Chaosas keliuose, lėktuvai „nelegalai“ ir Maskvos pyktis: istoriniam referendumui – 35-eri

lrt.lt, 2024 08 23

„Baltijos kelio koordinatorius kreipėsi į visus važiuojančius iš Vilniaus. Padėtis prie Šeškinės kritiška, važiuojančiųjų prašoma sustoti ten, kur randate tuščią vietą kelio pradžioje ir nebevažiuokite“, – 1989 m. rugpjūčio 23 dieną skelbė Lietuvos radijas.

lrt.lt

Panaši situacija klostėsi ir kelyje Kaunas–Ukmergė, Kėdainiai–Ukmergė, o Vievio atkarpoje kelią užstojo marširuojantys lokomotyvai. Panaši situacija buvo ir prie Šiaulių, Panevėžio. Atsidurti kelyje Vilnius–Panevėžys spėjo ne visi.

 

Baltijos kelias tapo „dovana“ sovietams 50-ųjų Ribentropo–Molotovo pakto metinių proga. Pakto, kurio egzistavimą sovietai vis dar neigė. Baltijos šalims ši nepuolimo sutartis ir slaptieji protokolai tarp valstybių agresorių ir jų diktatorių Hitlerio bei Stalino buvo įrodymu, kad 3 Baltijos šalys Sovietų Sąjungos buvo okupuotos diktatoriams pasidalinus Rytų Europą į įtakos sferas.

 

Tik 1989 m. pabaigoje sovietai pripažino ir atšaukė pakto padarinius, tačiau visą laiką iki tol įžūliai neigė šio dokumento egzistavimą. Esą tai – Vakarų valstybių sąmokslas ir slaptieji protokolai neegzistuoja.

 

Šiandien vienai drąsiausių ir plačiai nuskambėjusių taikių protesto akcijų – 35-eri. Per trumpą laiką suorganizuota grandinė neapsiėjo be transporto spūsčių ir audringos reakcijos iš Maskvos. Turėjo tai ir gana ironišką pusę – gendančius automobilius ar sąmoningai užtvertas geležinkelio pervažas.

 

Neeilinį įvykį galima laikyti ir trijų Baltijos šalių referendumu, kuriuo dar kartą garsiai buvo pareikštas atsiskyrimo siekis. Praėjus 35 metams nuo Baltijos kelio kviečiame pažvelgti į šio įvykio užkulisius.

 

Pasiruošimui vos mėnuo

1989 metais permainos Lietuvoje jau buvo pasukusios Maskvai nenaudinga linkme. Jeigu pertvarką inicijavęs Michailas Gorbačiovas taip siekė išgelbėti paliegusią Sovietų Sąjungą, Baltijos šalys tai priėmė kaip posūkį nepriklausomybės link.

 

Lietuvoje Sąjūdis jau buvo tapęs realia politine jėga, o mitinguose pasigirsdavo vis drąsesnės kalbos. Palaipsniui pradėta kalbėti apie nepriklausomybę. Būtent 1989 m. vasarą vyko ir masinė parašų rinkimo kampanija dėl sovietų armijos išvedimo. Surinkta 1,4 mln. parašų.

 

Nors kalbos apie koordinuotą Baltijos šalių akciją vyko gegužės mėnesį, galutinė data ir veiksmų planas buvo suderinti tik liepos 15 dieną. Vienas iš Baltijos kelio koordinatorių Arūnas Grumadas prisimena, kad dar po kelių dienų jam buvo pavesta organizuoti logistiką.

 

„Pradžia elementari – reikia atsisėsti ir skaičiuoti atstumus. Logistika buvo pirminis etapas. Maršrutus žiūrėjome, kaip žmonės gali atvažiuoti, o antras darbas buvo su visos Lietuvos rajonų Sąjūdžio tarybomis. Tam buvo pasitelktas ir Sąjūdžio būstinės sekretoriatas, nes jie turėjo kontaktus, jų darbuotojai talkino toms taryboms“, – teigė A. Grumadas.

 

Vienas iš Baltijos kelio koordinatorių pabrėžia ir tai, kad Lietuvoje grandinės linija buvo padalinta į 50 atkarpų, kurios skirtos skirtingiems rajonams, organizacijoms. Iš viso Lietuvai reikėjo užpildyti maždaug 206 iš 650 kilometrų.

 

Apskaičiuota, kad vienas asmuo gali padengti 80–100 cm ilgio tarpą. 1 kilometrui reikia daugiau nei 1000 žmonių, o norint padengti visą Lietuvos dalį – 206 tūkstančių. Tiesa, reikėjo įvertinti ir galimus netolygumus, todėl reikalingas skaičius padidintas iki 300 tūkstančių. Tokia buvo minimali riba Lietuvoje tam, kad ambicinga akcija įvyktų.

