K.Masiulis. Mūsų miesteliai: išnykimo belaukiant

Kęstutis Masiulis

Prof. Kęstutis Masiulis

Š. Mažeikos nuotr.

www.delfi.lt prof. Kęstutis Masiulis 2013-01-20

Nėra abejonių, kad XXI a. yra miestų ir didmiesčių amžius. Gyventojai noriai keliasi į miestus, net jei jų centras būna nutolęs 100 ir daugiau kilometrų. Miestų augimas vyksta provincijos kaimų ir miestelių sąskaita. Lietuvoje šis procesas ypač stiprus (emigruojama dažniausiai taip pat į miestus) ir jau po 20 metų neturėsime ne tik daugelio kaimų, miestelių, bet ir rajonų centrų.

Miestai išlaiko provinciją

Neseniai Lietuvos Statistikos departamentas paskelbė BVP duomenis pagal regionus. Kaip ir tikėtasi, dauguma Lietuvos pridėtinės vertės sukuriama Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje. Tuo tarpu provincija yra beviltiškai atsilikusi. Atsilikimas nemažėja. Alytaus, Tauragės, Marijampolės, Telšių ir Utenos apskrityse sukuriama vos 5 proc. šalies BVP. Ką tai rodo?

Lietuvos miestai išlaiko provinciją ir jeigu ne ši parama, mažosios savivaldybės iškart bankrutuotų. Valstybės perskirstomos dotacijos yra pagrindinis, o kai kur vos ne vienintelis, ekonomikos ramstis. Miestiečiai ne tik finansiškai remia kaimiškas savivaldybes, tačiau išlaiko jų mokyklas, ligonines, teisėsaugą ir svarbiausia, teikia socialinę paramą.

Vienintelis protingas būdas kaip pakeisti šią situaciją, tai yra investicijų pritraukimas ir naujų darbo vietų kūrimas provincijoje. Tačiau vietos valdžios politikai, duok Dieve, yra geri organizatoriai, tačiau apie strategiją, viziją 20 ar 30 metų į priekį, ilgalaikius tikslus jie nenori net girdėti. Savivaldybių vadovai neteikia prioriteto verslumo skatinimui ir darbo vietų kūrimui. Štai tiesioginių užsienio investicijų Komskių tėvonijoje Pagėgių savivaldybėje vos 580 tūkst. Lt. Tai vieno buto kaina Vilniaus centre! Ir tokia situacija visoje Lietuvoje.

Regioninė politika klaidinga

Miestų ir provincijos nelygumams mažinti Lietuvos Vyriausybė vykdo regioninę politiką. Už ją atsakinga Vidaus reikalų ministerija. Šią politiką vertėtų nuosekliai peržiūrėti, nes nei ekonomikos augimo metais 2004-2008, nei krizės metais jokių proveržių pasiekti nepavyko. Štai 2007 m. buvo patvirtintas sąrašas 14 labiausiai probleminių teritorijų (nors Lietuvoje dauguma savivaldybių probleminės!). Praėjo 4 m., buvo investuota keli šimtai milijonų litų ir 2010 m. gruodį buvo konstatuota, kad pačios sudėtingiausios savivaldybės vis dar tos pačios 14. Tai rodo, kad vykdoma politika neduoda jokių rezultatų.

Investuojamos didelės lėšos į žvyrkelių asfaltavimą, gatvių, aikščių, šaligatvių remontą, naujų vandentiekių ir kanalizacijos tiesimą, tačiau tai tėra Potiomkino kaimai - butaforijos kūrimas tuštėjančiose teritorijose. Gražu ir akiai malonu kai sutvarkoma aplinka, tačiau tai nekuria ilgalaikės gerovės, neskatina verslumo ir nenukelia pagrindinės apokalipsės. Miesteliai išmiršta, net jei juose atsiranda vandentiekis.

Tokia situacija nėra vien Lietuvos problema, nors Lietuvoje tai labai ryšku, nes vyksta greitai. Švedijoje teko studijuoti nekilnojamo turto rinkos pokyčius. Toje šalyje tėra trys vietovės – Stokholmas, Malmė ir Gioteborgas, kuriuose nekilnojamo turto vertė auga, o kitur ji po truputį smunka. Ši tendencija išryškėjo XX a. pabaigoje. Tai reiškia, kad nusipirkę butą ar žemę kur nors kitur, ateityje galėsite parduoti tik pigiau. Taip yra, nes žmonės keliasi gyventi būtent į didžiuosius centrus. Nors Švedijos vyriausybė stengiasi tam priešintis investuodama regionuose, tačiau pastebimų rezultatų nėra.

Jaunimas nenori gyventi kaime

Naujomis betoninėmis trinkelėmis išgrįsta N rajono centro pagrindinė aikštė, žymaus menininko suprojektuotas ir pastatytas paminklas iš akmens bei bronzos, gatvės naujai išasfaltuotos, apšviestos moderniomis LED lemputėmis, nutiesti nauji šaligatviai ir... nematyti jaunų šeimų.
Taip dabar atrodo daugelis Lietuvos miestelių.

Baigę mokyklas jaunuoliai renkasi tarp dviejų galimybių: arba į Vilnių, arba į Angliją. Miestus ir šalis kartais paįvairina. Jeigu pasirenka Vilnių, tai mielai gyvena Karoliniškėse, kur nesiekia Lietuvos regioninė politika: gatvės duobėtos, kiemai užkimšti automobiliais, o šaligatviai išdaužyti. Ir nepaisant prastesnės infrastruktūros jaunimas nenori grįžti gyventi į provinciją. Taigi išvada paprasta: jau greit tas laikas, kai miesteliuose negyvens niekas.

Remiantis Darbo ir socialinių tyrimų instituto analize, Ignalinos ir Akmenės rajonuose mokesčių mokėtojai sudaro jau tik nuo 15 iki 23 proc. visų gyventojų. O labiausiai pasiturintys gyventojai yra pensininkai! Kiek dar ilgai truks tokia situacija, kai kas 5 m. prarandama 10 proc. populiacijos.

Taigi nereikia savęs apgaudinėti ir verta pažvelgti į situaciją atviromis akimis. Procesai pajudėję negrįžtamai ir politikai, žadantys, kad sustabdys „siaubingą“ kaimo mokyklų uždarymą – meluoja.

Reikia ruoštis ne tik mokyklų, bet ir savivaldybių uždarymui. Vidaus reikalų ministerija turėtų iš esmės peržiūrėti Lietuvos regioninę politiką ir turėtume visi atsakyti, ar nėra beprasmiška kišti pinigus į Lietuvos provincijos aplinkos gražinimą. Ar vietoj to nevertėtų ieškoti originalių, netradicinių ir radikalių sprendimų kaip sukurti naujų darbo vietų, kaip skatinti verslumą bei gyventojų iniciatyvą. Ir išsaugoti bent tai, ką dar galima išsaugoti, o gal Lietuvos ateitis, tai vieno miesto valstybė?