Buvęs ilgametis Nyderlandų žvalgybininkas: ženklai, kad Rusija ruošiasi karui prieš Vakarus, akivaizdūs

lrt.lt, 2023 10 03

Šaltasis karas niekada nesibaigė, nes Rusija ir po Sovietų Sąjungos griūties tęsė savo kenksmingą žvalgybinį darbą prieš Vakarus. „Dabartinis karas Ukrainoje yra egzistencinė grėsmė visai Europai, todėl Vakarai turėtų nusiimti pirštines“, – išskirtiniame interviu LRT.lt sakė buvęs ilgametis Nyderlandų žvalgybos pareigūnas Robertas Spronkas.

lrt.lt

30 metų Nyderlandų žvalgyboje dirbęs pareigūnas savo akimis matė Rusijos kibernetines operacijas ir praėjusią savaitę dalyvavo Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) surengtoje Leonido Donskio konferencijoje „Ar Rusija išgyvens 2024-uosius?“

 

„Didelė problema yra Rusijos sugebėjimas įsigauti į Vakarų šalių kritinę infrastruktūrą, branduolines jėgaines, energijos tiekimo objektus, kompanijas, uostus. Tai gana agresyvūs veiksmai, taip darai tik jei ruošiesi plataus masto karui. Man tai ženklai, kad Rusija ruošiasi karui“, – sakė R. Spronkas.

 

– Tris dešimtmečius dirbote žvalgyboje, kaip per šį laiką keitėsi Rusijos slaptųjų tarnybų veikla, ar jos Vakaruose ėmė veikti vis drąsiau ir agresyviau?

– Kai kalbama apie karą Ukrainoje, dalis žmonių ragina atsargiau remti Ukrainą, vengti eskalacijos, kiti pabrėžia, kad reikia neišprovokuoti naujo Šaltojo karo. Tai absurdiška, mano nuomone, Šaltasis karas niekada nesibaigė. Jelcino valdymo metais Rusijos slaptosios tarnybos gal ir nebuvo paralyžiuotos, bet jų veiklos užsienyje intensyvumas buvo sumažėjęs. Kai į valdžią atėjo Putinas, jų veikla išaugo, dabar ji prilygsta lygiui, kurį matėme Šaltojo karo aukštumoje – 8-ajame ir 9-ajame dešimtmečiais.

 

Jie savo žvalgybinę veiklą prieš Vakarus didino ne tik klasikiniu būdu – verbuodami žmones, bandydami paveikti politinius procesus – bet ir kibernetinėmis operacijomis. Jas bando maskuoti naudodamiesi privačiomis kompanijomis, kurios iš tiesų dirba Rusijos tarnyboms, joms padedant bandoma susilpninti Vakarus. Labai didelė problema yra Rusijos sugebėjimas įsigauti į Vakarų šalių kritinę infrastruktūrą, branduolines jėgaines, energijos tiekimo objektus, kompanijas, uostus.

 

Tai gana agresyvūs poelgiai, taip darai tik jei ruošiesi plataus masto karui. Man tai ženklai, kad Rusija ruošiasi karui. Bandėme aptikti ir nukenksminti grėsmę, atsikratyti įdiegtos kenkėjiškos programinės įrangos, gerai kad pastaruosius kelerius metus Vakaruose didėja suvokimas, jog būtina didinti apsaugą nuo Rusijos kibernetinių operacijų.

 

Praeityje operacijas užsienyje vykdė tik SVR (Rusijos užsienio žvalgybos tarnyba – LRT.lt), bet dabar čia aktyviai veikia ir FSB (Rusijos federalinė saugumo tarnyba – LRT.lt), ir GRU (Rusijos karinė žvalgyba – LRT.lt), ir Nyderlanduose išaiškinome jų agresyvių operacijų. Nuolat turime stebėti padėtį, dėti visas pastangas saugoti savo kritinę infrastruktūrą ir kita, mums tai neblogai sekasi, bet neturime bijoti. Jie taip pat daro klaidas.

