1920 m. balandžio 14-15 d. išrinktas Lietuvos Steigiamasis Seimas. Pirmieji demokratiniai rinkimai Lietuvoje

voruta.lt 2020 04 15

Lietuvos Steigiamojo Seimo nariai prie paminklo „Žuvusiems už Lietuvos laisvę“ Karo muziejaus sodelyje. Kaunas, 1922 m. gegužės 15 d. | Fotoateljė „Menas“. Vytauto Didžiojo karo muziejus. Fa-64 

1920 m. balandžio 14-15 d. išrinktas Lietuvos Steigiamasis Seimas. Pirmieji demokratiniai rinkimai Lietuvoje

voruta.lt

Steigiamojo Seimo rinkimai vyko 1920 m. balandžio 14–16 dienomis.

Pirmasis posėdis įvyko 1920 m. gegužės 15 d., Miesto teatre, Kaune (vėliau Steigiamasis Seimas posėdžiavo Seimo rūmuose).

Paskutinis posėdis vyko 1922 m. spalio 6 d.

 

Amžiaus prezidiumas: amžiaus pirmininkas ir sekretorius pirmininkavo pirmajam – 1920 m. gegužės 15 dienos posėdžiui. Amžiaus pirmininkė (vyriausia amžiumi Seimo narė) – Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, amžiaus sekretorė (jauniausia amžiumi Seimo narė) – Ona Račiukaitienė (Muraškaitė).

Steigiamąjį Seimą sudarė 112 narių.

Steigiamojo Seimo Pirmininko pareigas ėjo Aleksandras Stulginskis.

Steigiamojo Seimo reikšmė. Steigiamasis Seimas įtvirtino vakarietiškos demokratinės, parlamentinės valstybės principus, tikėjimo, sąžinės ir žodžio laisvę; lyčių ir tautų lygybę pagal įstatymą; asmens neliečiamumą ir jo privačios sąžinės ir žodžio laisvę. Lietuvos Valstybės Taryba ir Steigiamasis Seimas užbaigė tautinio atgimimo laikotarpį. Šis Seimas priėmė nuolatinę valstybės Konstituciją, žemės reformos įstatymus, svarstė ir priėmė įvairias valstybės gyvenimo sritis reguliuojančius įstatymus (pvz., įvedė Lietuvoje metrinę matų, saikų ir svorių sistemą, įvedė Vidurio Europos laiką). Šis Seimas vykdė visų lygių vykdomosios valdžios įstaigų kontrolę, šiuo laikotarpiu sutvirtėjo tarptautinė Lietuvos padėtis. Per pustrečių metų Lietuvą de jure pripažino šešiolika valstybių.

 

STEIGIAMOJO SEIMO RINKIMAI

Seimo rinkimų įstatymas buvo priimtas 1919 m. Steigiamojo Seimo rinkimų datą, vadovaudamasis šiuo įstatymu ir remdamasis Ministrų kabineto pasiūlymu, paskelbė Lietuvos Valstybės Prezidentas. Rinkimai vyko 1920 m. balandžio 14–15 dienomis ir papildomai balandžio 16 dieną. Rinkimuose į Steigiamąjį Seimą varžėsi visos Lietuvos politinės partijos (išskyrus rinkimus boikotavusią Komunistų partiją), taip pat tautinių mažumų organizacijos bei susivienijimai ir įvairios grupės. Rinkėjai turėjo galimybę rinktis iš 31 kandidatų sąrašo. Steigiamojo Seimo rinkimai vyko šešiose Lietuvos valdžios administruotose apygardose. Rinkimai į Lietuvos Steigiamąjį Seimą nevyko Vilniaus krašte, kurį tuomet administravo okupacinė Lenkijos valdžia ir Klaipėdos krašte, kurį tuo metu administravo Prancūzija. Tai buvo pirmasis Lietuvos parlamentas, išrinktas tiesioginiuose, demokratiniuose, visuotiniuose, lygiuose ir slaptuose rinkimuose. Šiuose rinkimuose dalyvavo 90 procentų visų rinkimų teisę turėjusių piliečių.

 

STEIGIAMOJO SEIMO SUDĖTIS

Pirmasis Steigiamojo Seimo posėdis įvyko 1920 m. gegužės 15 d. laikinojoje sostinėje Kaune, Miesto teatro rūmuose. Pirmajam posėdžiui pirmininkavo vyriausia pagal amžių Seimo narė žymi visuomenės veikėja Gabrielė Petkevičaitė-Bitė. Steigiamąjį Seimą sudarė 112 narių. Steigiamajame Seime 59 vietos teko Lietuvos krikščionių demokratų blokui (jį sudarė Lietuvos krikščionių demokratų partija, Lietuvos darbo federacija ir Lietuvos ūkininkų sąjunga), 29 – Valstiečių liaudininkų blokui (jį sudarė Lietuvos socialistų liaudininkų demokratų partija ir Lietuvos valstiečių sąjunga); 14 – Lietuvos socialdemokratų partijai; 6 – Žydų demokratiniam susivienijimui; 3 – Lenkų centriniam rinkimų komitetui; 1 – Lietuvos vokiečių komitetui.

