Bronius Krivickas. Entuziazmas ir kriticizmas

Bronius Krivickas

www.bernardinai.lt 2013-01-02

Bronius Krivickas (1919–1952) buvo rašytojas, vertėjas, literatūros kritikas. Baigęs literatūros studijas, dirbo žurnalų redaktoriumi, mokytojavo, o 1945 m. įstojo į partizanų būrį. Ši ištrauka, nors ir parašyta daugiau nei prieš pusę amžiaus – aktuali ir šiandien, ieškant aukso vidurio tarp jaunatviško entuziazmo ir kritiško požiūrio. Ją perskaityti rekomenduojama visiems „dar nemirusiems visuomenės reikalams“.

Ištrauka iš Broniaus Krivicko „Raštų“, 1993 m.

– Entuziazmo, dinamizmo, jaunatvės! – šitais nubanalintais žodžiais labai mėgsta mus vaišint vyresnioji karta. Entuziazmas mums, jauniems žmonėms, aišku, būtinas. Jo reikia kiek galima daugiau. Ir nepasakytum, kam mums to entuziazmo trūktų. Tik gaila, kad jis paprastai yra ne toks, koks turėtų būti, o tiek naivus ir nepastovus, kad jokios konkretesnės reikšmės turėti negali.

Imkime sau, kad kokioje nors salėje yra studentiškos organizacijos susirinkimas. Po susirinkimo atidarymo, be abejo, skaitoma paskaita. Paskaitoj, be abejo, nubrėžiami plačiausi studentijos darbo barai, parodoma, kokie epochiniai ir milžiniško masto uždaviniai jos laukia etc. Regint tokius milžiniškus užsimojimus, salėj kyla milžiniškas entuziazmas. Tokia plojimų ir šauksmų audra pasipila, jog atrodo, patalpos lubos sprogs ir stogas lėks į padangę.

Nesakau, kad ir tokios rūšies entuziazmas blogas. Bet bloga yra tai, kad tuo viskas ir baigiasi. Būdamas salėje žmogus taip įsikarščiuoja, kad net didžiausias dalykas jam atrodo menkutė smulkmena, vienu rankos mostu padaroma. Tačiau įkaitęs žmogus išeina iš salės. Atmosfera, aišku, pradeda veikt šaldančiai. Vesta įkaitusi galva. Vėsta liepsnojantis entuziazmas. Pagaliau ir visai užgęsta. Kodėl? Todėl, kad žmogui parodomos tik ore lakstančios idėjos, bent nepadedama susirast konkretaus darbo baro, kad jis neturi progos įsigilint į savo uždavinį nei pasimokyt paties darbo metodo. Ir dažnai taip būna: žmogus norėtų dirbti, bet nežino, nei nuo ko, nei kaip pradėti. Jo galva prikrėsta visokių epochinių uždavinių, kuriuos gal bus lemta įgyvendint tik kelioms kartoms. Su smulkmenom, su konkretesniais reikalais, su gyvenimo proza, su kuria paprastai tenka susidurti kiekvienam protingai dirbančiam žmogui, jis nenori turėti reikalo ir terliotis savo rankų. Tokiu būdu visas veikimas pasidaro lyg užburtas aukštų idėjų ratas, kuri nebeleidžia susisiekt su konkrečiu, prozaišku ir paprastu gyvenimu.

Patekus į tokią atmosferą, gimsta kriticizmas. Nusiviliama. O tas nusivylimas pateisinamas, nes iš tikrųjų reikia jau per daug nuostabaus bukaprotiškumo, kad būtų galima su giliu įsitikinimu klausyti nuolatinių rykavimų apie išpildymą tų šūkių, kuriuos mes toliau salės neišsinešam. Nenuostabu, kad dauguma į visą reikalą ima žiūrėti kritiškai. Labai gerai, jei į nesveiką reiškinį drįstama pažiūrėti kritiškom akim nors visa tai ir liečia mus pačius. Šiais laikais tatai galbūt reikia ir nedažna dorybe laikyti. Tačiau kritiškumas privalo turėti savo ribas. Praktiškas gyvenimas rodo, kad mūsų kriticizmas neretai virsta skepticizmu ir visišku nusivylimu bet kuriais visuomeniniais idealais.

