokia regalija, pasak kolekcininko, galėtų būti pagaminta iš ekonominės blokados metu žmonių paaukoto aukso: „30 kilogramų guli visiškai be jokios naudos. Kaip būtų gražu – kai žmonės sunkiausią valstybei valandą sumetė, paaukojo savo aukso ir nėra nieko prasmingiau, kaip padaryti iš jo valstybės regaliją“, – teigia V. Kavaliauskas. Tačiau tvarkos keisti, pasak kolekcininko, D. Grybauskaitė nepanoro.

 

Priesaika Seime, ordino įteikimas, naujo prezidento vėliavos iškėlimas – inauguracijos momentai, įtvirtinti teisės aktuose ir vietos interpretacijai čia lieka mažai. Tradicija tapo ir mišios Arkikatedroje, vakarinis koncertas bei dvi prezidento sakomos kalbos. G. Nausėdos inauguracija įpūs naujų vėjų, bet ar jie taps tradicija, parodys tik laikas.