 

Vakarų atsakas apėmė ir Rusijos žvalgybos pareigūnų skaičiaus mažinimą ambasadose. Daug jų pagaliau buvo išsiųsti, nors galėtume padaryti dar daugiau ir sumažinti vadinamųjų Rusijos „diplomatų“ buvimą Vakaruose iki minimumo. Taip mes turėtume juos izoliuoti ir apriboti jų keliamą grėsmę.

 

Kalbant apie Rusijos rengimąsi karui, kitas įprastas jų veikimo būdas – Vakaruose turėti vadinamųjų nelegalų, kurie po normalaus gyvenimo priedanga dirba Rusijos slaptosioms tarnyboms. Tai labai sudėtingos ir brangios operacijos, joms parengti reikia daug laiko, bet neseniai matėme tokių operacijų atskleidimą. Todėl reikia ne tik išsiųsti diplomatus, bet ir aptikti šiuos nelegalus. Rusijos slaptosios tarnybos yra meistriškai įvaldžiusios ilgalaikį planavimą ir investavimą. Taip jie daro nuo Sovietų Sąjungos ir dar ankstesnių laikų. Ši jų meistrystė niekur nedingsta. O mes Vakaruose esame įpratę galvoti trumpesniu laiku.

 

– Ar matote Vakarų politinę valią pripažinti, kad Rusija jau vykdo slaptą karą ir yra egzistencinė grėsmė?

– Taip, tai suvokti prireikė laiko, bet, kaip jau sakiau, daug rusų „diplomatų“ buvo išsiųsti iš ES – tai prieš Maskvos invaziją Ukrainoje būtų buvę neįsivaizduojama. Prieš tai egzistavo įtampa dėl diplomatinių, verslo ryšių, buvo sakoma, kad reikia laikytis ramiai, nereaguoti pernelyg aršiai. (...)

 

– Ar manote, kad Vakarų žvalgybos tarnybos turėtų kautis proaktyviau?

– Taip, prieš karą Ukrainoje mes visada buvome smūgių sulaukiančioji pusė, bandydavome su Rusijos žvalgybos tarnybomis elgtis gynybiškai ir civilizuotai. Bet dabartinis karas Ukrainoje yra egzistencinė grėsmė visai Europai, todėl Vakarai turėtų nusiimti pirštines. Turėtume naudotis savo žvalgybinėmis galimybėmis, slaptomis operacijomis ir duoti aktyvesnį atkirtį. Turime daryti savo darbą ir nematomajame fronte.

 

– Kokių konkrečių žingsnių rekomenduotumėte imtis?

– Galėtume kovoti prieš jų propagandą su savo „kontrpropaganda“, tai apima kalbėjimą su žurnalistais, pozityvius bandymus paveikti žiniasklaidą, užtikrinimą, kad Rusijos visuomenė iš Vakarų gautų nešališkos informacijos. Šaltojo karo metu turėjome „Laisvosios Europos radiją“, kitas priemones, kuriomis kovojome su Rytų propaganda, to ir vėl reikia.

 

Žinoma, kuo labiau savo žvalgybinėmis organizacijomis pakirsime Rusijos režimą, tuo geriau.

 

Ukrainiečiai kaunasi egzistencinį karą dėl visos Europos, todėl, mano nuomone, absurdiška save riboti kovojant su grėsmėmis. Negali šio karo kariauti laikydamas vieną ranką už nugaros. Jų veiksmai prieš mus yra žiaurūs ir priešiški. Turėtume atsakyti taip pat.

 

– Tokio požiūrio oponentai galėtų sakyti, kad tai ves prie eskalacijos spiralės, kai Maskva eskaluotų konfliktą dar labiau.

