Disidentę Nijolę Sadūnaitę prisimenant: „Su džiaugsmu eisiu į vergiją dėl kitų laisvės“

lrt.lt, 2024 04 02

Eidama 86 metus, mirė sovietmečio disidentė, vienuolė Nijolė Sadūnaitė, sekmadienį pranešė portalas „Bernardinai“.

Nijolė Sadūnaitė

lrt.lt

LRT.lt kviečia prisiminti disidentę ir susipažinti su knygos „Skubėkime daryti gera“ ištrauka.

 

Krikščioniškos pagalbos labdaros ir paramos fondas „Donum“ pradeda leisti knygų seriją „Pergalės ženklas“, skirtą 1940–1990 m. Lietuvos istorijai ir Nepriklausomybės kovai atminti.

 

Knygų serija pristato ginkluotojo ir neginkluotojo pasipriešinimo dalyvius, kurie visomis išgalėmis kovojo prieš totalitarinio blogio apraiškas ir siekė atkurti Lietuvos laisvę. Jie – dabarties kartoms bylojantis pavyzdys, ugdantis sąmoningą ir socialiai atsakingą, pilietišką asmenybę.

 

Pirmasis šios serijos leidinys yra sesers Felicijos Nijolės Sadūnaitės knyga „Skubėkime daryti gera“.

 

Felicija Nijolė Sadūnaitė, gimusi 1938 m. Kaune, – vienuolė, Lietuvos pasipriešinimo sovietiniam okupaciniam režimui veikėja, prisidėjusi prie „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ leidybos ir platinimo.

 

Už tai 1974 m. buvo suimta, 1975 m. nuteista 6 metams: kalėjo griežto režimo lageryje Mordovijoje, vėliau buvo ištremta į Rytų Sibirą.

 

1980 m. grįžusi į Lietuvą vėl įsitraukė į „Kronikos“ leidybą, gabeno leidinį į Maskvą, iš kur jis būdavo perduodamas Vakarams. N. Sadūnaitę nuolat persekiojo KGB, vienuolė ne kartą buvo suimta ir tardoma.

 

1987 m. rugpjūčio 23 d. su Antanu Terlecku, Vytautu Bogušiu ir Petru Cidziku N. Sadūnaitė surengė mitingą prie Adomo Mickevičiaus paminklo. 1988 m. įstojo į Lietuvos Helsinkio grupę.

 

Už nuopelnus Lietuvai N. Sadūnaitė yra sulaukusi ne vieno apdovanojimo, įskaitant 2017 m. įteiktą Laisvės premiją.

 

Sesers N. Sadūnaitės knygos „Skubėkime daryti gera“ naujojo leidimo pristatymas praėjusią savaitę vyko Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje.

 

Kviečiame skaityti N. Sadūnaitės knygos ištrauką

 

Gynimosi kalba pirmąją teismo dieną

 

Noriu jums pasakyti, kad visus myliu kaip savo brolius, seseris ir, jeigu reikėtų, nesvyruodama už kiekvieną atiduočiau savo gyvybę. Šiandien to nereikia, bet reikia pasakyti jums į akis skaudžią tiesą. Yra sakoma, kad teisę peikti ir barti turi tas, kuris myli. Pasinaudodama ta teise ir kreipiuosi į jus.

 

Kiekvieną kartą, kai teisiami žmonės už „LKB kroniką“, labai tiktų pasakyti Vinco Mykolaičio-Putino žodžius:

 

Ir tribunoluos išdidžiai

Teisiuosius smerkia žmogžudžiai.

<...>

Ir minate altorius.

Nuo jūs įstatymų sugriuvo

Ir nuodėmės ir doros.

 

Jūs puikiai žinote, kad „LKB kronikos“ rėmėjai myli žmones ir tik todėl kovoja už jų laisvę ir garbę, už teisę naudotis sąžinės laisve, kurią visiems piliečiams, nepaisant jų įsitikinimų, garantuoja Konstitucija, įstatymai ir Žmogaus teisių deklaracija, ir kad visa tai būtų ne tik gražūs žodžiai popieriuje, ne melaginga propaganda, kaip ligi šiol, bet kad būtų realiai įgyvendinta. Juk Konstitucijos ir įstatymų žodžiai yra bejėgiai, jei netaikomi gyvenime ir visur viešpatauja įteisinta tikinčiųjų diskriminacija. „LKB kronika“ tarsi veidrodis parodo ateistų nusikaltimus tikintiesiems.

