Jurga Tvaskienė. „Valstiečių“ karas tik prasideda

lrt.lt 2019 07 19

Jau pusmetį Seime tvyrančio chaoso atomazga turi tapti du sprendimai – dėl Vyriausybės suformavimo bei Seimo pirmininko pakeitimo. Ir nors pirmasis bent metams turės įtakos visos valstybės gyvenimui, antrasis veikiau yra dūmų uždanga, už kurios ryškėja dviejų lyderių, Ramūno Karbauskio bei Sauliaus Skvernelio, kova dėl politinės ateities.

lrt.lt

Tokio masto konflikto tarp vienos valdančiosios partijos lyderių nebuvo nuo istorinių Vytauto Landsbergio ir Gedimino Vagnoriaus laikų. Ramūnas Karbauskis, prieš kelerius metus pasirinkęs reguliuoti daugumos sprendimus iš kuklaus parlamentinio Kultūros komiteto, dabar bando išlaikyti galios svertus savo rankose, ir kol kas, bent jau partijos, vis dar viešumoje pakeliančios už jį rankas, mastu jam sekasi.

Tuo metu Saulius Skvernelis, kuriam nepavyko nei laimėti prezidento rinkimuose, nei įsitvirtinti kaip nepartiniam „valstiečių“ lyderiui, akivaizdžiai ieško išeičių prieš artėjančius Seimo rinkimus: nuėjęs į juos ar kaip savarankiškas kandidatas, ar su įtakos neturinčia grupe, nugalėtoju netapsi, tą jis jau suprato.

 

Dėl to, Seimo formaliajai valdančiajai koalicijai sprendžiant dėl naujojo-senojo Ministrų kabineto formavimo, premjerui parankiausias būtų buvęs vadinamasis trumpasis Vyriausybės sudarymo variantas. Pagal jį šiuo metu Vyriausybėje, nuo metų pradžios balansuojančioje ant griuvimo ribos, būtų pakeistas tik vienas ministras – greičiausiai žemės ūkio, vietoje „valstiečių“ deleguoto Giedriaus Surplio ateinant socialdarbiečių kandidatui Andriui Palioniui. Tokiu atveju valdantiesiems nereikėtų Seime iš naujo ieškoti paramos Vyriausybės programai, taigi, Ministrų kabinetas funkcionuoti pradėtų greičiau.

 

Kodėl tai būtų paranku būtent S. Skverneliui? Nes situacijoje, kai pažadėtų ministrų portfelių laukia ne tik socialdarbiečiai, bet ir partneriai „Tvarka ir teisingumas“ bei Lietuvos lenkų rinkimų akcija-Kirkščioniškų šeimų sąjunga, pokyčiai Vyriausybėje vėliau vis tiek turėtų būti daromi. Tik didelę įtaką keičiant ministrus įgytų jau ne partijos lyderis R. Karbauskis, ne kiti koalicijos partneriai, bet būtent premjeras S. Skvernelis. Tai, kad jis sugeba daryti pokyčius Vyriausybėje, atleisdamas ministrus net ne po vieną, o grupėmis, ir informuodamas kitus suinteresuotus dalyvius apie tai per žiniasklaidą, nebėra naujiena.

 

Tačiau dar trečiadienį ėmė aiškėti, jog Vyriausybėje gali keistis daugiau nei vienas ministras. Tokiu atveju į procesą įsitrauks tiek prezidentas Gitanas Nausėda, tiek koalicijos partneriai, tiek visas Seimas, kuris gaus ne tik progą pataršyti kiekvieną kandidatą, bet ir pareigą iš naujo spręsti, ar palaiko jau trejus metus vykdomą Vyriausybės programą.

 

Už šį kelią pasisako R. Karbauskis. Šis kelias iš esmės apriboja S. Skvernelio galimybes rudenį, startuojant naujų Seimo rinkimų kampanijai, rinktis papildomus populiarumo taškus, atsisakant priimti vienos ar kitos partijos siūlomas konkrečias kandidatūras – dabar jam teks neigiamą nusistatymą pagrįsti ne tik jį nusamdžiusios partijos pirmininkui, bet ir kitiems koalicijos partneriams bei prezidentui.

