Prezidentės dėmesys buvusiems tremtiniams

D.Kreivys. Socialdemokratams nemalonu kalbėti apie korupciją…

 

 

„Korupcijos Lietuvoje nėra, na gerai, jos beveik nėra ir, žinote, man apskritai nemalonu apie tai kalbėti ir net gi klausytis“, - mestelėjo garbingas socialdemokratas. Drąsiau, žvilgtelkite į savo kūrinį, gerbiami socializmo ir demokratijos kalviai, mūsų šalies politinės kultūros ir sistemos architektai, valdę šalį didžiąją dalį viso nepriklausomybės laikotarpio.

Suprantu, kad mes kalbame skirtingomis kategorijomis ir atstovaujame skirtingą istorinę atmintį. Pagal rytietiškus standartus valdininko pamaloninimas nėra kyšis. Tai tik priemonė sužadinti draugiškus jausmus, pagaliau tai galinga inspiracija pastarajam nuveikti ką nors gero.

Nesvarbu, kad to gėrio recipientas tokiais atvejais nėra valstybė ir jos piliečiai, bet žmogus, bičiulis, kuris pagal socialdemokratišką sampratą yra pirmiausia. Taigi viskas tik dėl jo ir jam – bičiuliui.

Pagaliau, tūlas partietis iš kairės patikslintų, kad socialdemokratai mūsų valstybe rūpinosi jau nuo tų tolimųjų 1945-ųjų, tiesdami kelius, statydami viadukus ir elektrines, konstruodami dujotiekius. Todėl tik jie ir žinojo geriausiai, kaip reikia pasitarnauti žmogui privatizuojant tuos dujų vamzdžius, skirstomuosius tinklus ar vieną kitą alkoholio fabrikėlį, o korupcija čia nieko dėta, nes bičiulystė svarbiausia.

Bičiulystė 14 metų buvo pagrindinis atskaitos taškas ir visko ko matas, todėl viskas kas vyksta Lietuvoje pastaruosius dvejus metus sistemos architektams labai nemalonu ir nepatinka.

Dainius Kreivys

Bičiulystė 14 metų buvo pagrindinis atskaitos taškas ir visko ko matas, todėl viskas kas vyksta Lietuvoje pastaruosius dvejus metus sistemos architektams labai nemalonu ir nepatinka.

Štai viešieji pirkimai - kaip buvo puikiai tvarkytasi, nedidelė, klusni tarnyba, popierius viską iškenčia, nurodymas į kairę, į dešinę ir žiūrėk žmogus patenkintas, nes ne valstybė ir jos piliečiai, o žmogus svarbiausia. Mechanizmas iš tiesų puikiai veikė. Ne veltui visos tarnybos sienos nukabinėtos paveikslais su įžymių socialdemokratų dedikacijomis – už tarnystę ir atsidavimą.Dabar bičiuliams tikrai nemalonu stebėti ir girdėti kuomet „be priekaištų“ veikusi sistema yra demontuojama.

Valstybinės įmonės - šiukštu prie jų net nesiartinkite, tik „specialistai“ geriausiai išmanė visas jų veikimo plonybės ir mechanizmus. Tik socialdemokratai ir jų paskirtieji žinojo, kaip jas valdyti ir tvarkyti , todėl prie vandenų, geležinkelių ar kitų medaus nešėjų ir šiandien negalima net artintis. Argi svarbu, kad valstybė ir jos piliečiai iš puikiųjų įmonių naudos gaudavo ir tebegauna kaip iš ožio pieno, svarbiausia, kad bičiuliai ir žmogus patenkintas.

Pertvarkos energetikos sektoriuje - taip pat ne prie širdies, o be to ir draugai Rusijoje pyksta. Kam to viso reikia - pastatys už mus ir elektrinę, ir dujotiekius, o jeigu būsime geri gal ir net naftą per „Družbą“ paleis. Vokiečiai su prancūzais senai tą suprato, tik mes apie kažkokių europinių trečiųjų paketų įgyvendinimą tebesvaigstame.

Žodžiu, nieko gero iš tų konservatorių, nemalonu nei kalbėti, nei klausytis, tikimės, kad nedaug jiems ir beliko, o sugrįžę viską ištaisysime, jeigu koks rėmėjas nuskriaustas, kompensuosime, žmogus dėl viešųjų pirkimų ašarą lieją , nušluostysime, o bičiulio energetikos specialisto tikrai nepamiršime.

 

www.delfi.lt 2011 birželio mėn. 16 d.

 

Kiek kainuoja politiko prestižas?

 

 

Lietuvoje įsigali paprotys - žmogaus prestižą matuoti pinigais. Kuo žmogus jų daugiau turi, tuo jis vertesnis didesnės pagarbos, nesvarbu, kaip tie pinigai įgyti. Dar gražiau, kai jis iš TV ekranų demonstruoja savo prabangą. Tokius žmones reikia rinkti į Seimą. Jeigu pretendentas savo turtais dar negali pasigirti, jį išrinkus reikia mokėti tokį atlyginimą, kad jis taptų lietuviškos aukštuomenės nariu.

