V. Landsbergio kalba Laisvės gynėjų susirinkime, 2020-01-12, Lietuvos Seimas

2020 01 15

Gynėjai!

Atėjo diena, kurios išvakarėse esame.

Tai Lietuvos istorijoje vėliausioji ir didžioji pergalė.

 

Ji galėjo užbaigti net Didįjį, vadinamąjį Antrąjį pasaulinį karą, likviduodama pačią jo iniciatorę stalininę Blogio imperiją (su sostine Kremliuje). Deja, nelikvidavo tos imperijos valdančiosios klikos – kompartijos viršūnių ir slaptųjų tarnybų bloko.

 

 

Borisas Jelcinas bandė po to išskaidyti visagalį KGB, silpninti jo šešėlinę valdžią, kurti pilietinę Rusiją, bet slaptieji diktatoriai sėkmingai nugirdė prezidentą, ir viskas grįžo atgal. Revanšas viršijo lūkesčius.

 

 

 

Tokioje tarptautinėje situacijoje esame. Tiesiog proga, kurią anuomet parodė Lietuva, buvo blykstelėjusi.

 

Atėjo skausmingoji Sausio 13-osios pergalė, nors ji turėjo atrodyti neįtikėtina. Jūsų pergalė, gynėjai, Lietuvos ir žmoniškumo pergalė.

 

Priešas, kuris vaizdavosi šimtąkart, tūkstantkart stipresnis ir buvo ginkluotas iki dantų, pasirodė silpnesnis ir turėjo trauktis, keikdamasis ir net verkdamas dėl to, ką Vilniuje padarė.

 

Lietuva, kuri turėjo atrodyti maža ir beginklė (Kremliaus kvailiams taip ir atrodė), iš tikro buvo didi ir neįveikiama nei blokadomis, nei Tulos ir Iževsko geležies ginklu, nes turėjo dvasinį ginklą. Tai buvo tikėjimas Lietuvos teise gyventi ir Aukštesniuoju teisingumu.

 

„Kad tu, gude, nesulauktum,

ne teip kaip tu nori.

Bus kaip Dievas duos,

ne tavo priesiekiai nedori.“

 

Taip iš 19 a. glūdumos drąsina ir šiandien mus Antanas Baranauskas.

 

Įvyko tada stebuklas. Būna. Antai lenkai švenčia, ir mes kartu su jais, 1920 m. „Stebuklą prie Vyslos“, kai Raudonoji armija buvo atmušta nuo Varšuvos; o mes švęsdami „Sausio pergalės stebuklą“ įvykusį Vilniuje, pakvieskime ir lenkus, ir visus, kam brangi laisva Lietuva, jungtis į bendrą tos pergalės sampratą ir jausmą. Mėšlas yra visi melai apie „įvykius“ prieš pačius įvykius, kuriuos matėm, kuriuose buvom. Gorbačiovas tą naktį jau buvo priėmęs savo kai kurių žmoniškesnių ir mąstančių patarėjų siūlymą: skristi į Vilnių, į Aukščiausiąją Tarybą; čia iš tribūnos pareikšti, kad Sovietų Sąjunga neprieštarauja Lietuvos nepriklausomybei, ir atsiprašyti už tai, ką jo kareivos Vilniuje padarė. Net Gorbačiovo kalba jau buvo per naktį parašyta!

 

Deja, per naktį dirbo ir senoji gvardija – raudonieji fašistai, anksčiau mielai žudę žmones Tbilisyje ir Baku; jie apdorojo vargšą Gorbį, per silpną istorinei užduočiai.

 

Sukiužęs ir išsigandęs, sausio15-ąją jis atšaukė taikos kelionės į Vilnių planą ir stojo į smurtininkų pusę. Žodžiu tarsi „nepritarė“ žudymui, bet nebaudė, o dar apdovanojo savo Golovatovus ir Kustrijo už nuopelnus „tarybinei“ tėvynei.

 

Taip lūžo gorbačiovinė Rusija prieš 29 metus, ir murdosi ligi šiol.

 

Karas ir žmonių mirtys jiems geriau, negu taika ir santarvė.

 

Todėl žinokim, kokį kaimyną turim rytuose ir net iš aneksuoto Karaliaučiaus pusės – dvigalvę ir dviuodegę Rusijos-Baltarusijos sąjunginę valstybę, kuri bet kada gali būti paleista kaip replės mūsų traiškyti.

 

Tada, Sausio 13-ąją, nesutraiškė, sulūžo caro replės; bet plaukuotos rankos toliau niežti, ir turime būti viskam pasirengę. Tikiu, kad jūs, gynėjai, viskam pasirengę. Tik nereikia tokių nesąmonių, kaip piliečių nuginklavimas nepaprastosios pavojaus padėties atveju.

 

Tokių užmačių dabar matome. Kažkam vis rūpi, kad piliečiai teisėtais pagrindais turi ginklų savigynai, ir jie gali būti panaudoti šalies savigynai. Taikos ir laisvės priešas tikrai to bijo, prisimena Lietuvos partizanus; tai kodėl mes patys turim bijoti?

 

Visuotinės gynybos principas, įrašytas Konstitucijoje, turi būti realus dalykas – ir šaulių, atsarginių, ir jaunimo sąmonėje, kaip kadaise partizanų savanorystė. Ir galimybė imtis ginklo tėvynei ginti; ne po to, kai jis bus surinktas į sandėlius – ir kai žmonių, piliečių, teisėtai turimus ginklus priešas diversantų rankomis patogiai pasiims iš sandėlių ir dar pasakys: „spasibo, duraki“.

 

Jau čia, Seime, svarstančiame tokius įstatymus, prasideda Lietuvos gynyba.

Kaip tada.

Tad budėkime.

 

Dar vienas forumas ir išmėginimas stovi prieš akis, o gal mūsų dvasia reikiamuose įstatymuose ar net esamuose įstatymuose – tai priešinimasis Astravo kiaulystei. Atrodytų, nėra pasaulyje kitos šalies, kuri po sovietų agresijos būtų Lietuvai tokią bjaurastį padariusi, kaip Baltarusija Astrave. Kuo Lietuva nusidėjo sesei Baltarusijai ? Bet čia būtume neteisūs – kažin ar bėra ta sesė Baltarusija, ar jau visai supančiota, suvystyta, sumulkinta ir padaryta tik priedėliu prie imperijos? Carui užsimojus atkurti imperiją, ir pradėta tai gabaliukais grobiant žemes ir, ko gera, visą Baltarusiją. Neturime tylėti, neturime nematyti, kur yra tikrasis agresorius ir blogio šaknis. Bet turime galvoti ir apie savo proto aiškumą, širdžių ištvermę ir ryžtą nesitraukti bet kada. Net tada, kai mums sakys: ko jūs čia dar spurdat, viskas pralaimėta. – „Tu nespurdėk, mergaite, mažiau skaudės“. Jau prasideda tokios kalbos net pačios Lietuvos valdžioje, kažin ar suvokiant panašių žodžių niekšingumą.

 

Štai tokio nusistatymo neturi būti. Turime stovėti iki galo, turime nepriimti purvinos energijos, nemokėti savo pinigais už virvę, ant kurios mus pakars. Ir tegul Dievas sprendžia, kur ir kam ateis bankrotas ir žlugimas.

 

Tegul Lietuva nežlunga nors dvasiškai. Jūs įkūnijat tą dvasią, kuri nelinkusi kapituliuoti ir žlugti. Palaikykite ją, neškite per Lietuvą, per visus gyventojų sluoksnius ir ypatingai - jaunimui. Lietuva negali kapituliuoti.