Darius Indrišionis. Tankas ant Loretos šlaunų

lrt.lt, 2022 01 12

Tavo mirtis, ko gero, pirmoji lietuviška mirtis, užfiksuota vaizdo įraše. Keliasdešimties tonų vikšruotos plieninės išmatos sutraiškyta mergina ant gulto ligoninėje, kurią bepraeinanti epocha vadino pirmąja tarybine, o ateinanti atvadins Šv. Jokūbo, o vėliau uždarys ir išgriaus, bet čia jau kita istorija.

lrt.lt

Loreta, pasakyk savo namų telefoną. Berods taip tavęs klausė aplink it šešėliai slankioję medikai. Tu pasakei kažkokią skaičių kombinaciją, kuri reiškė visą tavųjų namų prasmę, it Tomo Venclovos eilėraštyje. Tik pašto adresas ir telefono diskas, Loreta. Tai visa šių namų prasmė, Loreta. Po to tu mirei.

 

Neįsivaizduoju, kaip skambėjo balsas žmogaus, prarėžusio tavo namų tylą tą naktį. Drebėjo jis ar buvo ciniškas ir šaltas – neįsivaizduoju. Medikai – ne darželio auklėtojos. Mirtys – tad ir tragiškos jaunuolių mirtys – medikų kasdienybė. Kažin ar tas balsas drebėjo, o kita vertus – ar tai svarbu. Svarbi ta tyla, kuri, spėju, stojo tavo namuose tą naktį. Tą naktį, kai telefono ragelyje suskambo monotoniškas elektrinis niūniavimas – pyp pyp – gyvenimas. Pyp pyp tęsiasi, gyvenimas, deja, tęsiasi. Tik nebe tavo, Loreta.

 

Po to valstybinės laidotuvės ir milijonų gedulas. Laisvės gynėjų kapų kompleksas Antakalnio kapinėse ir gatvė Karoliniškėse – Loretos Asanavičiūtės gatvė. O toliau – gyvenimas tęsiasi it tas bukas nutrūkusio telefoninio pokalbio pypsėjimas ragelyje, sustingusiame artimo žmogaus, pirmo išgirdusio apie tave, Loreta, rankoje. Pyp pyp – gyvenimas tęsiasi. Praėjo metai, dveji. Lietuva, ta, kurią palikai tą šaltą sausio naktį, pasisakė turinti Konstituciją, o galiausiai, po 54 metų ją paliko paskutinio raudonarmiečio pėda. Deja, Loreta, tu apie tai nesužinojai. Tavo šlaunis sutraiškė tų šauniųjų raudonarmiečių šarvuota technika. Ir tau tebuvo 24 metai.

 

24 metai. Galvoju apie šį skaičių, apie šį amžių. Koks būna 24 metų žmogus? Jei norėčiau juokauti, perfrazuočiau Ivaškevičių ir sakyčiau: „Toks pats kaip 23 metų, tik metais vyresnis“. Bet juokauti nenoriu. Tu vienintelė, Loreta, apie kurią juokauti nesinori, tu neabejotinai tragiškiausia praėjusio amžiaus herojė. Šio kol kas irgi.

 

Bėgo metai. Mes tave pamiršom, Loreta. Likai tik gatvė ir puošnus kauburėlis Antakalnio kapinėse. Dar nuotrauka likai – žavios merginos, tikiu, galėjusios išsaugoti ne vieną gyvybę. Moters, galėjusios tapti motina, tačiau tapusios didvyre. Mergaite, sumindyta tanko. Balta suknele padabinta nuotaka, kurią paslėpėm po žemėmis. Paskelbėm didvyre ir pamiršom. Būna.

 

Prabėgo jau 31 metai. Tu, Loreta, jau būtum įkopusi į šeštą dešimtį. Galbūt šiomis dienomis būtum principinga politikė ir viešai bartumeis dėl baltarusiškų trąšų neprincipingumo beigi taivanietiškos atstovybės klausimais. O galgi būtum nuostabi eilinė Lietuvos Respublikos pilietė – gal teisėja, gal gydytoja, gal mokytoja, o gal pardavėja. O gal ir pamuštaakė aplink prekybcentrius besisukiojanti benamė – kas žino. Niekas, niekas nežino. Ir tankistas, kurio mašinos vikšrai šią neįmenamą minklę užminė – ir jis nežino.

 

Tu – simbolis, Loreta. Tu – gležna ir trapi Lietuva, kuri mirė tą šaltą žiemos naktį, tą ankstyvą Nepriklausomybės rytmetį. Viena tų amžinai prarastų Lietuvų – šio gero pas mus netrūksta. Lietuvų, kurios amžių miegu užsnūdo žeminėse ir žvyrduobėse. O kiek einšteinų ir galilėjų 16-mečiais žemėje miega. Ir tu, Loreta, toje pat potencialu šimtmečiams patręštoje žemėje miegi.