 

„Klausimas rajonams buvo aiškus – kiek galite atvežti žmonių, nes tai reiškė numatomą skirti atstumą. Įvyko tik du didesni susitikimai, nebuvo jokių ryšio priemonių, o bendrauti kartu galima tik visiems suvažiavus į vieną vietą. Tada ir pasitarėme, pasiūlytos vietos, numatyti atstumai ir rajonai suskirstyti į etapus nuo vieno kilometro iki 38 kilometrų. Tokio dydžio buvo etapai ir visiems parekomenduoti keliai, kuriais galima važiuoti“, – prisiminė A. Grumadas.

 

Pagrindinė atkarpa ėjo keliu Vilnius–Panevėžys–Pasvalys. Tiesa, tuo laikotarpiu dalis šio plento nebuvo užbaigta, todėl žmonės stojo į sankasas.

 

„Tokiam kiekiui žmonių keliai buvo nepralaidūs. Greitkelio vietose prie Ukmergės tų važiavimo vietų yra pakankamai nedaug, o nuo Ukmergės iki Panevėžio apskritai nebuvo įvažiavimo, nes trasa dar buvo nepastatyta, ten buvo sankasa. Įvažiuoti buvo galima tik iš Panevėžio arba Ukmergės“, – teigė vienas iš akcijos koordinatorių.

 

Nuo Vilniaus per Ukmergę, Panevėžį ir Pasvalį gyvoji grandinė perėjo į Latvijos teritoriją. Tiesa, prie sienos lietuvių suvažiavo gerokai daugiau, todėl dalis jų perėjo į Latvijos pusę.

 

Radijo pagalba

Iki pat renginio dienos nebuvo žinoma, ar pavyks surinkti reikiamą žmonių skaičių, ar užteks transporto norintiems atvykti. Koordinuojant akciją nebuvo apsieita ir be milicijos pagalbos.

 

„Tuometės milicijos kelių inspekcija buvo beveik visiškai lietuviškas darinys, skirtingai nuo visų kitų milicijos padalinių, Autoinspekcija vadinosi. Jie buvo vienu pagrindinių ryšio dalyvių ir turėjo galimybę susisiekti su radiju“, – teigia A. Grumadas.

 

Jeigu Baltijos kelias būtų vykęs metais anksčiau, neabejotina, kad trukdžių būtų buvę gerokai daugiau. Anot nuo 1989 m. vasario radijui vadovavusio Nerijaus Maliukevičiaus, pokyčiai prasidėjo su 1988 m. spalio mėnesį įvykusiu Sąjūdžio Steigiamuoju suvažiavimu.

 

„Kai aš dirbau, tai buvo galima visiškai laisvai dirbti. Atsimenu, kad mums Sąjūdžio naujienas atnešdavo jų darbuotojas, aš juos atiduodavau diktoriams ir skaitydavome per radiją. Niekas tuo laikotarpiu nebevadovavo. Darei tai, kas buvo reikalinga. Visiška radijo autonomija egzistavo“, – prisiminė N. Maliukevičius.

 

1987 metais rugpjūčio 23-ioji pirmą kartą paminėta viešai dalyvaujant disidentams prie Adomo Mickevičiaus paminklo Vilniuje. Tą kartą televizija renginį filmavo, tačiau to rezultatas – smerkiantis ir dezinformuojantis filmas „Akmuo užantyje“, kuriame piketo dalyviai pristatyti kaip priešiškai nusiteikę ir veikiami užsienio jėgų.

 

Po metų ta pati rugpjūčio 23-ioji buvo minima didžiuliu Sąjūdžio organizuotu mitingu Vingio parke. Nors oficialių skaičių nėra, tačiau spėjama, kad galėjo dalyvauti apie 200 tūkstančių žmonių. Renginį jau filmavo Lietuvos televizija, tačiau eteryje pasirodęs jos įrašas buvo iškarpytas ir pateiktas tendencingai komunistų partijos naudai.

 

Nuo 1988 m. rugpjūčio 23-ios dienos daug kas pasikeitė – Sąjūdis tapo realia opozicija komunistams, o 1989 m. vykusiuose rinkimuose į Liaudies deputatų suvažiavimą Maskvoje Sąjūdis laimėjo triuškinama persvara. Tai iš esmės keitė ir valstybinės radijo ir televizijos požiūrį į procesus Lietuvoje. Todėl ir Baltijos kelio metu radijas buvo pagrindinis koordinacinis šaltinis.

