Siaubo ir mirties žemėje su mamos globa, bet be tėčio: už išdraskytos šeimos likimą Algirdas sovietams negali atleisti ir šiandien

lrt.lt, 2023 06 14

„Ir kaip ji mane užaugino Sibire“, – rodydamas švelniai besišypsančios mamos nuotrauką sakė Algirdas Belžakas, šeimos, o vėliau ir draugų vadintas Vėjeliu. Zarasuose gyvenusią mokytojų šeimą sovietų režimas ištrėmė 1941-aisiais, nė dvejų metų nesulaukęs Vėjelis su mama Genovaite išvežti į Tomsko sritį, tėtis Mykolas – į Krasnojarsko kraštą, kur netrukus ir mirė. „Už tai, ką jie padarė mano tautai, mano šeimai, aš negaliu atleisti“, – pabrėžė LRT.lt pašnekovas.

lrt.lt

Šiandien technikos mokslų daktarui A. Belžakui yra 84-eri, jiedu su žmona užaugino 3 vaikus ir džiaugiasi sulaukę 5 anūkų. Vis dėlto, sako jis, tremtyje praleistų metų akimirkos nuolat iškyla atmintyje, patirto skausmo laikas neužgydė. „Ir kaip ji mane užaugino Sibire“, – prisiminęs sunkiausius gyvenimo metus ir vieną su vaiku ant rankų likusią motiną, kalbėjo pašnekovas.

 

Dailininkė Genovaitė Kindurytė (1900–1986) ir talentingas muzikas Mykolas Belžakas (1909–1942) susituokė 1937-aisiais ir įsikūrė Zarasuose, kur abu mokytojavo. Po kelerių metų šeima susilaukė sūnaus Petro Algirdo, kurį meiliai vadindavo Vėjeliu. Šeimos idilę nutraukė prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas ir jį lydėjusi sovietų okupacija. Šaulių sąjungos veikloje aktyviai dalyvavusi intelektualų šeima 1941 metais brutaliai išdraskyta – šio pasakojimo herojus Algirdas ir jo mama ištremti į Sibirą, nuo jų atskirtas tėtis Mykolas išvežtas į Krasnojarsko kraštą, kur 1942 metų gruodį mirė.

 

„Mus į tremtį, o tėtį – į lagerį Krasnojarske. Jis iškart buvo atskirtas“, – pasakojo jis.

 

A. Belžakas tuo metu nebuvo sulaukęs nė dvejų metų, tad gyvenimą apvertusios dienos pats nepamena. Apie tai, kaip šeima buvo ištremta, niekad nekalbėjo ir mama, tad tik vėliau iš liudininkų jis sužinojo, jog tą 1941-ųjų dieną į namus įsiveržę okupantų kariai šeimai liepė per kelias minutes susirinkti daiktus, nugabeno juos į geležinkelio stotį, kur laukė paruošti gyvuliniai vagonai. Jais A. Belžakas su mama buvo išgabenti į siaubo ir mirties žemę – Sibirą.

 

„Viena moteris, buvusi tame pačiame vagone – jai tada buvo apie 12 metų, – yra pasakojusi, jog mama buvo taip priblokšta, kad negalėjo net kalbėti. Į nieką nereagavo, kamputyje sėdėjo tarytum aptemusia sąmone. Mama niekada apie tai nekalbėjo“, – pasakojo jis.

 

Nors pirmųjų tremtyje praleistų metų A. Belžakas neprisimena, gerai žino, kad sunkiausia buvo pradžia, gyvenimo sąlygos – siaubingos. Pasak jo, ištremtų šeimų kelionė į galutinę stotelę – Vavilovkos kaimą Tomsko srityje – buvo ilga ir sunki. Tremtiniai apsigyveno vietos rusų namuose, dirbo sunkiausius darbus. LRT.lt pašnekovas pasakojo, kad nuolatinės gyvenamosios vietos jiedu su mama neturėjo – vieną rusų šeimą keitė kita.

 

„Mano pirmas prisiminimas, kai gyvenom pas rusų moterį. Su keliomis mergaitėmis moldavėmis, taip pat tremtinėmis, ėjom į priemenę prie tokios statinės kirsti raugintų kopūstų. Jie buvo sušalę, tai su kirviu atsikerti ir valgai“, – kalbėjo A. Belžakas.

 

Anuomet pašnekovas buvo visai mažutis, tad daugelio dalykų neprisimena, tačiau užpildyti atminties spragas padeda tremtį išgyvenusių kitų žmonių pasakojimai. Štai viena moteris yra aprašiusi, kad kartą matė užšalusiu tvenkiniu einančią G. Belžakienę su sūnumi. Tolėliau žengė brigadininkas, kurį išvydusi berniuko motina pasilenkė ir kažką išbėrė iš pirštinės, o vėliau sugrįžusi surinko. Kaip paaiškėjo, sakė LRT.lt pašnekovas, tai buvo grūdai.

 

„Trumpus momentus prisimenu, kad kažkur pas rusus buvome apsistoję ir mama vis nepareina, o kaip tik žaibavo, smarkiai griaudėjo ir man taip buvo baisu, kad mama negrįžta. Čia aš labai mažas buvau dar“, – pasakojo jis.

 

Nuotrauka, kurios mažojo Vėjelio tėtis nespėjo pamatyti

„Karui baigiantis, 1944 metais, kai rusai užėjo į Lietuvą, buvo leista susirašinėti su tremtiniais, tai Lietuvoje likusios tetos surinko pinigų, nusiuntė mamai ir ji „išsipirko“ iš Vavilovkos kolūkio, mes pervažiavom į rajono miestelį Bakčiarą. Čia prie namuko buvo nemažas plotas daržui. Prisimenu, kad mama gaudavo iš kažkur arklį su plūgu ir aš suardavau“, – vaikystę prisiminė A. Belžakas.