Tiesiog smagu žvilgčioti į buvusį Konstitucinio Teismo (KT) teisėją Egidijų Kūrį, jis savo kalambūrais pralenkė ministrą Eligijų Masiulį, pareiškusį, kad tik bepročiai ar vagys gali dirbti už mažesnę negu penkių tūkstančių litų algą. Dabar Seimo nario atlyginimas gerokai didesnis už ministro nurodytą sumą. Tačiau E.Kūris mano, kad už tokius pinigus negali dirbti normalus žmogus (bet į Seimą norinčiųjų patekti ir dabar nestokoja). Ar mūsų teismai pradėjo geriau dirbti? Toliau E.Kūris postringauja, esą Seimo nariui nebūtina kompetencija (tam jis turi turėti gerai mokamus kvalifikuotus padėjėjus). Tad dėl ko žmogus stengiasi patekti į Seimą? Dėl gero atlyginimo? Mūsų terpėje nėra jis jau toks mažas.

Politikui nebūtina turėti aukštojo mokslo diplomo, bet erudicija būtina. Į politiką vieni eina dėl galimybės įgyvendinti savo idėjas, kiti - dėl garbės (žinomumo), treti - dėl valdžios, o dėl pinigų siekiama įsitvirtinti versle.

Demokratinės visuomenės garantas - daugpartinė sistema. Partijos atstovauja piliečių interesų grupėms. Deja, to nepajėgus suprasti buvęs KT pirmininkas. Kaip kitaip paaiškinsi E.Kūrio siekį depolitizuoti Seimą - neleisti Seimo narių padėjėjams užsiimti partine veikla. Priimti E.Kūrio pasiūlymus reikštų galutinai paversti Seimą marionečių žaidimo aikštele.

Būdamas KT pirmininku E.Kūris siekė apriboti Seimo veiklą. Prisiminkime jo norą ištraukti iš Seimo kontrolės Valstybės saugumo departamentą. Atrodytų, pagrindinė KT veikla - kaip įmanoma išsaugoti teisėjų atlyginimų viršenybę kitų darbuotojų atžvilgiu. Taip KT tampa privilegijų įteisinimo institutu.

Kaip buvęs Lietuvos Respublikos Konstitucijos rengimo komisijos narys, kuriam nekilo nė menkiausios abejonės dėl KT reikalingumo, nemaniau, kad taip žemai galima kristi. Ir tai atsitiko KT pirmininkaujant E.Kūriui. Teisininkui turi rūpėti įstatymų raidė. Tuo metu E.Kūris, analizuodamas prezidento Rolando Pakso veiksmus, išrado naują terminą „konstitucijos dvasia“, pagal kurią R.Paksui iki gyvos galvos buvo atimta teisė dalyvauti rinkimuose. Norėčiau, kad išminčiai iš KT teismo nurodytų Konstitucijos straipsnį, kuriuo remiantis buvo priimtas šis sprendimas (ne dėl apkaltos, o dėl neterminuoto R.Pakso teisių suvaržymo). Pastarasis išaiškinimas - burbulų pūtimas.

Paradoksas ar ne: R.Paksas gali atstovuti Lietuvai Europos Parlamente, o mūsų Seime - ne. Nekvestionuoju apkaltos pagrįstumo. Tačiau anksčiau niekada negirdėjau „įstatymo dvasios“ termino iš teisininkų lūpų (jis gali skambėti filosofų, poetų, rašytojų raštuose bei kalbose). Europos Žmogaus Teisių Teismas į tai atkreipė dėmesį. Negi ir toliau norime būti juokingi?

Suklysti gali kiekvienas: garbingas žmogus taiso savo nuklydimus, negarbingas ir toliau skendi dūmuose. Tai turėtų padaryti ir KT, suradęs atitinkamą formuluotę: pavyzdžiui, paaiškėjus naujoms aplinkybėms. Norėčiau iš E.Kūrio išgirsti: ar pasitaikė atvejų, kad teismai peržiūrėtų savo ankstesnę nutartį, nors ir buvo užrašyta „nuosprendis galutinis ir neskundžiamas“?

Siūloma keisti Konstituciją. Kokį straipsnį? Gal 107-ąjį, pasakant, kad KT sprendimai nėra galutiniai? Yra kitas variantas: iš esmės peržvelgti visą VIII skirsnį „Konstitucinis Teismas“. Kito kelio nematau, nes dabar šis teismas aiškiai viršija savo įgaliojimus ir vėl siūlo įmurdyti Seimą į naują liūną? Kaip galima keisti, nežinant ką? Juk siūlytojai neteikia jokio konkretaus pasiūlymo, tik abstrakčiai gražbyliauja. Konstitucijos keitimas - ne juokų darbas. Net konservatorius Stasys Šedbaras pastebėjo, kad R.Pakso problema išsprendžiama ir nepakeitus Konstitucijos.

