Laurynas Peluritis. Istorinės perspektyvos ir istoriniai herojai

lrt.lt, 2024 04 12

Ką reiškia matyti dalykus istorinėje perspektyvoje? Tai ne toks paprastas ir turbūt daugiasluoksnis klausimas. Istorinis mąstymas keičia mūsų valstybę ir net kasdienybę dažnai labiau, nei galime įsivaizduoti.

lrt.lt

Pavyzdžiui, Kernavės miestelis nebūtų toks, koks yra šiandien, netrauktų į jį kiekvieną savaitgalį minios žmonių, jei ne dar 1930 m. Kernavės pradžios mokyklos vedėjo Juozo Šiaučiūno mokyklos pastate atidarytas vienas pirmųjų regioninių muziejų Lietuvoje. O ypač prie Kernavės, kaip traukos objekto, prisidėjo daugiau nei 40 metų vykstantis nenutrūkstamas Lietuvos archeologų darbas.

 

Panašiai galėtume pastebėti ir istorikų indėlį į Kauno modernizmo, kaip saugotino ir brangintino paveldo, pripažinimą tiek Lietuvoje, tiek tarptautiniu mastu. Profesorė Marija Drėmaitė šia prasme dėl Kauno yra padariusi daugiau nei visi Kauno merai kartu sudėjus. Edvardas Gudavičius mums padovanojo Mindaugo Karūnavimo dieną – liepos 6-ąją Kitaip tariant, istorijos tyrimai ar apskritai profesionalioji humanitarika gali turėti apčiuopiamą ir nesunkiai pastebimą poveikį mūsų dabarčiai. Apskritai, istorijos pažinimas mums leidžia aiškiau suprasti pačius save.

 

Bet istorija ir istoriniai vertinimai nėra išimtinai profesionalų reikalas, net jei jie dažnai suformuoja prielaidas, duoda sąvokas ar argumentus platesnei diskusijai vykti. Kiekvienas iš mūsų naudodamasis savo sprendimo galia (kartais net ne visai reflektuotai) atlieka moralinius, politinius ar estetinius vertinimus. Ir labai įdomu, kaip vienais atvejais sutariame, o kitais mirtinai susipykstame dėl Lietuvos istorijos herojų, antiherojų ir „blogiečių“.

 

Aristotelis „Nikomacho etikoje“ teigė, kad negalime pasakyti, ar žmogaus gyvenimas yra laimingas, kol jis nėra pasibaigęs. Tik po žmogaus mirties, ir nebūtinai iš karto, mes galime pamatyti to gyvenimo visumą. Kartais atrodo, kad kažkaip panašiai mes svarstome ir apie mūsų valstybei nusipelniusius vyrus ir moteris.

 

Velykų rytą mus pasiekė žinia apie žymios disidentės sesers Nijolės Sadūnaitės mirtį. Ir čia iš karto buvo aiškus istorinis jos asmens įvertinimas – vienareikšmiškai teigiamas. Žvelgiant iš istorinės perspektyvos, akivaizdu, kad jau nepriklausome Lietuvoje padarytos kokios nors politinės klaidos ar keistesni pasisakymai visiškai nublanksta prieš sovietmečiu pasirinktą nelengvą kelią, ištvertą įkalinimą ir svarbų darbą leidžiant bei platinant „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką“, greta kitų jos nuopelnų. Ir kuo niekada Nijolės Sadūnaitės niekam nepavyko įtarti, neskaitant KGB ir komunistų, tai veikimu ar kalbėjimu iš blogos valios. Po dešimties metų ši perspektyva turbūt tik sustiprės – nereikšmingos detalės nublanks, o esmė matysis vis ryškiau.

 

Aristotelis turbūt irgi sakytų, kad Felicija Nijolė Sadūnaitė nugyveno laimingą gyvenimą. Čia, žinoma, esama ir tam tikros vardų magijos – lotyniškas vardas Felicija ir reiškia „laiminga“. Bičiuliams ir bendražygiams Nijolė Sadūnaitė nuolat liepsnojo optimizmu. Žodis „liepsnojo“ vėlgi čia itin tinkamas atsimenant jos vienuolišką vardą – Marija Serafina, t. y. „liepsningoji“ arba „ugningoji“ Marija. Gyvenime kartais būna daugiau poetinio rimo nei žmonių kūriniuose.

 

Bet istorinė perspektyva ir ją lydintys vertinimai kartais ne tokie vienareikšmiški ir nuskaidrinantys mūsų supratimą. Mąstydami ar žiūrėdami į praeities žmonių pasirinkimus mes užimame privilegijuotų žiūrovų poziciją, nes žinome, „kuo viskas baigėsi“, nors tolimos pasekmės ar istorinių procesų raida bei baigmė anaiptol nebūna aiški įvykių verpetuose besisukantiems žmonėms.

 

Vargu ar daugelis iš mūsų geba daryti sprendimus ilgalaikėje perspektyvoje, į ateitį numatydami šiandien trivialių pasirinkimų potencialiai didelius padarinius. Čia, regis, yra ir mūsų istoriškumo suvokimo ribos. Bet tai nereiškia, kad istoriškumo dėmenį apskritai reikėtų pašalinti iš mūsų politinės vaizduotės. Gal net priešingai – mums šiandien kaip tik trūksta gebančių veikti, spręsti, mąstyti ir kalbėti taip, kad visa tai nepranyktų kasdienybės triukšme.

 

Frydrichas Nyčė savo veikale „Apie istorijos naudą ir žalą gyvenimui“ mus ne veltui perspėjo tiek apie istoriškumo žabangus (kai istorinis palikimas užvirsta ir dusina mus kaip prikaupto seno šlamšto krūva), tiek apie neklausiančio neistoriškumo kaip savęs pačių nesupratimo, nereflektavimo pavojus. Mes dažnai ir daug ginčijamės dėl istorinių klausimų, Adolfo Šapokos redaguota „Lietuvos istorija“ yra viena perkamiausių istorinių knygų, bet rimtesnė istorijos refleksija ir savikritika mus dažnai aplenkia. Galbūt dėl to sunku ir savo dabartinę būklę matyti istorijoje ir nesusmulkėti savuosiuose sprendimuose.

 

Komentaras perskaitytas Mažosios studijos laidoje „Popiežius ir pasaulis“ 2024 m. balandžio 6 d.