 

Anot jo, kurį laiką mama nežinojo, nei kur išvežtas jos vyras Mykolas, nei koks likimas jį ištiko. Galiausiai 1942 metų pabaigoje ją pasiekė žinia, kad vyras laikomas Krasnojarsko lageryje.

 

„Ji padarė mano nuotrauką ir ją išsiuntė, bet tėtis mirė 1942 metų gruodžio 29 dieną ir jos nebepamatė“, – rodydamas dar vieną šeimos archyve saugomą nuotrauką, kurioje – mažas šviesiaplaukis garbanius, pasakojo A. Belžakas.

 

Įsikūrusi naujoje vietoje motina ir toliau sunkiai dirbo, vėliau mokė vaikų namų auklėtinius, o jis pats lankė darželį, ūgtelėjęs – mokyklą. Iš šio laikotarpio pašnekovui labiausiai įsiminė skausminga vaikų vakcinacija: „Kažkur po mentimi durdavo, labai skaudėdavo, tai mums sakė per tą visą darželį – tokioje troboje buvo – ant vienos kojos šokinėti, paskui ant kitos, kad skiepas išsivaikščiotų.“

 

Pašnekovas prisimena, kad mama tapydavo ir tremtyje, kartais tai padėdavo prasimaitinti. Sužinoję apie talentingą lietuvę, turtingesni rusai ar valdininkai prašydavo jiems ką nors nutapyti. Geriausiai A. Belžakui įsiminė kartas, kai mama piešė moterį su dviem vaikais, einančiais upės link, ir juos saugantį angelą.

 

Atsisveikinimas su mama ir grįžimas į Lietuvą

Nors tremtyje augęs berniukas Lietuvos neprisiminė, visada jautė, kad gyvena svetimoje žemėje ir ilgėjosi namų, apie kuriuos mama dažnai pasakodavo. Apie tai jis kalbėdavosi ir su likimo draugais – kitais Sibire augusiais lietuviukais. „Labai anksti į galvą atėjo, kad kažkas čia yra negero“, – teigė jis, pridūręs, kad ši patirtis ir suformavo jo pasaulėžiūrą, paskatino dar didesnę meilę tėvynei.

 

A. Belžakas į Lietuvą sugrįžo 1954 metais, tačiau vienas – jo motinai sovietų režimas išvykti iš tremties vietos dar kurį laiką neleido. Pašnekovas prisiminė, kad namo, į išsvajotą Lietuvą, parvyko baigęs 7 klases. Paklaustas, ar nebuvo sunku išsiskirti su mama, jis svarstė, kad tuo metu nė nesuprato, kad išsiskyrimas gali būti amžinas, nes mama jau kurį laiką sirgo.

 

„Aš labai lengvai šitai išgyvenau, nors mama buvo labai silpnos sveikatos, nesupratau, kad galiu jos netekti. Ji turbūt pusę žiemos praleisdavo ligoninėje, o aš tuo metu eidavau į vaikų namus, ten mane pamaitindavo ir grįždavau namo“, – pasakojo jis.

 

Laimei, po kelerių metų, 1956-aisiais, į Lietuvą leista sugrįžti ir G. Belžakienei. Šeima įsikūrė Kaune, kur A. Belžakas gyvena iki šiol.

 

„Pamenu, kai gavau „atleidimą“, ant lapuko buvo surašyta, kad leidžiama išvažiuoti į Lietuvą. Pamenu, mama tą lapelį buvo įdėjusi tarp dviejų suklijuotų nuotraukų, vėliau pasiėmiau ir važiavau, tai buvo kaip pasas“, – prisiminimais dalijosi LRT.lt pašnekovas.

 

A. Belžakas: „Kaip gali tokį dalyką užmiršti“

Į Lietuvą, apie kurią žinojo tik iš mamos pasakojimų ir knygų, sugrįžęs beveik paauglys A. Belžakas apsigyveno Šiauliuose, įsikūrė tetų ir močiutės namuose, o po metų persikėlė į šalia Kauno esantį Zapyškio miestelį, kur mokyklos direktoriaus pareigas ėjo pusbrolis. Dar po metų 10 ir 11 klasių mokslus pašnekovas krimto Kaune. Jis pamena, kad tik sugrįžęs namo lietuviškai kalbėjo gana sunkiai, tačiau buvo užsispyręs ir iškart pasakė, kad lankyti rusiškos mokyklos nė neplanuoja.

 

Baigus mokslus vidurinėje mokykloje, A. Belžako laukė rimtesnės studijos, vaikinas svajojo apie architektūrą, tačiau neįstojo, nes tėtį sovietų režimas laikė politiniu nusikaltėliu. Jam pasiūlyta verčiau vakarinėje mokykloje mokytis statybos subtilybių. Šiuo keliu pašnekovas ir pasuko, nors po poros metų kryptį pakeitė – pasirinko mašinų gamybos technologijas, dirbo ne vienoje gamykloje, o galiausiai įstojo į tuometį Kauno politechnikos institutą, kur apsigynė disertaciją.

 

Visą gyvenimą A. Belžakas šioje srityje ir darbavosi, taip pat aktyviai veikė ir tremtinius vienijančiose organizacijose.

 

LRT.lt pašnekovas pasakojo, kad ir šiandien dažnai prisimena skaudžius tremtyje praleistus metus ir sulaužytą šeimos likimą – mamą, kuriai teko išgyventi tiek skausmo, ir lageryje žuvusį tėtį.

 

„Man keistai skamba, kai tremtiniai sako, kad nejaučia pykčio. Kaip gali tokį dalyką užmiršti“, – pridūrė jis.