 

Steigiamajame Seime atstovauta visiems Lietuvos socialiniams sluoksniams. Tarp 112 atstovų buvo: 15 ūkininkų, 7 darbininkai, 4 amatininkai, 10 kunigų, 1 rabinas, 13 pedagogų (daugiausia mokytojų), 11 teisininkų, 11 gydytojų ir vaistininkų, 7 kariškiai, 15 valdininkų ir tarnautojų, 3 rašytojai, 3 inžinieriai, 3 agronomai ir 9 kitų profesijų atstovai (visuomenininkai, vargonininkas, kooperatininkas ir kt.).

 

Steigiamojo Seimo narių išsilavinimas buvo aukštesnis už vidutinio Lietuvos piliečio išsilavinimą, tačiau asmenų, turėjusių aukštojo mokslo diplomus, Seime buvo mažuma. Į Steigiamąjį Seimą buvo išrinktos penkios moterys, tačiau per visą kadenciją dirbo aštuonios. Steigiamasis Seimas pasižymėjo gana didele narių kaita. Tarp Seimo narių buvo šeši 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarai, vėliau du Steigiamojo Seimo nariai – Aleksandras Stulginskis ir Kazys Grinius buvo išrinkti Lietuvos Respublikos Prezidentais.

 

STEIGIAMOJO SEIMO PREZIDIUMAS, FRAKCIJOS, KOMISIJOS

1920 m. gegužės 18 d. buvo priimtas Steigiamojo Seimo statutas, kuris reglamentavo Seimo darbą. Šio statuto pagrindą sudarė pakoreguotas ir papildytas Lietuvos Valstybės Tarybos statutas. Steigiamojo Seimo Prezidiumą sudarė Steigiamojo Seimo Pirmininkas, kuriuo buvo išrinktas Aleksandras Stulginskis, du vicepirmininkai (I vicepirmininkas dr. – Jonas Staugaitis, II vicepirmininkas – kunigas Justinas Staugaitis), du sekretoriai, turintys sprendžiamąjį balsą (Vladas Natkevičius, Petras Radzevičius), du sekretoriai, turintys patariamąjį balsą (Bronislovas Cirtautas, Naftalis Fridmanas).

 

Lietuvos Steigiamojo Seimo Prezidiumas. Iš kairės: sekretorius Naftalis Fridmanas, pirmasis sekretorius Ladas Natkevičius, pirmasis vicepirmininkas Jonas Staugaitis, Steigiamojo Seimo Pirmininkas, einantis Respublikos Prezidento pareigas Aleksandras Stulginskis, antrasis vicepirmininkas Justinas Staugaitis. Kaunas, 1920 m. Fotografas nenurodytas.  Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka

 

Steigiamojo Seimo Prezidiumo nariai:

Steigiamojo Seimo Pirmininkas, laikinai einantis Respublikos Prezidento pareigas:

Aleksandras Stulginskis – Lietuvos ūkininkų sąjungos frakcija, Krikščionių demokratų blokas (1920 m. gegužės 15 d. – 1922 m. lapkričio 13 d.);

 

Pirmasis vicepirmininkas:

Jonas Staugaitis – Lietuvos socialistų liaudininkų demokratų ir Lietuvos valstiečių sąjungos frakcijų blokas (1920 m. gegužės 17 d. – 1922 m. lapkričio 13 d.);

 

Antrasis vicepirmininkas:

Justinas Staugaitis – Lietuvos krikščionių demokratų partijos frakcija, krikščionių demokratų blokas (1920 m. gegužės 17 d. – 1922 m. lapkričio 13 d.);

 

Pirmasis sekretorius, turintis sprendžiamąjį balsą:

Ladas Natkevičius – Lietuvos socialistų liaudininkų demokratų ir Lietuvos valstiečių sąjungos frakcijų blokas (1920 m. gegužės 17 d. – 1922 m. vasario 21 d.),

 

Vytautas Račkauskas – Lietuvos socialistų liaudininkų demokratų ir Lietuvos valstiečių sąjungos frakcijų blokas (1922 m. kovo 2 d. – 1922 m. lapkričio 13 d.);

 

Antrasis sekretorius, turintis sprendžiamąjį balsą:

Petras Radzevičius – Lietuvos darbo federacijos frakcija, Krikščionių demokratų blokas (1920 m. gegužės 17 d. – 1922 m. spalio 25 d.),

 

Antanas Milčius – Lietuvos darbo federacijos frakcija, Krikščionių demokratų blokas (1921 m. spalio 25 d. – 1922 m. lapkričio 13 d.);

 

Sekretorius, turintis patariamąjį balsą:

Bronislovas Cirtautas – Lietuvos socialdemokratų partijos frakcija (1920 m. gegužės 17 d. – 1922 m. lapkričio 13 d.);

 

Sekretorius, turintis patariamąjį balsą:

Naftalis Fridmanas – Žydų frakcija (1920 m. gegužės 17 d. – 1921 m. rugpjūčio 30 d.) Naftalis Fridmanas mirė 1921 m. gegužės 5 d., tačiau paradoksas – teisiškai jo įgaliojimai buvo nutraukti tik praėjus beveik trims mėnesiams po jo mirties, kai apie įgaliojimų nutraukimą buvo paskelbta oficialiajame leidinyje Vyriausybės žinios;

 

Nachmanas Rachmilevičius – Žydų frakcija (1921 m. lapkričio 8 d. – 1922 m. lapkričio 13 d.).

 

Steigiamojo Seimo frakcijos: 

Steigiamojo Seimo nariai susibūrė į frakcijas, kurias galėjo sudaryti mažiausiai trijų parlamentarų grupė. Seime veikė iš įvairių frakcijų sudarytas Krikščionių demokratų blokas ir Valstiečių liaudininkų blokas. Atskirai veikė Lietuvos socialdemokratų partijos frakcija, Žydų frakcija, Lenkų frakcija, Lietuvos vokiečių komiteto atstovas frakcijos sudaryti negalėjo, taip pat buvo du Seimo nariai, kurie nepriklausė jokiai frakcijai. Seimo darbo pradžioje buvo nuspręsta iš visų frakcijų atstovų sudaryti Seniūnų sueigą, kuri turėjo padėti Seimo Prezidiumui organizuoti darbą.

 

Frakcijos:

I. Krikščionių demokratų blokas

II. Valstiečių liaudininkų blokas

III. Lietuvos socialdemokratų partijos frakcija

IV. Žydų frakcija

V. Lenkų frakcija

 

Steigiamojo Seimo komisijos

Svarbų vaidmenį organizuojant Steigiamojo Seimo darbą atliko ir nuolatinės bei laikinosios komisijos. Jų užduotis buvo parengti arba apsvarstyti plenariniams posėdžiams teikiamų įstatymų projektus. Šio Seimo kadencijos metu veikė keliolika nuolatinių komisijų, kurios rūpinosi Konstitucijos, krašto apsaugos, žemės reformos, finansų, švietimo, socialinės apsaugos, užsienio reikalų, savivaldybių, prekybos, pramonės, ūkio ir kitais klausimais. Be nuolatinių komisijų, buvo sudaromos ir laikinosios komisijos įvairių įvykių aplinkybėms ištirti.

 

Nuolatinės komisijos:

1. Neteisėtiems valdžios darbams tirti komisija.

2. Mandatų patikrinimo komisija

3. Peticijų arba skundų komisija (sudaryta baigus darbą Mandatų patikrinimo komisijai – 1920 m. birželio 9 d.)

4. Laikinosios valstybės konstitucijos projekto komisija

5. Krašto apsaugos komisija

6. Ekonominė komisija (su keturiomis komisijėlėmis):

a. Žemės ūkio komisijėlė,

b. Prekybos, pramonės ir kooperacijos komisijėlė,

 

c. Valstybinio ūkio komisijėlė,

d. Susisiekimo komisijėlė.

7. Finansų ir biudžeto komisija

8. Žemės reformos komisija

9. Švietimo komisija

10. Darbo, socialinės apsaugos ir sveikatos komisija

11. Užsienio reikalų komisija

12. Krašto atstatymo komisija

13. Savivaldybės ir administracijos komisija

14. Redakcijos komisija

 

15. Skundų ir tardymo komisija

Laikinosios komisijos: 

1. Komisijų komisija (sudaryta 1920 m. gegužės 18 d., jos užduotis nuspręsti kokias Steigiamojo Seimo komisijas reikia sudaryti)

2. Panemunės atsitikimams ištirti komisija (sudaryta 1920 m. gegužės 28 d.)

3. Seimo statuto komisija (sudaryta 1920 m. gegužę)

4. Suvalkų fronto atsitikimų komisija (sudaryta 1921 m. birželio 22 d.)

5. Komisija lenkų kariuomenės žiaurumams ištirti

6. Komisija geležinkelininkų bylai ištirti (darbą baigė 1921 m. birželio 22 d.)

7. Miškų tardymo komisija

8. Bibliotekos komisija

 