Seimas ruošiasi svarstyti savo statuto pataisas. Siūlyčiau ir čia: ne išradinėti dviratį, o paimti bet kurios Skandinavijos šalies parlamento statutą ir tiesiog jį peržvelgti... Galima Vokietijos ar Austrijos.

 

Alfa.lt Bronislovas Genzelis 2011-06-16

 

Euroruregionas Nemunas

 

 

Keistoka situacija, kai kuriami lyg Europos Sąjungos tarpvalstybiniai regionai, jungiantys erdves abipus vidinių sienų, tačiau dalyvaujant Rusijai.

Politinės, teisinės kultūros požiūriu Rusija nėra Europa. Ji ligi šiol atmeta europietiškas teisinės valstybės, žmogaus teisių ir atstovaujamosios demokratijos normas, o savo ruožtu infiltruoja posovietinį moralinį reliatyvizmą, visų minėtų vertybių sąlygiškumą, jėgos ir pinigo kultą. Panašiau, jei dalykai tęsis kaip ligi šiol, kad ne ES su savo juokingomis keturiomis „bendromis erdvėmis“ sueuropins Rusiją, o priešingai – dabartinė mutavusio komunizmo Rusija posovietiškai surusins Europą.

Šiame kelyje jai padės tariamai euro- , o iš tikrųjų euroruregionai kaip tas, kuris žada suartinti Rusiją ateinančią nuo aneksuoto Karaliaučiaus ir nuo preaneksinės Gudijos. Būsime vėl motinos glėbyje ar bent skreite. Tai moralinio korupcinio Lietuvos rusinimo geografinė išraiška.

Rusinimą čia miniu nebe istorine prievartinės politikos prasme, o kaip įtaką skleidžiamą verslo (korupcinės) kultūros, politinės (korupcinės) kultūros bei meninės (popsinės) kultūros prasmėmis. Ir Vakaruose to suartėjimo kiek nori. Įtakos veikėjų knibžda. O mes plojame, kai atvažiavę popsininkai tyčiojasi iš Lietuvos ir priekvailių lietuvių prasčiausio skonio juokeliais, ir paskui darom tą patį labai patikusiomis blogo skonio, gatvės kultūros priemonėmis. Kai blogas skonis pereina į literatūrą, kažkas sako, kad tai šiuolaikiška, postmodernizmas. Bet pasipinigavimas net geografiškai liejantis su dabartine Rusija gali reikšti vien anų „sugrįžimą išėjus“. Mes išeinam iš savo žemių, o kiti „grįžta“ į ne savo.

Savotiška išimtis šiame politikos paveikslėlyje būtų, jei Karaliaučiaus kraštą Europa traktuotų kaip tikrąją savo istorinę kultūrinę dalį. Kai ji skelbiama „Eurazija“, tai didesnio nesusipratimo, berods, nebūna. Nors ir ant kiekvieno kampo pastatytų carų paminklus. Jaunoji karta ir norėjo būti europiečiais, kol prieš dešimtį metų nepradėjo veikti geležinė ranka. Žmonės apskritai nori gyventi, jau antrą sykį reikalauja referendumo dėl branduolinės jėgainės prie Nemuno – negalima! Tauragės rajonas, patenkąs į grėsmės ir žlugdymo zoną, protestuoja – ar išgirs jį tenykštis maskvietiškas M. Kalinino miestas bei „euroruregionas“? Ar išgirs Vilnius? Veikiau atiduosim Tauragę tam regionui, ir ša.

Europos Parlamento 1994 m. sausio 27 d. priimtame Pranešime apie Karaliaučiaus kraštą sakoma, kad jis esąs „Rusijos, gretimų regionui šalių ir Europos Sąjungos rūpesčio dalykas“. Teisiškai visiems žinoma, kad 1945 m. Potsdamo konferencijoje karo nugalėtojai nutarė, jog kraštas kol kas „atiduodamas valdyti SSR Sąjungai“. Ligi Taikos sutarties, kurios ir šiandien tebelaukiame. (Nėra nė su Japonija). Bet valdyti, tai ne aneksuoti. Ir niekur niekada nepasakyta, kad SSRS arba Rusija gali ten daryti ką nori su savo branduolinėmis raketomis bei jėgainėmis nepaisydama aplinkinių šalių ir aplinkinės Europos Sąjungos.

Jeigu trys aplinkinės šalys ir visa ES pritartų, kad ši žemė kaip jų ypatingo rūpesčio dalykas gali, valdančiai RF sutinkant, įeiti į atskirą Europos, ne Rusijos, globojamą regioną, tai svarstytinas dalykas. Palieku jį Vilniaus dėmesiui, kai spindulingas Nemuno vanduo jau kils prie kaklo.