Yra juk dažnai sutinkamas studento tipas, kuris į visus visuomeninius reikalus moja ranka. Jis iš kiekvieno didesnio ir kilnesnio užsimojimo, iš kiekvienos idealizmo apraiškos tyčiojasi: fantazija, vaikų darbai! Į gyvenimą jis jau įpratęs žiūrėti pro savo naudos akinius, iš mūsų aukštosios visuomenės pasimokęs „gyvenimo meno“. Ir tokio žmogaus jau niekada nepriversi išropot iš savo egoizmo lukšto, nebesužavėsi jokiomis idėjomis. Visuomenės reikalams jis miręs. Bet kartu jis ima rodyti didelių egoistinių apetitų. Ir liūdna konstatuot, kad tokių „sveikai“ ir „realiai“ galvojančių tarp studentų pasitaiko neretai sutikt.

Vadinasi, mūsų kriticizmas išsigimsta net tokiomis formomis. Tačiau tai dar nereiškia, kad jis iš esmės būtų blogas dalykas. Ne sykį konstatuojame visuomeninio gyvenimo krizę mūsų tautoj. Konstatuojam tą patį ir studentijos gyvenime. Kartais net desperatiškai riktelim, kad mūsų visuomeninis gyvenimas yra bala ir visos pastangos iš tos balos išvažiuoti yra beprasmiškos. Bet vargu ar kas nors čia ateis ir pasakys: „Gerbiamieji, sėdėkit ramiai ir nejudėkit. Mes čia iš tos balos jus tuoj išvešim“. To, žinoma, niekada nebus. Mes patys sveiku kritiškumu turime įvertinti padėtį. Tai ir bus pirmas žingsnis ieškant kelio iš užburto mūsų visuomeninio veikimo rato, kuris papuoštas nepasiekiamom jėgom, iškylančiom prieš mūsų akis banalių susirinkimų pradžioj ir vėlei nusileidžiančiom jų pabaigoj. Kritiškai įvertinus padėtį, reikia ieškot išeities: surast naujas veikimo sritis, naujas formas ir metodus. Kai kas pastaruoju metu mūsų studentijos organizaciniame gyvenime siūlo pritaikyt studijų ratelius ir pan. Nesiimant plačiau nagrinėt visų studentijos veikimo galimybių bei perspektyvų, čia norima pabrėžt tik pats reformų reikalas ir jų pribrendimas.

Pasisakydamas už sveiko kriticizmo reikalingumą, visai nemanau neigt sveiko entuziazmo svarbos. Priešingai. Taip pat nemanau tyčiotis iš tų, kurie jaunuomenei kelia prieš akis didelius ir sunkiai įveikiamus uždavinius. Kiekvienas sąjūdis turi pramatyti sau didelius darbus. Kitaip jis neturės galingumo ir patrauklumo, nesužavės ir neuždegs jaunų žmonių. Bet juokinga esti tada, kai mes, plačiai užsimoję ir garsiai pašūkavę, visai neieškome kelio į realų savo didžiųjų idėjų įgyvendinimą, kai mes jomis tik laikinai susižavim lyg prieš savo akis paleistais rausvaisiais dūmeliais, kurie bežiūrint išsisklaido.

Anie visi dideli užsimojimai, plačių mostų uždaviniai turi stovėti tik tolimoj perspektyvoj. Mes turim pramatyt realius kelius ir visas kliūtis, kurias susitiksime beartėdami savo idealo link. Ne tik pramatyt, bet žingsnis po žingsnio savo darbu, o ne fantazija, veržtis pirmyn. Tiesa, fantazija žmogų mažiau vargina ir leidžia labai labai plačius mostus daryt, nesiskaitant su jokiomis realiomis galimybėmis, bet... vis dėlto fantazija lieka fantazija.

Iš kritiško dabartinės liūdnokos savo padėties įvertinimo turi gimt mūsų entuziazmas, ne naivus, bet kūrybiškas entuziazmas, kurį mes turime eikvot ne šūkavimams, o realesniam darbui, kad nebeprofanuotumėm savo šūkių ir nebekompromituotumėm savojo veikimo.

[1940]

Ištrauka iš Broniaus Krivicko „Raštų“, 1993 m.