Simona Merkinaitė. Ideologizuoto laiko gniaužtuose: kodėl Vakarai nesugeba kurti istorijos

lrt.lt, 2024 12 27

Timothy Snyderis – vienas iškiliausių JAV istorikų, rimtai analizuojančių Centrinės ir Rytų Europos regiono istoriją. Antrojo pasaulinio karo įvykių bei totalitarinių nusikaltimų kontekste jis savo dėmesį telkė būtent į regioną, kuris neretai vis dar lieka kaip išnaša didžiųjų valstybių istorijoje. Jis ne tik parodė, kad karo agresorius buvo ne vien nacionalsocializmas, bet ir jį įgalinęs sovietinis režimas, kad kovos vyko ne mūsų žemėse, o dėl jų. 

lrt.lt

Ne mažiau svarbu, kad jis keitė Vakarų naratyvą apie Holokaustą. Jei Holokaustas Vakarų sąmonėje stipriai asocijavosi su koncentracijos stovyklos, ypač Aušvico, vaizdiniu, tai mūsų regiono Šoa vyko visiškai kitaip: prie duobių, kai žudymas buvo ne biurokratinė funkcija, o reikalavo smurtinės, asmeniškos akistatos su aukomis, kurios buvo sušaudomos.

 

Regiono išmanymas T. Snyderiui leidžia žvelgti į dabarties iššūkius – populizmą, radikalizmą, autoritarizmo tendencijas per įvykius, kurių centre – Ukraina bei Rusija. Lapkritį leidykla „Hubris“ išleido istoriko knygą „Kelias į nelaisvę“. Nors aptariami įvykiai tėra preliudija to, ką pasaulis išgyveno jau po knygos parašymo 2018 m., t. y. pandemija, karo į Europą grįžimas, Kapitolijaus šturmas, knyga konceptualiai susieta su laiko samprata, leidžiančia suprasti išgyvenamą krizę.

 

T. Snyderis skiria neišvengiamybės ir amžinybės politiką, kuri remiasi skirtingomis prasminėmis laiko struktūromis.

 

Vakarai didžiuojasi Apšvietos palikimu, prielaida, kad yra metodas, leidžiantis mums pažinti tikrovę, o racionalus, neideologizuotas protas – priimti faktus. Tačiau mūsų absoliutus nepasiruošimas karui, nesugebėjimas suprasti Rusijos blogio intencijos, byloja, kad save angažavome neišvengiamybės politikai.

 

Pasak T. Snyderio, Vakarai po komunizmo žlugimo padarė esminę klaidą, kai patikėjo mitu apie istorijos pabaigą. Neišvengiamybės politika teigia, kad pasaulis vystosi neišvengiamo progreso linkme, kad, kartu su SSRS žlugimu bei Centrinei ir Rytų Europai drąsiai judant Europos link ir integruojant Vakarų tradiciją, baigėsi karo, įtampų, susipriešinimo ir kovos laikai.

 

Neišvengiamybės politika nebeleidžia blaiviai matyti tikrovės ir į ją reaguoti. Vakarai karą Europoje vis dar mato kaip laikiną nepatogumą, lokalią problemą, kuri išsispręs. Todėl iš Vakarų nematome įsipareigojimo ir ryžto didinti gynybos išlaidų ar ryžtingai padėti Ukrainai.

 

Tikėdami, kad progresas geresnio rytojaus, taikos link tarsi užkoduotas dabartyje, nuolatos atmetame tikrovę, kurioje kyla naujų konfliktų ir susidūrimų. Be to, esame įtikėję, kad jie negali pakeisti mūsų pažangos trajektorijos.

 

Kitas svarbus dalykas – neišvengiamybės politika mus suklaidina, kad gyvename neideologizuotoje, taigi idėjų neiškreiptoje tikrovėje. Todėl Vakarai ne tik nesugeba kritiškai įvertinti savo klaidų, bet neįvertina ir blogų idėjų poveikio politinei tikrovei. Kai kyla klausimas, ką daryti su Rusija, vis dar gajus požiūris, kad Rusija, kaip ir mes vadovaujasi interesais, ir tik laiko bei pastangų klausimas, kaip ją atvesti į progreso kelią. Tačiau visą ekonominę naudą, kurią Rusija gauna iš Vakarų, ji laiko ne tikslu, o priemone savo politikai vykdyti. Paprastai tariant, nesugebėjome įvertinti, kad Rusijos sprendimų priėmimo schemoje egzistuoja kitokie – idėjiniai ir vertybiniai motyvai, kurie nusveria visas galimas karo (ne)naudas.

 

T. Snyderis knygoje kalbėdamas apie Rusiją vartoja strateginio reliatyvizmo sąvoką. Ji reiškia, kad Rusija sėkmingai sėja abejonę dėl savo tikslų Vakarų sąmonėje: 2014 m. pradėjusi invaziją, ji sėkmingai įtikino Vakarus, kad tai ne Rusija (o gal ir Rusija) įsiveržė į Ukrainą. Ši abejonė privedė prie to, kad dalis suverenios Ukrainos valstybės teritorijos buvo okupuota ir aneksuota. Panašiai Rusijos strategija po 2022 m. vasario 24 d. invazijos buvo naudoti daugybę skirtingų, dažnai vienas kitam prieštaringų agresijos aiškinimų, juk karas ir buvo speciali karinė operacija ir metafizinė kova prieš blogį, ir NATO agresija prieš Rusiją tuo pačiu metu. Vienas sėkmingiausių jų – Ukraina nėra „tikra valstybė“, nors jau beveik trejus metus Rusija tęsia kova su realia, valstybine Ukrainos kariuomene.