 

Alfa.lt Vytautas Landsbergis 2011-06-15

 

Akad. A. Tylos kalba iškilmingame Seimo minėjime, skirtame Laisvės gynimo ir didžiųjų netekčių atminimui

 

 

Akademiko istoriko Antano Tylos kalba, pasakyta 2011 m. birželio 14 d., iškilmingame Seimo minėjime, skirtame Laisvės gynimo ir didžiųjų netekčių atminimui

Jūsų Ekscelencija Lietuvos Respublikos Prezidente Dalia Grybauskaite, Prezidente Valdai Adamkau, Seimo Pirmininke Irena Degutiene, Lietuvos premjere Andriau Kubiliau, tremtiniai, politiniai kaliniai, laisvės kovotojai ir Lietuvos atkūrimo patriarchai ir visi susirinkę į šį iškilmingą paminėjimą!

Šiandien mes prisimename prieš 70 metų – 1941 m. birželio 14 d. Sovietų Sąjungos pradėtą Lietuvos valstybės piliečių genocidą, prisimename Lietuvos gyventojų šeimų masinių trėmimų į sovietinės imperijos atšiaurias vietoves pradžią. Tai buvo tik šios formos genocido pradžia, nes sovietinę okupaciją ir aneksiją lydėjo daugiau kaip dešimtmetį besitęsę masiniai šeimų trėmimai. Tai buvo vienas iš Lietuvos piliečių valstybinio sąmoningumo naikinimo, jų išrovimo iš tautinės, socialinės ir tradicinės kultūrinės aplinkos būdų.

Apie lietuvių sovietinę tremtį kiekvienas iš mūsų daugiau ar mažiau žinome, dalis čia dalyvaujančių patyrė tremties dalią.

Mes turime gausią tremties istoriografiją, kurią dar okupacijos metais išplėtojo išeivijos lietuviai, o po Nepriklausomybės atkūrimo ir Lietuvos tyrinėtojai. Iš visų tremties tyrimų pirmiausia norėčiau išskirti fundamentalią ištikimo mokslui šviesios atminties kolegos dr. Eugenijaus Grunskio monografiją „Lietuvos gyventojų trėmimai 1940–1941, 1945–1953 metais“, taip pat istoriko Arvydo Anušausko studiją „Lietuvių tautos sovietinis naikinimas 1940–1958 metais“, taip pat lietuvių išeivijos studijas, Amerikos lietuvių organizuotoje „Lietuvos kovų ir kančių istorijos“ serijoje išleistą dokumentų rinkinį apie sovietinės valdžios trėmimų organizavimą ir vykdymą, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro parengtus fundamentalius tremtinių vardynus, šios institucijos, taip pat Lapteviečių bendrijos ir Politkalinių ir tremtinių bendrijos, Šiaulių universiteto parengtus bei savo iniciatyva išleistus, taip pat periodiniame leidinyje „Tremtinys“ skelbtus tremtinių prisiminimus. Su tremtimi mus susieja kasmetinės studentų ekspedicijos „Misija – Sibiras“ į tremties vietas apleistiems tremtinių kapams tvarkyti. Tik šia proga gaila. kad Lietuvos nacionaliniai teatrai tebesprendžia „Dėdės Vanios“, „Vyšnių sodo“ pergyvenimus, bet neranda laiko, vietos ir tematikos šiai mūsų dramai pavaizduoti dramaturgijoje ir scenoje.

Prisimindami Birželio trėmimą ir jo aukas, dar kartą sau turime pakartoti ir atsakyti į klausimus – kas trėmė, kodėl trėmė, ką trėmė, kur trėmė, kaip trėmė, kokius tautinius, pilietinius, intelektualinius nuostolius Lietuva dėl to patyrė, ir kartu suvokti Lietuvos valstybės svarbą tautai išlikti.

Dėl riboto laiko ne į visus tuos klausimus atsakysiu. Paliksiu patiems pamąstyti, nes bendriausi dalykai yra visiems žinomi, paminėtų autorių istoriografijoje ištyrinėti ir sutinkami viešojoje erdvėje. Tačiau ir žinomi muzikos kūriniai atliekami po šimto ir daugiau metų nuo jų sukūrimo ir vis tiek jų klausomasi. Lietuvos ir mūsų tautos istorija, kaip ir muzika, turi skambėti ir būti nuolatos girdima. Ji ugdo valstybinę savimonę, orientuoja politikus, jaunimą.