 

Taigi, į rudenį greičiausiai persikels tik antrasis dramos veiksmas: dėl Seimo pirmininko keitimo. Viktoras Pranckietis, kurį nušalinti siekiantys „valstiečių“ lyderio rėmėjai jau surinko parašus dėl nepasitikėjimo, nenorą trauktis grindžia paprastu argumentu, jog buvęs ne paskirtas, o išrinktas viso Seimo valia, visai penkerių metų kadencijai. Tokį V. Pranckiečio apsisprendimą pastarosiomis dienomis aktyviai remia S. Skvernelis, vadindamas Seimo pirmininką vienu geriausiai visuomenės vertinamų politikų. Visuomenės ir opozicijos, reikėtų pridurti, nes būtent iš tos pusės V. Pranckiečiui skamba palaikantys raginimai „stovėti kaip laisvė“.

 

Vos prieš kelias savaites S. Skvernelio pozicija buvo kita. Seimo pirmininkas yra partijos narys, ir kaip partija nuspręs, taip ir turės būti, kalbėjo premjeras. Tuo pačiu jis neneigė ketinimų tapti „valstiečių“ nariu, reformuoti partiją ir stoti prie jos vairo. Tam plojo V. Pranckietis, žadėjęs palaikyti S. Skvernelio ambicijas.

 

Sklandi schema griuvo, „valstiečių“ tarybai balsų dauguma patvirtinus ištikimybę R. Karbauskui. Ir koalicinei sutarčiai, reiškiančiai išlikimą valdžioje, o tuo pačiu – Seimo pirmininko posto perdavimą koalicijos partneriams. Parašai, kuriais reiškiamas nepasitikėjimas V. Pranckiečiu ir atveriamas kelias balsavimui dėl jo nušalinimo iš posto, potencialių valdančiųjų buvo surinkti žaibiškai.

 

Tačiau, kaip minėta, procedūra greičiausiai nusikels į rudenį. Nes R. Karbauskiui dabar svarbiausia – Vyriausybė. Formuojama ne tiek pagal S. Skvernelio, kiek pagal jo taisykles. Savo ruožtu, S. Skvernelis atšaukia planus dėtis prie „valstiečių“. Tai gali reikšti tik viena: premjeras patikėjo – ar buvo įtikintas – kad ir be R. Karbauskio paramos gali išlikti politinėje padangėje. Juk išliko prieš kelerius metus, kai, pamosavęs atsistatydinimo pareiškimais, išsižadėjęs jį iškėlusio Rolando Pakso, tapo geidžiamu daugeliui partijų, derėjosi ir su vienais, ir su kitais, pavedžiojo už nosies socdemus, kol galiausiai sukirto rankomis su „valstiečiais“. Ši tuo metu naujai atrodžiusi politinė jėga ne tik užtikrino S. Skverneliui pirmąjį numerį rinkimų sąraše – aukštas pozicijas suteikė ir jo atsivestiems buvusiems policininkams.

 

Tokį S. Skvernelio interesą Seime dabar, kalbama, bando užtikrinti iš „valstiečių“ frakcijos pasitraukęs Vytautas Bakas, kurį ne vienas politikas jau vadina pagrindiniu naujo judėjimo, kurio viršūnėje turėtų atsidurti dabartinis premjeras, įkvėpėju. Tam turėtų pasitarnauti ir V. Pranckietis, už kurio nugaros stovi vieno – kito „valstiečių“ skyriaus žmonės, dalis parlamentinės frakcijos narių.

 

Visi šie ženklai rodo, kad rudenį Lietuvoje gali atsirasti nauja – S. Skvernelio vedama – organizacija. Jei paskutinę minutę neįvyks tai, kas jau pasikartojo bent kelis kartus: pragmatiškai įvertinęs situaciją, potencialus lyderis dabar R. Karbauskiui sakomą „ne“ pakeis į „taip“, tuščiomis rankomis palikdamas dabartinius jo maišto rėmėjus.