 

„Visi, kas važiavo į kelią, turėjo radijo imtuvus. Šiauliuose korespondentė iš studijos su milicininku pasako, kad ten spūstis, važiuokite kitu keliu. Mes juk turėjome visą dieną šiam dalykui. Baltijos kelias tik 19 valandą buvo. Per tą laiką po truputį viskas išsisprendė, transliacija nuo pat ryto vyko“, – teigia radijui tuo metu vadovavęs N. Maliukevičius.

 

Visą dieną buvo perduodama informacija apie susidariusias spūstis keliuose. Užfiksuotuose vaizdo kadruose matyti ir žmonių stumiami automobiliai, o eismas vyko visomis keturiomis juostomis viena kryptimi. Sklandžiausiai reikiamas atkarpas pasiekė tie, kurie suformavo kolonas ir lydimi autobusų, milicijos ar greitosios pagalbos automobiliu keliavo į istoriniu tapsiantį įvykį.

 

„Baltijos keliui reikalingi buvo 3 elementai. Tai korespondentai, radijo tranzistoriniai imtuvai ir kelių milicijos pagalba. Buvo išnaudojami ir kelių milicijos radijo siųstuvai. Arba užeina milicininkas į studiją Panevėžyje ir viską gali pasakoti, kaip ir kur važiuoti, kur spūstys. Tokie dalykai buvo padaryti“, – teigė N. Maliukevičius.

 

Spūsčių rekordai ir lėktuvai „nelegalai“

Nors rugpjūčio 23 diena ir lepino geru oru, tačiau daliai automobilių savininkų tai tapo nemenku iššūkiu. Magistralės šonuose pastatyti automobiliai su pakeltais kapotais, anot A. Grumado, buvo to laikmečio technikos grimasa.

 

„Suprantama, žiguliukai stovėdami spūstyje užkaisdavo. Nekalbant apie tai, zaporožiečiai buvo oru aušinami ir stovėdami vietoj jie užkaisdavo iš karto. Kai aš važinėjau po trasą, pagrindinis vaizdas daug kur buvo automobiliai, sustatyti tarp juostų“, – teigia koordinatorius.

 

Užgesę automobiliai ir dešimtkilometrinės spūstys ties svarbiais įvažiavimais į magistralę. Karmėlava–Ukmergė, Kėdainiai–Ukmergė, Vievis–Maišiagala. Tai buvo pagrindinės užsikimšusios eismo arterijos, iš kurių susiformavo ir atskiros atšakos, dar labiau prailginusios Baltijos kelio kilometražą.

 

„Spūstis Vievyje buvo dirbtinė, geležinkelio pervaža blogų žmonių buvo uždaryta, ten manevravo garvežys ir buvo beveik neįmanoma pervažiuoti. Panašūs dalykai su geležinkeliu vyko ir prie Panevėžio iš Šiaulių pusės, ten irgi geležinkelis kertamas. Tokie dalykai trukdė, bet žmonių buvo gerokai daugiau, nei mes planavome“, – teigė A. Grumadas.

 

Palyginti su šiandiena, automobilių parkas nebuvo didelis, todėl reikėjo tikėtis autobusų parkų, kolūkių ir kitų organizacijų malonės paskolinant transporto priemones. Dauguma miestų transporto priemones suteikė, tačiau atsirado ir nelaimėlių, kurių visas transporto parkas „sugedo“ rugpjūčio 23 dieną. Taip nutiko Širvintose.

 

„Kaunas atidavė visus miesto autobusus. Pavyzdžiui, Alytuje irgi sutarė, bet transporto stipriai pritrūko, o žmonės piketavo prie savivaldybės. Valdžia neturėjo išeities, kaip tik rasti resursų ir autobusų. Ne visur davė autobusus, ne visur geranoriškai, bet kenkėjiškų variantų kaip Širvintose daugiau nebuvo“, – prisiminė A. Grumadas.

 

Tokio masiško judėjimo Lietuvos keliai turbūt dar nebuvo matę, todėl nenuostabu, kad nemažai žmonių į pagrindinę magistralės dalį paprasčiausiai nespėjo. Tuo metu per radiją buvo raginama sustoti, palikti automobilius ir prisijungti prie gyvosios grandinės esamoje vietoje.

 

Taip pat pagalbą koordinuojant ir informuojant teikė trys lėktuvai. Sovietai uždarė oro erdvę virš Lietuvos, o bet kokie veiksmai ore grėsė dideliais nemalonumais.

 

Du lėktuvai kilo iš Kauno, o dar vienas, kuriame skrido žurnalistai, kilo iš Panevėžio. Oro erdvė ir aviacijos sektorius buvo griežtai prižiūrimas centrui pavaldžių struktūrų, todėl toks manevravimas neapsiėjo be skandalo.