Taigi, kas ir kodėl trėmė? Kai 1940 m. birželio 15 d. Sovietų Sąjunga savo grandiozinėmis karinėmis pajėgomis okupavo sutrikusią Lietuvą, po dviejų dienų, tai yra birželio 17 d., sovietinis gynybos liaudies komisaras maršalas Semionas Timošenko pasiūlė Sovietų Sąjungos vadams nedelsiant sovietizuoti Lietuvą ir kitas Pabaltijo valstybes. Iššifravus šį siūlymą į suprantamą kalbą, tai reiškė sunaikinti visus okupuotos Lietuvos valstybės suverenumo ženklus, sunaikinti Lietuvos valstybinę savimonę saugančius jos piliečius, juos nutautinti, surusinti ir sukurti kolaborantų administraciją, mankurtų tautą.

Ši programa buvo vykdoma. Suverenumo institucijos jėga ir klasta nesunku buvo fiziškai sunaikinti. Daug sudėtingiau buvo sunaikinti tautos valstybinį turinį turintį patriotizmą, neapykantą okupantams ir sustabdyti antisovietinio pasipriešinimo Lietuvoje plėtrą. Tam be kitų represijų turėjo pasitarnauti masiniai lietuvių ir kitų Lietuvoje gyvenančių tautybių šeimų trėmimai. Jie, kaip minėta, prasidėjo 1941 m. birželio 14 d. ir tęsėsi iki 1951 m., o mažesniu mastu iki 1953 m.

Dr. E. Grunskio duomenimis, tuo laikotarpiu Sovietų Sąjunga su marionetine administracija Lietuvoje surengė 35 trėmimo akcijas. Masiniai vienu metu visą Lietuvą apėmę buvo 5 trėmimai: tai jau minėtas 1941 m. birželio 14 d. trėmimas, kai buvo ištremta 5 728 šeimos, 17 485 gyventojai, tas skaičius yra varijuojantis, bet turbūt greitai nusistovės pastovus. Tremties laikas šiems tremtiniams buvo numatytas 20 metų. 1945 m. pavasarį ir liepos – rugpjūčio mėn. ištremtos 1 959 šeimos, 8 226 gyventojai; 1948 m. gegužės 22 d. per „Pavasariu“ užkoduotą trėmimą ištremta 11 365 šeimos ir 40 002 gyventojų; 1949 m. kovo 25 d. per „Bangų mūša“ kodu pavadintą trėmimą ištremtos 8 817 šeimų ir 29 180 gyventojų; per „Rudens“ kodu pavadintą 1951 m. spalio 2-3 d. trėmimą ištremtos 4 009 šeimos ir 16 150 gyventojų. Iš viso per tuos trėmimus buvo ištremta 44 tūkst. šeimų ir apie 130 tūkst. Lietuvos gyventojų.

Tremtys iš esmės buvo Sovietų Sąjungos permanentinis karas prieš aneksuotą, bet vis dar gyvą Lietuvos valstybingumo atkūrimo ir laisvės viltį tebenešiojančią ir kovojančią lietuvių tautą. Galima sakyti, kad kiekvienas masinis trėmimas buvo lyg naujas Sovietų Sąjungos karo prieš Lietuvą paskelbimas. Į kraštą buvo permetami papildomi kariniai daliniai. Kiekvienas trėmimas buvo lyg karo stovis, nors jis buvo panaikintas 1946 metais, nes į bėgančius tremiamuosius kareiviai ir kolaborantai šaudydavo.

Grįžkime prie Birželio trėmimo. Ką trėmė? Tvirtinama, kad jau 1940 metų vasarą kolaborantai pradėjo kalbėti apie numatomus masinius trėmimus ir suėmimus. Maskvos nurodymu NKVD pradėjo sąmoningų Lietuvos valstybės piliečių, kuriuos okupantai pavadino sau geriau suprantamu terminu „kontrevoliuciniu ar socialiai svetimu, antisovietiniu elementu“, apskaitą. Suskirstė juos, tuos piliečius, į 11 kategorijų. 7 kategorijos apėmė su Lietuvos valstybės ir visuomeninių bei politinių organizacijų veikla susijusius Lietuvos piliečius ir jų šeimas: Lietuvos valstybės vadovus, politikus, vyriausybių narius, tarnautojus, policininkus, partijų vadovus ir aktyvistus, karininkus, šaulius, pedagogus, mokytojus, verslininkus, ūkininkus.

Pasitelkus Lietuvos komunistus ir komjaunuolius iš Sovietų Sąjungos atsiųsti lietuviškai nemokantys čekistai rausėsi archyvuose ir išrinkinėjo duomenis, skirstė piliečius į kategorijas, sudarinėjo jiems bylas.