MAŽASIS SEIMAS

Steigiamasis Seimas, perėmęs krašto valdymą, susidūrė su iššūkiais: dalis Lietuvos teritorijos su sostine Vilniumi buvo okupuota, neaiškus buvo Klaipėdos krašto statusas, Antantės valstybės dar nebuvo pripažinusios Lietuvos valstybės, nebuvo suderintos sienos su kaimyninėmis valstybėmis. 1920 m. vyko kovos su Lenkijos kariuomene. Seimo nariai taip pat stojo ginti valstybės. 1920 m. spalio 22 d. Steigiamasis Seimas nutarė laikinai nebešaukti plenarinių posėdžių, o savo narius pasiųsti į frontą, centrines ir vietines valdžios įstaigas ir ten organizuoti krašto gynybą. Nepriklausomybės kovose su lenkais žuvo Steigiamojo Seimo narys karininkas Antanas Matulaitis. Keli Seimo nariai buvo deleguoti į Londoną, Paryžių ir Romą, kur jie ketino padėti neutralizuoti antilietuvišką Lenkijos propagandą ir pagreitinti tarptautinį Lietuvos pripažinimą. Seimas atnaujino plenarinius posėdžius tik 1921 m. sausio 17 d. Kol jie nevyko, veikė Seimo išrinktas Mažasis Seimas, kurį sudarė Seimo Pirmininkas Aleksandras Stulginskis ir šeši nariai: Mykolas Krupavičius, Antanas Tumėnas, Mykolas Sleževičius, Vladas Lašas, Kazimieras Venclauskis, Naftalis Fridmanas. Šiai institucijai buvo pavestos pagrindinės Steigiamojo Seimo funkcijos: leisti įstatymus, tvirtinti paskolas, prižiūrėti įstatymų vykdymą. Mažasis Seimas susirinko į 45 posėdžius.

 

STEIGIAMOJO SEIMO DARBAI

Iki 1922 m. rudens Steigiamasis Seimas iš viso surengė 257 plenarinius posėdžius (neįskaitant 43 Mažojo Seimo posėdžių), per kuriuos buvo priimta apie 300 teisės aktų: įstatymų, jų papildymų ir pakeitimų. Steigiamojo Seimo priimti įstatymai turėjo didelę įtaką tolesnei Lietuvos valstybės raidai. 1920 m. gegužės 15 d. Steigiamasis Seimas vienbalsiai priėmė Lietuvos valstybės nepriklausomybės proklamavimo dokumentą, kuris dar kartą, kaip ir 1918 m. vasario 16-osios aktas, paskelbė, kad Lietuva yra nepriklausoma valstybė ir nustatė jos valdymo formą – demokratinė respublika. 1922 m. rugpjūčio 1 d. Steigiamasis Seimas priėmė Lietuvos Valstybės Konstituciją – pagrindinį šalies įstatymą. Šioje Konstitucija pirmą kartą Lietuvos valstybės istorijoje buvo nurodyta, kad Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika, kurios aukščiausioji valdžia priklauso tautai. 1922 m. vasario 15 d. Steigiamasis Seimas priėmė pagrindinį Žemės reformos įstatymą, 1922 m. rugpjūčio 9 d. – Piniginio vieneto įstatymą, kuris skelbė, kad piniginis Lietuvos vienetas yra auksu paremtas litas, kurį sudaro 100 centų. Siekdamas užtikrinti finansinį stabilumą, 1922 m. rugpjūčio 11 d. Steigiamasis Seimas priėmė Lietuvos banko įstatymą.

 

Parengta pagal:

Truska Liudas, Steigiamasis Seimas (1920–1922), Lietuvos Seimo istorija. XX–XXI a. pradžia, Vilnius: Baltos lankos, 2009.

Kasparavičius Algimantas, Steigiamasis Seimas ir jo oratoriai, Lietuvos istorijos studijos, Nr. 12.

Steigiamojo Seimo rinkimų dienų paskelbimas (1920 01 12), Laikinosios Vyriausybės žinios, 1920 02 06, Nr. 1 (19), p. 1.

Įsakymas (dėl Ypatingųjų krašto apsaugos įstatų) (1920 03 01), Laikinosios Vyriausybės žinios, 1920 03 03, Nr. 20, p. 5.

Steigiamojo Seimo susirinkimo vietos ir laiko paskelbimas, Lietuva, 1920 05 15.

 

Steigiamojo Seimo darbai, Kaunas, 1920–1922 m.

Mažojo Seimo sudarymo įstatymas, Vyriausybės žinios, 1920 10 29, Nr. 50.

Parengė Vilma Akmenytė-Ruzgienė