 

Mes pamiršome tanką. Mes pamiršome tanką – tą šarvuotą sunkiasvorę bejausmę mašiną, pagamintą kokiame nors sovietiniame „Traktornyj zavod“. Tas tankas sutraiškė Loretą ir ramiai sau nupupsėjo į Šiaurės miestelį, ten pat, kur dabar pigiai apsiprekinam ir šlamščiam ramenus.

 

Tikėtina, kad tas pats tankas 1993 m. rugsėjį ant traukinio platformos išvažiavo namo – į savo sovietinį „Traktornyj zavod“. Gal pūva dabar kur nors miškuose palei Viazmą ar Novosibirską, kas žino. O gal kaip rezervinis technikos vienetas dabar ruošiamas imti Charkovą ar Lvovą. Gal rengiasi sutraiškyti kokią Olesią ar Oleksandrą – kaip kadaise mūsų Loretą.

 

Mes pamiršome tanką. Pamiršome amžiną blogį, lydintį šį pasaulį nuo pat didžiojo sprogimo akimirkos. Galvojom, kad Loretos kraujas – tas, kurį tikriausiai darbiniu skudurėliu nuplovė pirmosios tarybinės ligoninės slaugė, kai Loretos palaikus išvežė į morgą, nuplovė visą blogį ir kraują, koks galėjo mūsų Lietuvą beištikti. Galvojom, kad Loreta yra viršūnė, kulminacija. Kad po Loretos nieko nebebus. Tarsi atidavėm savąją auką šiam blogų dievų aukurui, ir viskas. Viskas, daugiau nebebus. Mes klydom.

 

Klydom. Mūsų pamirštas tankas neišgaravo it dūmas neblaškomas vėjo. Tankas, atėmęs gyvybę Loretai, liko ir ne šiaip liko – toliau graso. Graso vikšrais ir pabūklais, reaktyviniais ir branduoliniais sviediniais. Graso žaloti, žaginti ir žudyti. Olesias, Oleksandras, Loretas, Ramintas ir Migles. Kas tik kluptelės po pabaisos vikšrais. Blogio ratas amžinas. Blogis yra pasaulio perpetuum mobile.

 

Ir nereikia šio blogio suvokti vien geopolitine perspektyva. Jis reiškiasi pačiomis įvairiausiomis formomis ir pavidalais. Kartais – net sunkiai atpažįstamais. Ir laimingi tie, kurie pažįsta savąjį blogį kiek įmanoma anksčiau – jie bent žino, su kuo reikia kovoti. O kiek mūsų aklų, kurčių ir bepirščių.

 

O kiek mūsų idiotų – tų, kuriems viskas gerai, viskas puiku. Delo molodoe, kaip sakė vienas puikaus vėlyvojo sovietmečio filmo personažas. Poligrafas Poligrafovičius Šarikovas – žmogaus kūne įskiepytas blogio ekstraktas.

 

Loreta ir tankas. Gėris ir blogis. Kraštutinumai, kuriuos skubam išstumti į pasąmonę. Per sunku gyventi tokiais kraštutinumais kiekvieną dieną. Daug geriau gyventi smulkiomis padienėmis problemomis – infliacija, mokesčiais už šildymą, lijundra ar smilkstančia Kauno egle. Ir tik nenumaldomai verčiamas kalendorius mums primena apie 13-ą mėnesio sausio. Primena tam, kad lyg išpirkdami prieš kažką kaltę – gal prieš Loretą – dabinamės profilio nuotraukas neužmirštuolėmis ir tuščiaviduriais šūkiais. Aš prisimenu, kodėl esame laisvi. O aš neprisimenu, nes tada dar buvau negimęs. Ir ką?

 

Neprisimenu, bet žinau. Aš žinau, kodėl esame laisvi. Žinau, kad mūsų tautoje – mūsų įvairiatautėje politinėje tautoje, tarp Lietuvos žmonių – dar kupina drąsių ir principingų asmenų. Algimantų ir loretų, aleksandrų ir jelenų, tomašų ir katažynų. Dar daug ką Lietuvoje reikės tankui pervažiuoti, kad išnyktų ta Lietuva. Gali ir vikšrų resurso neužtekti.

 

Šiandien kaip niekad reikia atsiminti tavo vardą ir auką, Loreta. Šiandien, kai vėl virš Rytų Europos – grėsmingiausiai per ketvirtį amžiaus – pakibęs posovietinis Damoklo tankas, dera prisiminti, jog žmogiškumas matuojamas ne nuliais banko sąskaitoje, arkliais bavariško automobilio širdyje ar kvadratiniais metrais Senamiestyje. Kitaip matuojama, kitaip.

 

Susiraskite internete tą baisų vaizdo įrašą iš ligoninės sausio 13-ąją, kai ji dar nebuvo Sausio 13-oji. Susiraskite ir peržiūrėkite. Ir atsiminkite tanką ir Loretą. Ir, žinoma, svarbiausią praėjusio amžiaus retorinį klausimą, kurį galima peradresuoti naujojo tūkstantmečio Lietuvai.

 

Taip, Loreta, tu gyvensi. Amžinai.