1941 m. gegužės 12 d. Lietuvos NKGB pasiuntė į Maskvą pagal kategorijas sugrupuotus aktyviausius Lietuvos valstybės piliečius ir pasiūlė juos areštuoti ir prievarta ištremti iš Lietuvos. Į pasmerktųjų sąrašą buvo įtraukta 15 tūkst. 851 Lietuvos piliečių. Šis skaičius keitėsi. Kremlius nedelsė ir gegužės 16 d. Sovietų Sąjungos Kompartijos CK ir Liaudies komisarų taryba priėmė nutarimą pavadintą „Apie socialiai svetimo elemento ištrėmimą iš Baltijos respublikų, Vakarų Ukrainos, Vakarų Baltarusijos ir Moldovos“. Gegužės 23 d. Lietuvos kompartijos Centro komitetas, pirmininkaujant Antanui Sniečkui, patvirtina Maskvoje priimtą sprendimą, pažadėjo, kad Lietuvos komunistai prisidės prie trėmimo, davė nurodymus apskričių partinėms organizacijoms uoliai dalyvauti organizuojant trėmimą ir jį vykdyti.

Kaune buvo suformuotas operatyvinis trėmimo štabas, kurį sudarė čekistai: Piotras Gladkovas, Davidas Bykovas, Semionas Choleva, Ivanas Bakulinas, Jakovas Medvedevas, Piotras Popovas, Fiodoras Gerasimovičius, Aleksandras Ivanovas, Pavelas Guzajevas, Vladimiras Antonovas. Visame Pabaltijyje vykdomą trėmimą kontroliavo štabas Rygoje, kuriam vadovavo iš Maskvos atvykę čekistų vadovai Ivanas Serovas ir Viktoras Abakumovas. Maskvoje sėdėjo už tremtį atsakingi Laurentijus Berija ir Vasilijus Černyšovas. Po nutarimais ir instrukcijomis tremti matyti ir A. Sniečkaus, M. Gedvilo, J. Paleckio, Alfonso Gailevičiaus ir kt. kolaborantų parašai.

Maskva, ragindama vietinius kolaborantus ir čekistus, mokė ir pabrėžė, cituoju: „Antisovietinių elementų iškeldinimas iš Baltijos Respublikų yra didelės politinės svarbos uždavinys“. Kartoju: „Didelės politinės svarbos uždavinys.“ Ar sėkmingai jis bus išspręstas, priklausys nuo to, kaip kruopščiai apskričių operatyviniai trejetai ir operatyviniai štabai gebės parengti operacijos vykdymo planą ir iš anksto numatyti visa, kas reikalinga. Čia svarbu, kad operacija vyktų be triukšmo“.

Nusikaltėliai visad vengia triukšmo ir viešumo. Taigi ir čia buvo prisibijoma, kad trėmimas gali iššaukti pasipriešinimą. Pagal profesijas daugiausia buvo ištremta ūkininkų (20 proc.), tarnautojų (10 proc.) darbininkų (7 proc.) ir mokytojų (6 proc.%). Tarp ištremtųjų buvo 27 proc. vaikų ir paauglių iki 17 metų.

Šeimos kaip medžiai buvo išraunamos su šaknimis iš Lietuvos žemės, kad jos nebeturėtų ryšių su savo Tėvyne. Kur trėmė? 58 proc. tremtinių buvo ištremta į Altajų, 27 proc. į Novosibirsko sritį. Iš Altajaus 2 785 lietuviai ir kiti Lietuvos piliečiai buvo antrą kartą ištremti į Lenos žiotis, prie Laptevų jūros, kur patyrė ypatingai baisaus pasityčiojimo, bado ir vargo likimą.

Nuostoliai. Iš 1941 metų tremtinių iki 1953 metų išgyveno tik 5 400 arba pusė. Nuo Laptevų jūros ir Lenos žiočių grįžo mažiau negu pusė ten ištremtų lietuvių.

Čekistų ir kolaborantų siautėjimas trėmimo metu, tremiamųjų sugrūdimas į gyvulinius vagonus iššaukė lietuvių teisėtą pasipriešinimą. Utenos, Rokiškio, Šiaulių, Marijampolės apskrityse susikūrė ginkluoto pasipriešinimo sovietiniam terorui būriai, kurie tapo ginkluoto Birželio sukilimo prieš sovietinius okupantus organizuota pirmine jėga.

Prisimindami 1941 m. birželio trėmimą, mes solidarizuojamės su tą tragediją išgyvenusiais. Kartu mes turime jausti atsakomybę ir saugoti savo valstybę, kad jai ir jos piliečiams nekiltų toks pavojus, kokį patyrė sovietinės okupacijos metais. Dabar mus saugo ES ir NATO bendradarbiavimas. Tačiau kiekvienas iš mūsų turi būti įsisąmoninęs dorus ir garbingus įsipareigojimus Lietuvos valstybei saugoti ir ginti, net ir sunkiausiu jai ir tautai metu.

Kartu, pagerbiant tremtinius, kyla klausimas – ar mūsų teisėsauga neprivalo tarti savo moralinį nuosprendį visiems pagrindiniams tų gyvulinių vagonų trėmimų organizatoriams ir vykdytojams?

 

Voruta Data: 2011-06-14

V.Landsbergis: kodėl užuot stoję kovoti dėl teisingumo, lietuviai bėga iš Lietuvos?

