Vytautas Landsbergis. Kolaboracija ir pasipriešinimas

lrt.lt 2021 04 15

Nuolatinis gręžimas, kad žmonės atsidūrę okupuotoje šalyje ir ten turėję administracinių pareigų, gal bet kokių, už kurias gaudavo okupacinės sistemos atlyginimus, esą kolaborantai, – tai idėja, kuri slepia generalinį tikslą.

lrt.lt

Tema ir terminologija paprastai kabinama vokiečių okupacijos 1941–1944 (1939–1945) laikotarpiui. Tačiau Lietuva per tą pusę šimtmečio nelaisvės pergyveno dvi okupacijas, raudoną ir rudą pagal režimus, arba tris pagal kalendorinius viens kitą keičiančius laikotarpius.

 

Keitėsi okupantai, keitėsi ir kolaborantai.

 

Pažvelgęs tuo kampu, matai ir didįjį tokios istoriosofijos tikslą. Nežinia, sąmoningą ar nesąmoningą.

 

Visa sovietų okupuotos Lietuvos – LSSR – struktūra tąsyk totaliai knibžda kolaborantų. Viskas valdiška. Visi arba tyli arba pataikauja. Laisvės zona tebūtų miškuose. Iš ten laisvoji Lietuva dar kaunasi, ginasi. Visi kiti – arba prisitaikę, arba priversti kolaboruoti. Valgo savo uždirbtą, bet „tarybinę“ duoną, kas ašakotą, kas riebaluotą. Greta fanatiškų ar parazitinių kolaborantų, nemaža pavergtųjų priverstųjų – kartu ir atsargūs rezistentai. Sielose arba paslapčia. Netgi tarnybose (pavyzdžiui, gydytojai, turėję dalyvauti tremiant jaunuolius į svetimą kariuomenę, bet kai kuriems padėdavę to išvengti). Arba tremtinių ryžtas sibiruose: mes grįšim! Arba Antanas Kraujalis: bus Lietuva.

 

Naujosios baudžiavos arba kolūkmečio tikrovė, bent ekonominė ir socialinė, galų gale aprašyta trijų autorių monografijoje. Visuomenės ir tautos nuosmukis, dvasinė degradacija per kolūkmetį – paliudyta skaudaus žodžio menininko R. Granausko ir kitų kūriniais.

 

Bet juk nuvarymas nuo žmogiškumo irgi buvo okupanto tikslas, telkęs daugybę kolaborantų.

 

Reikia rekolekcijų, seniai reikia, ir gal vargšė Lietuva pradėtų sveikti. Sovietinio gyvenimo dvilypumas, net šizofreniškas, ėda mus ligi šiol.

 

Jei turime mokslų akademijas, tegul bent jos inicijuoja platų visuotinį pokalbį. Kaip žiūrime į save: praeitį, dabartį, ateitį. Be prasivardžiavimų stribais ar buožėmis, o dalykiškai susišnekant. Nacionalinės etikos iš naujo beieškant.

 

Šį tą buvo pradėjęs Lietuvos Sąjūdis, bet su atkurta politine nepriklausomybe puolėm į statybas be maldos. Be Lietuvos masto rekolekcijų ir atlaidų. Gal kam atrodė, kad tai įvyks savaime, kad prasidėjęs atgimimas nebeužges. Kad pakaks tradicinių atlaidų, papildančių posovietinę prakutusios tuštybės mugę. Deja. Susvetimėjimo psichozė ir infekuotųjų pyktis plūsta bangomis jau bemaž iki cunamių. Blūdas, buvo ir toks žodis.

 

Atsiliepk, šviesuomene. Ko tyli? Ateikit, neužsikrėtę savanoriai. Juk Lietuvos siela serga.

 

Be naujo žmogaus nebus nė Lietuvos, – tą sakė Stasys Lozoraitis.