 

„Net ir taiki revoliucija reikalauja pavojingų veiksmų. Lėktuvo pilotams galėjo baigtis liūdnai, ten buvo ilga pasaka. Jiems grėsė net ir kalėjimas, licencijos atėmimas. Bet ta akcija per visą pasaulį nuskambėjo, per visą spaudą ir tai sustabdė bet kokius Maskvos veiksmus. Visi tie veiksmai prieš pilotus taip pat buvo užgniaužti“, – teigė A. Grumadas.

 

20 minučių ir pasaulio dėmesys

19 valandą susikibta už rankų ir rekordinė grandinė sujungė Taliną, Rygą ir Vilnių. Nugara į Rytus, veidu į Vakarus. Nors buvo projektuojama, kad akcijoje Lietuvoje pakaktų 300 tūkstančių žmonių, tačiau spėjama, jog dalyvių skaičius galėjo siekti ir milijoną, iš kurių daugiau nei 300 tūkstančių suformavo Baltijos kelio atšakas. Viena tokių atsirado ir radijuje.

 

„Pasibaigus Baltijos keliui mes atsisveikinome, susikabinome rankomis studijoje ir sudarėme simbolinę atšaką. Korespondentų labai daug dirbo, o studijoje dirbo 5 žmonės“, – teigė N. Maliukevičius.

 

Dar dalis žmonių formavo atskiras atšakas miestuose. Iš viso akcijoje Baltijos šalyse galėjo dalyvauti apie 2 mln. žmonių. Šis skaičius niekada nebus patikrintas.

 

O Maskva supyko. Iš karto po to pagrindiniai Sovietų Sąjungos laikraščiai išplatino pareiškimą, kuriame užsiminė apie pavojus ir siekį atsiskirti. Pasipylė kaltinimai nacionalizmu, Maskvos kurso išsižadėjimu ir separatizmu.

 

Bent jau pastaroji dalis nebuvo melas – tuo metu jau garsiai skambėjo Baltijos šalių tikslai atsiskirti. Apie tai liudijo ir vasarą vykusi parašų rinkimo akcija dėl svetimos kariuomenės išvedimo. Juolab priežastis tam buvo daugiau nei aiški – Maskvos vis dar slepiamas paktas, kuriuo Baltijos šalys prarado savo valstybingumus.

 

„Kai žiūri į rezultatą, jis laikui bėgant truputį kinta. Tuo metu tai buvo referendumas. Okupuotoje valstybėje referendumas teoriškai ir praktiškai neįmanomas, bet čia buvo referendumas žmonėmis. Kai išeina milijonas žmonių ir savo buvimu balsuoja, o pagrindinis moto pačiame kelyje buvo nepriklausomybė Baltijos šalims“, – kalbėjo A. Grumadas.

 

Akcija sukėlė didžiulį rezonansą užsienyje. Vakarų žiniasklaidoje šis precedento neturintis įvykis buvo nušviečiamas itin plačiai. Tai sovietinius prievaizdus privertė atsitraukti nuo realių veiksmų.

 

„Gorbačiovas daugiausia išsigando pasaulinės reakcijos, nes pasirodė straipsniai Maskvoje. Ten buvo pasakyta, kad bus imtasi ir labai griežtų priemonių, bet be tokios leksikos daugiau nieko ir nebuvo, nes turbūt buvo planuojama kažką daryti, bet apsigalvojo“, – teigė A. Grumadas.

 

Chaosas keliuose, bet ramybė žmonių galvose. Pagrindinė Baltijos kelio dalis truko iki dvidešimt minučių, vėliau vėl reikėjo išlaviruoti iš susiklosčiusio transporto chaoso. Tačiau, kaip teigiama, tą dieną nebuvo užfiksuota nė vieno eismo įvykio.

 

Tų pačių metų gruodžio 24 dieną Maskva paskelbė ir pripažino Ribentropo–Molotovo pakto slaptuosius protokolus, kurie bylojo apie neteisėtą valstybingumo praradimą. Lietuvai, Latvijai ir Estijai atsidarė realios durys palikti jau begriūvančią sovietinę imperiją.

 

„Tie aktai, kuriais mes pakliuvome į tą sąjungą, tampa negaliojantys ir tuomet mes turime laisvę patys spręsti savo likimą. Kovo 11-osios atstatymo aktas visiškai legitimus ir niekas negali to kvestionuoti. Jie yra panaikinti visiems laikams. Anuo laiku tai buvo mūsų referendumas, kad norime būti nepriklausomi, o šiuo metu – kad visa tai buvo teisėta ir teisingai padaryta“, – Baltijos kelio reikšmę apibūdino A. Grumadas.