Prieš septyniasdešimt metų į atokiausius svetimos valstybės regionus ištremti ir nežmoniškoms sąlygoms pasmerkti lietuviai tikėjo, kad teisingumas kada nors bus atkurtas, o grįžę tapo ištikimiausia atramine kovos už laisvę jėga, tuo tarpu dabartiniai tautiečiai padejavę dėl teisingumo stokos valstybėje iš jos bėga. Tokią nuomonę antradienį Lietuvos karo akademijoje išsakė europarlamentaras, pirmasis faktinis atkurtos Lietuvos vadovas Vytautas Landsbergis. 

„Prieš valandą ar pusantros buvau Aukų gatvėje, ten buvo minėjimas prie centrinio paminklo. Prezidentė kalbėjo apie tremtinių ištvermę tikint, kad nors dalis jų vis tiek grįš į Lietuvą. Tai buvo tikėjimas teisingumu, kuris negali būti sunaikintas amžinai. Teisingumo nėra Sibire, bet tikėjimas nebuvo sunaikintas. Grįžo ir tapo naujos bangos į laisvę ištikimiausia atraminė jėga“, - skaitydamas pranešimą kalbėjo politikas.

„Jeigu tremtiniai tikėjo, kad tai yra smurto šalis, tačiau negali negrįžti teisingumas. Tai kodėl dabar tokių keistų nuostatų pilna – Lietuvoje nėra teisingumo, tai bėgam, bėgam iš Lietuvos užuot stoję į kovą“, - stebėjosi V. Landsbergis, tačiau pridūrė minėjime regėjęs daug jaunų žmonių, kurie balsu giedojo Lietuvos himną, tad galbūt esama mąstančiųjų ir kitaip.

Ir dabar kartais atrodome okupuoti

Lietuvos karo akademijoje V. Landsbergis skaitė pranešimą apie lietuvių pasipriešinimą sovietų okupacijai, tačiau politikas pabrėžė, kad kai kalbama apie okupaciją, tai reikia suvokti, jog ji gali būti ir teritorinė, ir mentalinė.

„Okupuojama ne vien teritorija. Dar blogiau, kai okupuojamos smegenys, žmogaus protas. Ir iš dalies mes kartais čia dar atrodom okupuoti, kai kalbame ne konkrečiai ir aiškiai, kaip kas čia buvo. Štai ir šiandien vienur kitur išgirsti minint tremtis, kad žmonės buvo tremiami į tolimus šalies rajonus. Ir norisi klausti: atsiprašau, į kokios šalies? Tai nors sakykit į svetimos šalies regionus. O tai fundamentalus dalykas“, - aiškino V. Landsbergis.

Pasak politiko, jau 1918-1920 m. kovos reikalavo moralinio ideologinio apsisprendimo, tad apsisprendusiąją dalį galima vadinti tikrais piliečiais. Kaip žinoma, šiuo laikotarpiu Lietuva kovojo dėl nepriklausomybės su lenkais, bolševikais, bermontininkais.

„Takoskyra buvo labai aiški. Ar už savo nepriklausomą valstybę, ar už jungimąsi su revoliucija, komunistine Rusija, žengti kartu į pasaulinę revoliuciją? Stojantys už savo valstybę ir palaikantys tą siekį atmetė raudonosios ekspansijos ideologiją. O šiaip kėsinosi į Lenkiją, Vokietiją, Vengriją, nenorėjo paleisti Suomijos. Lietuva tada gynė save dideliame tarptautiniame fronte, bet gindama save ji gynė ir Europą kaip savo užnugarį. Nežinau, ar Europą tą suprato, ir ar šiandien supranta, bet iš esmės mūsų padėtis ir mūsų vaidmuo nelabai pasikeitė“, - pasakojo europarlamentaras.

Politikas apgailestavo, kad dėl tarpukariu nepavyko sukurti vadinamosios Rytų Antantės, nes tam sutrukdė Lenkijos teritoriniai siekiai.

Iš kelių kaimynų, vienas dar nesusitaikė su Lietuvos egzistavimu?

Kalbėdamas apie nepriklausomybės kovas politikas vis tik pabrėžė, kad ir dabar esama Lietuvos kaimynų, kurie dar nesusitaikė su laisvos Lietuvos egzistavimu. Konkrečių valstybių pavadinimų jis neminėjo, bet užsiminė, kad šiam kaimynui mūsų nepriklausomybė, matyt, ir vėl atrodo laikina – kaip 1920-1940 m.

„Iš trijų didesniųjų kaimynų, kurie siekė, kad Lietuvos ir lietuvių apskritai neliktų, du galų gale per visas XX a. pamokas jau susitaikė, kad Lietuva egzistuoja. Daug kraujo reikėjo pralieti dėl to pripažinimo de facto. Galime gražiai bendradarbiauti. O trečiasis kaimynas dar nesusitaikė, jam tai netektis, matyt, ir vėl laikina kaip 1920-1940-ųjų metų laikotarpyje. Ta nuostata juntama, kartais net žodžiais išreiškiama“, - svarstė V. Landsbergis.