 

Kadangi nedorybė nesigroži savo šlykštumu, ji baisisi savo atvaizdu veidrodyje. Dėl šios priežasties jūs nekenčiate visų tų, kurie nuplėšia nuo jūsų melo ir veidmainystės šydą. Tačiau dėl to veidrodis nenustoja savo vertės! Vagis atima iš žmogaus pinigus, o jūs apiplėšiate žmones atimdami iš jų tai, kas brangiausia – ištikimumą savo įsitikinimams ir galimybę perduoti tą turtą savo vaikams, jaunajai kartai.

 

Ačiū Dievui, dar ne visi žmonės palūžo. Neturime visuomenėje kiekybinės atramos, bet mūsų pusėje – kokybė. Nepaisydami nei kalėjimų, nei lagerių, privalome smerkti visus veiksmus, kurie neša skriaudas ir pažeminimą, diegia nelygybę ir priespaudą. Kovoti dėl žmogaus teisių gyvenime – kiekvieno šventa pareiga! Džiaugiuosi, kad man teko garbė pakentėti už „LKB kroniką“, kurios teisingumu ir reikalingumu aš įsitikinusi ir tam liksiu ištikima ligi paskutinio atodūsio. Tad leiskite įstatymus kiek tik jums patinka, bet pasilaikykite juos sau. Reikia atskirti tai, kas parašyta žmogaus, nuo to, kas įsakyta Dievo. Mokestis ciesoriui yra likutis nuo mokesčio, sumokėto Dievui. Svarbiausia gyvenime išlaisvinti širdį ir protą iš baimės, nes nuolaidžiauti blogiui yra didelis nusikaltimas.

 

Paskutinis žodis antrąją teismo dieną

Ši diena yra laimingiausia mano gyvenime. Aš esu teisiama už „LKB kroniką“, kuri kovoja prieš fizinę ir dvasinę žmonių tironiją. Vadinasi, aš esu teisiama už tiesą ir meilę žmonėms! Kas gali būti gyvenime svarbiau, kaip mylėti žmones, jų laisvę ir garbę?! Meilė žmonėms – visų didžiausioji meilė, o kovoti dėl žmonių teisių – gražiausioji meilės daina. Tegul ji skamba visų širdyse, tegul niekados nenutyla!

 

Man teko pavydėtina dalia, garbinga lemtis – ne tik kovoti dėl žmonių teisių ir teisingumo, bet ir būti nuteistai. Mano bausmė bus mano triumfas! Gaila tik, kad mažai spėjau žmonių labui pasidarbuoti. Su džiaugsmu eisiu į vergiją dėl kitų laisvės ir sutinku mirti, kad kiti gyventų. Šiandieną aš atsistoju šalia amžinosios Tiesos – Jėzaus Kristaus – ir prisimenu Jo ketvirtąjį palaiminimą: „Palaiminti, kurie trokšta teisybės, nes jie bus pasotinti“ (Mt 5, 6). Kaip nesidžiaugti, kad Visagalis Dievas garantavo, jog šviesa nugalės tamsą, o tiesa – klaidą ir melą! Idant tai įvyktų greičiau, sutinku ne tik kalėti, bet ir mirti. O jums noriu priminti poeto Lermontovo žodžius: „Tačiau yra, yra teisingas Dievo teismas!“

 

Duok Dieve, kad to teismo nuosprendis būtų mums visiems palankus. To melsiu Dievą jums visiems per visas gyvenimo dienas.

 

<...>

Tad mylėkime vieni kitus ir būsime laimingi. Nelaimingas tik tas, kuris nemyli. <...>

 

Valdančiuosius noriu paprašyti, kad išleistumėte į laisvę iš kalėjimų, lagerių ir psichiatrinių ligoninių visus tuos, kurie kovojo dėl žmogaus teisių ir teisingumo. Tuo įrodytumėte savo gerą valią ir prisidėtumėte, kad gyvenime būtų daugiau harmonijos ir gėrio, o gražusis šūkis „Žmogus žmogui – brolis“ virstų tikrove.