 

Lygiai taip pat Rusija skverbiasi į demokratinių valstybių vidaus reikalus, sėja propagandą apie tai, kad nėra esminio skirtumo tarp Vakarų demokratijų ir rusiškojo autoritarizmo: čia, kaip ir bet kur kitur, politika korumpuota ir korumpuojanti, o teisinė viršenybė ar sąžiningi rinkimai tėra fikcija, kuria pridengiama galios ambicija ir mažumos interesas. Vis dėlto tikrovėje, anapus šio reliatyvizmo esama aiškaus ir daug nuoseklesnio idėjinio pagrindo. Kol Rusija sėkmingai sėja abejonę mūsu tikrove, susiklostė taip, kad ji pati gyvena amžinybės politikos ritmu.

 

Jei neišvengiamybė žada visiems geresnę ateitį, tai amžinybė skiria vienai nacijai nuolat atsinaujinančios aukos vaidmenį. Tokiame teologinės prasmės prisotintame pasaulyje faktiškumo sąvoka beprasmė. Laikas nustoja būti keliu į ateitį, o virsta ciklu, vis grąžina į pradžią, prie valstybės steigties, kurią turi patvirtinti vis naujas aukos aktas kariaujant prieš amžinus priešus. Amžinybės politikos rėmuose dabar vykdomas Rusijos karo tikslas– totalus Ukrainos (kaip valstybės) sunaikinimas. Kad ir ką daro Rusija, jos žmonės liks nekalti. Jiems neįmanoma nusidėti, nes jų pastangos visada nukreiptos į aukštesnį išganymą.

 

Laikas eina ratu, istorijos tikslas – grįžimas prie didžiosios Rusijos, kova už dvasia grįstą politiką, kai atmetamas Vakarų puoselėjamas individualizmas, racionalizmas ar moksliškumas, t. y. pasaulis, kuris fragmentuotas, susiskaldęs ir stokoja totalybės. Vientisumo prasmės vieningumo paieškos delegitimizuoja bet kokias pretenzijas į demokratiją, įvairovę ir pateisina tironiją, vieną politikos liniją ir vadovo galios absoliutumą.

 

Skirdamas šias dvi politikos formas, kylančias iš skirtingos laiko prasmės struktūros, T. Snyderis padeda suprasti, kas vyksta. Amžinybės politika vis giliau skverbiasi į Vakarų visuomenių sąmonę. „Brexito“ iniciatoriai rėmėsi grįžimo ideologija, sieta su ikikariniais imperinės Didžiosios Britanijos laikais. Atitinkamai daugelis nacionalistinių populistų taip pat kviečia grįžti atgal, ar tai būtų prie nacionalinės (taigi antieuropinės) politikos laikų, kai politika rėmėsi mitais ir prietarais atmesdama mokslą, ar atmetant visuotines teises bei laisves kaip primestą Europos ideologiją.

 

JAV išvešėjęs „Make America Great Again“ šūkis, atėjęs iš nacistinio XX a. judėjimo JAV. Jis palaikė ne tik nacionalsocializmo idėjas šiapus Atlanto, bet ir pats aktyviai kūrė rasistinės politikos vizijas siekiant „atšaukti“ socialinį ir politinį progresą. XXI a. populistai įtikinėja, kad nuo sutarimo, kompromiso ir pagarbos oponentui politikos būtina grįžti į pradžią – prie kova, smurtu ir galia pagrįstos politikos, o politinį dialogą dėl to, kaip užtikrinti žmonių gerovę, pakeičia nostalgija dėl mitinės praeities. Paprastai tariant, Vakarų visuomenes įvairios naujos politinės jėgos bando įtikinti, kad visuomenės problemos gali būti sprendžiamos tiesiog grįžtant atgal.

 

Taigi, pereiname nuo vienos laiko ideologijos prie kitos. Kaip neišvengiamybės politika ugdo tam tikrą pasyvumą, taip amžinybės politika suteikia pagrindo atmesti Europos palikimą. Tai pasireiškia vis labiau įsigalinčia apatija Ukrainos, Sakartvelo atžvilgiu, nors jos kovoja dėl europietiškos ateities, ypač kai Europoje kyla politinės jėgos, pastatytos ant nacionalizmu grįstos Europos idėjos.

 

Svarbiausia, kad ideologizuotoje laiko sampratoje žmogus, kuris savo veiksmais ir sprendimais pajėgus ką nors pakeisti, tampa nereikalingas. Ten, kur matome užkoduotą progresą ir vis daugiau to paties, t. y. gerovės, laisvės ir taikos, ten nebejaučiame, kad privalome ugdyti charakterį ir dorybes išlaikydami šiuos dalykus ir juos gindami. Tuo metu amžinybės politikos kontekste imame pateisinti blogybes, nes tikime, kad anapus visos kančios, nelaimių ir aukų esama tvaresnės, tikresnės ir amžinos tiesos.