Politikas nemažai dėmesio savo pranešime skyrė ir paskutinės tarpukario Lietuvos valdžios sprendimui nesipriešinti sovietų okupacijai. Pasak jo, Lietuva tuo laikotarpiu turėjo nemažai problemų su Vokietija ir Lenkija, tad ir nepasekėme Suomijos pavyzdžiu.

Primenama, kad Suomija 1939-1940 m. per Žiemos karą pasipriešino Sovietų Sąjungai ir išlaikė nepriklausomybę, nors prarado dalį teritorijos.

Anot V. Landsbergio, tuo metu tikrai buvo ryžto priešintis karių lygmenyje, tačiau visa vadovybė blaškėsi kaip muselė voratinklyje. Politikas teigia, kad priežasčių nesipriešinimui buvo tikrai daug – gal ir valios stoka, gal skaičiavimas, o gal papirkimas arba išdavystė. Pasak V. Landsbergio, prezidentas Antanas Smetona gal ir nebuvo išdavikas, bet priešinimosi klausimu liko mažumoje ir labai nesispyrė, nors galėjo imtis ryžtingų priemonių.

Politikas taip pat papasakojo skaitęs vieną Stasio Lozoraičio, kuriuo jis atsiliepė į kažkieno pasakojimą. Rašoma, kad tuometis Lietuvos kariuomenės vadas po okupacijos vaikščiojo susiėmęs už galvos, kad sovietai esą apgavo – jie nesipriešino, o šie iškart ėmėsi drastiškų priemonių. „Lozoraitis pasakė labai aiškiai – tokiais atvejais generolas ne aimanuoja, o nusišauna“, - reziumavo V. Landsbergis S. Lozoraičio žodžiais, bet leido suprasti, kad jiems pritaria.

www.DELFI.lt Eglė Samoškaitė, 2011 birželio mėn. 14 d.

Kubilius: Lietuvos žiniasklaida turi problemų su skaidrumu

 

Praėjusį savaitgalį Norvegijos dienraštis paskelbė, kad Lietuva patenka tarp labiausiai korumpuotą žiniasklaidą turinčių šalių pasaulyje. Ministras pirmininkas Andrius Kubilius pripažįsta, kad „ketvirtosios valdžios“ skaidrumo klausimas yra lygiai toks pat svarbus, kaip ir kova su korupcija teismuose ir teisėsaugos institucijose.

Norvegijos dienraščio paskelbtame straipsnyje „Parsidavusi žurnalistika“ rašoma, kad Meksika, Filipinai, Bulgarija ir Lietuva pasaulyje garsėja labiausiai korumpuota žiniasklaida. Dienraštis remėsi skaičiais ir faktais, kuriuos surinko ir apibendrino JAV ambasados Vilniuje darbuotojai.

A. Kubiliaus įsitikinimu, žiniasklaidos skaidrumo klausimas yra tikrai aktualus.

„Šiandienio prezidentės metinio pranešimo pagrindinių temų fone klausimas dėl žiniasklaidos skaidrumo ir kovos su korupcija joje yra tikrai aktualus“, – prisimindamas Dalios Grybauskaitės metinį pranešimą, kuriame valstybės vadovė akcentavo kovos su korupcija ir skaidrumo didinimo Lietuvoje klausimus, kalbėjo Vyriausybės vadovas.

Ministras pirmininkas pripažino, jog visuomenės informavimo priemonių skaidrumo ir kovai su korupcija joje temoms iki šiol Lietuvoje nebuvo skirta pakankamai dėmesio.

„Iki šiol mes daugiausia dėmesio diskusijose, kaip įveikti korupciją Lietuvoje, kalbėdavome apie pirmąją ir antrąją šalies valdžias, t. y. apie įstatymų leidžiamąją ir vykdomąją valdžias, ir ieškodavome būdų, kaip šiose srityse sumažinti korupciją ir kyšininkavimą. Ketvirtosios valdžios skaidrumo ir kovos su korupcija joje, t. y. žiniasklaidoje, klausimas, deja, iki šiol Lietuvos viešojoje erdvėje sulaukė per mažai dėmesio“, – aiškino A. Kubilius.

Premjero manymu, Norvegijos dienraščio iškelta problema negali būti ignoruojama.

„Tokie Norvegijos dienraščio pastebėjimai ir Jungtinių Amerikos Valstijų, kurios yra mūsų strateginiai partneriai, vertinimai yra labai svarbus signalas mums, kad ir šios bėdos palikti negalime“, – tikino Vyriausybės vadovas.

Alfa.lt Gytis Pankūnas 2011 – 06 – 07