Prisiminkime Andrių Kulikauską: muzika gelbėjo net sunkiausiomis akimirkomis

lrt.lt, 2024 11 18

Lapkričio 17-ąją amžinybėn iškeliavęs kompozitorius Andrius Kulikauskas žemėje paliko daugybę iš atminties nedylančių kūrinių. Kviečiame atsiversti LRT archyvus ir prisiminti legendinį kūrėją.

lrt.lt

„Kad būsiu kūrėjas, supratau jaunystėje, kai Plungėje grojome šokiams ir nebuvo repertuaro, kurį groti. Kopijavome vakarietiškus kūrinius, kurių, įrašytų gerose studijose ir kitokio lygio, nukopijuoti nebuvo įmanoma. Tiesiog savaime išėjo, kad pradėjau groti su kompanija savo dainas“, – pasitikdamas 70-mečio jubiliejų, A. Kulikauskas sakė LRT RADIJUI.

 

Muzika ir klavišai A. Kulikauską lydėjo nuo pat vaikystės. Nepriklausomybės pradžioje jis buvo sulaukęs ne vieno siūlymo kelti sparnus iš Lietuvos, dirbti gerokai žemiškesnį darbą, tačiau siūlymais nesusigundė.

 

„Stojau į Tallat-Kelpšą, į kompoziciją, nepriėmė. Iš Klaipėdos Šimkaus antrojo kurso išmetė. Tuo metu buvo pikta, skaudu, galvojau, suėsiu visus aplinkui. Bet kai praėjo tiek laiko, galvoju, gal gerai, kad nesu tas akordeonistas, kuris vaikus muzikos mokykloje moko groti“, – laidai „Stilius“ pasakojo A. Kulikauskas.

 

Jis tąkart sakė visą gyvenimą dirbęs tai, ką sugebėjo, kas buvo duota Dievo, ir jo nerūstino. Kompozitorius scenoje praleido daugiau nei penkis dešimtmečius, o muzikinę karjerą pradėjo populiariame ansamblyje „Vilniaus aidai“.

 

Vėliau su Vytautu Kernagiu įkūrė „Dainos teatrą“, kuriame ne tik dainavo, bet ėjo ir vadovo pareigas. Muzika buvo nuolatinė A. Kulikausko gyvenimo palydovė, tačiau pastaraisiais metais scenoje rodėsi vis rečiau dėl prastėjančios sveikatos.

 

„Reikėjo jau nebe autostrada važiuoti, o vieškeliais varyti. Anksčiau, kas tik pašvilpdavo, pasižiūrėdavau kalendoriuje, ar laisvas, ir lėkdavau. Kai matai, kad publika žino visus dainų žodžius, paglosto širdį, pamalonina, vadinasi, žmonės tave girdi“, – Prieš kelerius metus laidai „Stilius“ sakė kūrėjas.

 

A. Kulikauskui niekada nereikėjo suktis populiarių televizijos muzikinių projektų karuselėje – darbo jis nestokojo, neretai dirbdavo neskaičiuodamas laiko ir jėgų. Į savo kūno siųstus ženklus kūrėjas nereagavo tol, kol prieš po vieno koncertų maratono ištikęs insultas privertė sustoti.

 

„Grįžus iš Čikagos ir šovė. Viskas susikrovė: tai ten, tai ten repeticija, taksi laukia važiuoti į kitą, ir man iškrito šakutė, peilis – iš karto į Lazdynų ligoninę. Labai gerai, kad greitai susizgribau. Bet nieko nepadarysi, reikia gyventi toliau. Žinai, kad moki už tai, ką anksčiau esi blogo padaręs“, – prieš keletą metų dalijosi A. Kulikauskas.

 

Tačiau išbandymai ties insultu nesibaigė. Po metų A. Kulikauskas sužinojo ir apie dar vieną klastingą ligą. Tąkart medikai vyrui po patirto peršalimo diagnozavo vėžį. Humoro nestokojantis muzikantas turėjo rimčiau žvilgtelėti į gyvenimo siųstus sunkumus.

 

„Iš pradžių nesupranti, kad čia rimtas dalykas, bet kai padarė fotografiją, prasidėjo chemoterapijos, supratau, jog čia ne humoras. Dabar reikia kas pusę metų tikrintis, laikausi nurodymų, vartoju vaistus“, – „Stiliui“ sakė atlikėjas.

 

Atsidūręs tokioje padėtyje prisipažino nesvarstęs, už ką jam tokie išbandymai. „Atsakymų į šiuos klausimus nebūna, ir beviltiškoje situacijoje nereikia savęs griaužti, reikia kovoti“, – atviravo ryžto neprarandantis kompozitorius. Ligos jo neprivertė keisti požiūrio į gyvenimą. Pozityvumas, humoras ir darbas, muzika gelbėjo sunkiausiomis akimirkomis ir saugojo nuo negatyvių minčių.

 

Ir paskutiniuose savo interviu jis tikino nesėdėjęs ir nelaukęs mergaitės su dalgiu ir baltu chalatu – koncertus iškeitė į partitūrų rašymą. „Dirbau ir Santariškėse: sūnus atvežė klaviatūrą, pasistačiau kompiuterį, užsidėjau ausines, paleidau virtualius instrumentus ir grojau“, – prieš kelis metus teigė jis.

 

Iki pat paskutinės minutės muzika iš jo gyvenimo nepasitraukė. Muzikinius instrumentus pakeitė kompiuteris, kuriuo jis kūrė muziką lietuviškiems filmams ir leidžia muzikinius albumus. Ilgai dirbęs su „Keistuolių teatro“ aktoriais, kompozitorius grįžo prie muzikinių pjesių vaikams ir jas pradėjo aktyviai kurti. Už nuopelnus muzikos srityje jis įvertintas ne vienu svarbiu apdovanojimu.

 

Apie asmeninį gyvenimą A. Kulikauskas niekada nedaugžodžiavo. Su žmona Irute drauge buvo daugiau nei keturiasdešimt metų, kartu užaugino du sūnus. Muzikantas tikino niekada nesistengė namuose griežti pirmu smuiku – emocijas ir jausmus išliedavo dainose.

 

Būdavo, kažkas išplaukia iš pasąmonės, kai skaudu, kai maudžia sielą, ir į diktofoną įdainuoja būsimas dainas. „Esu tylenis, ne degtukas, viduje man viskas kunkuliuoja, nesimato. Gal geriau būtų kaip degtukui įsiplieksti ir vėl ramiam grįžti dirbti“, – viename paskutinių interviu svarstė A. Kulikauskas.