– Mane visada stebina žodžio eskalacija naudojimas. Pažiūrėkite, kas vyksta Ukrainoje, ar gali būti dar blogiau? Vakaruose yra politikų, kurie šio žodžio imasi kaskart, kai diskutuojama apie naujų ginklų sistemų pristatymą Ukrainai. Ką jūs turite omeny, kai sakote, kad reikia išvengti eskalacijos? Pažvelkite į visas kančias Ukrainoje, civilių, ligoninių bombardavimus. Tai paprasčiausias valstybinis terorizmas. Ko jūs Vakaruose bijote, kad jie numes bombą ant Briuselio, Roterdamo ar Berlyno?

 

Tai paprasčiausiai rodo, kad nėra tinkamos dvasios kariauti šio karo, šios konfrontacijos su Rusija. Diskusijoje jau sakiau, kad mes turime užbaigti šiuos pakvaišusius skambučius ponui Putinui, nes Vakarų žodžiai Kremliuje nieko nereiškia. Jie iš jų juokiasi ir laiko tai silpnumo ženklu.

 

– Kokioje situacijoje dabar yra Kremliaus režimas, ar jis bent kiek silpnėja?

– Nežinau, nes neturiu informacijos, kas vyksta Kremliaus viduje. Bet atrodo, kad jis toliau šalį, valdžią ir galiai atstovaujančius žmones tvirtai laiko savo gniaužtuose. Ir be kovos jie nepasiduos.

 

Matome ir gana pasyvius šalies gyventojus. Tai visiškai suprantama, ištisus amžius jie gyveno šalia galios struktūrų paprasčiausiai bandydami išlikti. Šiandien taip pat yra labai drąsių žmonių, kurie protestuoja prieš režimą, karą Ukrainoje. Dauguma jų jau kalėjime ar laukia kitokio atpildo. Jei tu esi tikra grėsmė režimui, tada tavo lėktuvas susprogdinamas.

 

Nėra jokių priežasčių galvoti, kad režimas silpnėja. Kita vertus, užpraeitą savaitę Kremliaus režimas kreipėsi į Šiaurės Korėją, akivaizdu, kad gautų iš jų ginklų. Jei tau reikia tokių šalių, tai tikrai nėra stiprybės ženklas.

 

– Galite įsivaizduoti kitokią Rusiją?

– Visi norėtume, kad Rusija taptų vertinga partnere ir gera kaimyne, su kuria Europa galėtų bendradarbiauti. Kol kas ir, tikriausiai, per visą mano gyvenimą, taip nenutiks. Rusijoje nėra jokios pilietinės visuomenės, kolektyvinio noro užsitikrinti individų laisvę, žmonės yra užsiėmę bandymu išgyventi. Jei sankcijos iš tiesų ims veikti, jos paveiks ir visuomenę, tada žmonės turės dar labiau rūpintis savo išgyvenimu. Nesitikiu, kad Rusijos visuomenė lems pokytį į gera.

 

Galbūt šie pokyčiai gali ateiti iš Federacijos pakraščių. Galbūt, jei sankcijos bus efektyvesnės, jos paveiks galios grupių asmenis, atsiras tokių, kurie pasakys: gana, darykime kažką.

 

Gaila, kad taip yra, nes visi norėtume, kad Rusijos visuomenė galėtų gyventi normalų gyvenimą šalyje, kur viešpatauja teisės viršenybė, o ne nuolatinio nepasitikėjimo būklėje.

 

– Jau pavadinote karą egzistenciniu. Ar dabar nesibaiminate, kad Vakaruose auga nuovargis karu, kad politikai ims mažinti paramą Ukrainai?

– (...) Tokia rizika, žinoma, yra. Vakarų politikų laukia iššūkis – išlaikyti ir kurstyti ugnį, aiškinti savo šalių visuomenėms, kokia yra tikroji karo Ukrainoje reikšmė ir kodėl mes turime juos remti. Jei mes paliksime ukrainiečius kovoti vienus, jie pralaimės. Tuomet Rusija laimės, Vakarų Europa taps pažeidžiama šantažui, o Rusija dar labiau prisiartins.

 

Ar mes to norime? Ne. Todėl turėtume užtikrinti Ukrainos galimybes tęsti karą, jį laimėti mūšio lauke.