Ar karalių bei kunigaikščių valdžios įgaliojimų pasidalijimas, ar pergalingi žygiai į Rytus (pavyzdžiui, Maskvos kremliaus užėmimas 1612 m.), ar skirtingi interesai Abiejų Tautų Respublikos laikais, Napoleono invazijos metais, Rusijos imperijos valdymo laikotarpiu, o juo labiau XX a. lenkų agresijos fone, - visą laiką tautinė trintis lėmė augantį nepasitikėjimą, įtarumą vieni kitais, kuris davė savo karčių vaisių iš šiandienos dviejų valstybių santykiuose.

Tai ne vien teoriniai išvedžiojimai ir jokiu būdu ne aklas noras dar kartą fiksuoti negatyvias mūsų santykių tendencijas, kurios, žinoma, nepadeda mažinti įtampos. 1863 m. sukilimas, kuris dažnai piešiamas vien pavyzdinės bendros kovos su carine imperija spalvomis, tik patvirtina mūsų prielaidas. Kita vertus, ne viskas taip paprasta.

Nukeliaukime į XIX a. Kaip rašo istorikas Darius Staliūnas, nagrinėjęs Rusijos politikos imperijos kursą LDK, ATR ir viso Baltijos regiono kraštuose, 1863 m. sukilimo, kurio 150 metų sukaktį pažymime šiemet (o jis prasidėjo Varšuvoje būtent sausio 22-ąją), prielaidas ir vertinimus, šio lenkų ir lietuvių pasipriešinimo carinei valdžiai vertinimas kito laikui bėgant, ir tai atspindi lietuvių istorinės atminties ir tapatybės pokyčius. XIX a. II pusėje ir tarpukario Lietuvoje dominavo požiūris kad tai lenkų inicijuotas sukilimas, o lietuviai su juo neturi nieko bendra. Aišku, teigia istorikas, kad pagrindinis sukilimo tikslas buvo ATR atgaivinimas, o turint galvoje, kad jo labiausiai siekė Lenkija, galima sakyti, kad ši šalis ir buvo labiausiai suinteresuota savo dominavimo atkūrimu.

Dar kita tendencija, tvirtina D.Staliūnas, yra siekimas atsiriboti nuo lenkiškos tradicijos, bet kartu teigiant, kad sukilime dalyvavo tik lenkų suvilioti lietuviai, o jo rezultatas – dar labiau sustiprėjusios carinės represijos, kurių aukomis daugiausiai ir tapo lietuviai. Nebe reikalo toks antilenkiškas požiūris patvirtinimas faktu, kad tarpukario Lietuvoje, kai buvo stiprios antilenkiškos tendencijos, buvo pastatytas tik vienas paminklas 1863 m. sukilimui atminti.

Sovietmečiu pasikeitė ne tik paties sukilimo traktavimas (dažniausiai mokykliniuose vadovėliuose buvo minimas tautų išsivadavimas iš baudžiavos, bet nutylimos padidėjusios carinės represijos), bet ir pagrindinės jame veikusios jėgos. Sovietinis istorikas Juozas Žiugžda savo darbe (Žiugžda J. Antanas Mackevičius: 1863–1864 m. sukilimo reikšmė lietuvių tautos istorijoje. Vilnius, Mintis, 1971) netgi pavertė sukilimą lietuvių valstiečių pasipriešinimu carizmui ir lenkų bajorams. Mat, tuomet reikėjo parodyti, kokia draugiška lietuvių tauta buvo rusams, neva kartu kovojusi su carizmu ir lenkų šlėchtomis. Anot J.Žiugždos, socialinis klausimas tuomet buvo varomoji sukilimo jėga, todėl jis prasidėjo dar 1861 m., kai Rusija, nuspėdama artėjantį imperijos pakraščių nepasitenkinimą, panaikino baudžiavą.

Kita interpretacija – sukilimas buvo vienas iš lietuvių kovos už laisvę etapų. Su ja galima būtų sutikti, tačiau čia visiškai neminimas lenkų indėlis ir jų vadų siekis atkurti ATR. (Šis Varšuvos noras nusitęsė ir per 1920 m. Vilniaus krašto okupaciją, ir per pasipriešinimą naciams II pasaulinio karo metu, ir yra ryškus šiuolaikiniuose Lenkijos lyderių išvedžiojimuose). Netgi Baltarusijos istorikai savinasi vieną iš sukilimo organizatorių Konstantiną Kalinauską, laikydami jį baltarusių tautinio pasipriešinimo dalyviu ir vadindami Vikentijumi Konstantinu ar Kastusiu Kalinovskiu. (Šis radikaliųjų arba „raudonųjų“, kitaip vadintų „raudonikių“, sukilimo rengėjų vadas iš tiesų buvo gimęs lietuviškame Gardino srities rajone, vadovavo sukurtam Lietuvos provincijos komitetui, žadėjusiam gudų valstiečiams duoti žemės, kuris savo ruožtu pasidarė pavaldus Lenkijos tautinei vyriausybei; K.Kalinauskas yra pareiškęs: „Negalima kvailoms Varšuvos galvoms patikėti Lietuvos likimo“; buvo išduotas ir suimtas, o nuosprendis buvo įvykdytas 1864 m. kovo 22 d. Vilniuje Lukiškių aikštėje; šioje vietoje yra pastatytas paminklas-kryžius).

Vertindami istoriko D.Staliūno studiją apie 1863-1864 m. sukilimą (Darius Staliūnas. Savas ar svetimas paveldas? 1863-1864 m. sukilimas kaip lietuvių atminties vieta, Vilnius, Mintis, 2008), recenzentai prikiša jam neribotą meilę Lenkijai. Kažin ar tie vertinimai nėra per kraštus kupančio patriotizmo demonstravimas, netgi turint galvoje, kad lenkų vadai iš tiesų siekė ne tik išsivaduoti iš carizmo pančių, bet ir atkurti stiprią, jų hegemonizmu pagrįstą Abiejų Tautų Respubliką 1772 m. sienų ribose.

Bet pastarosiomis dienomis viename Maskvos oficiozams palankiame portale atsirado baltarusių istorijos profesoriaus Jevgenijaus Noviko 1863 m.sukilimo vertinimai, kuriuose nusiskundžiama, kad per 150 m. jubiliejaus renginius, kuriuos Lenkijoje globoja pats prezidentas Bronislawas Komorowskis, ypač sausio 22-ąją vykusiame Svisloče, net nebuvo prisiminti per sukilimą žuvę baltarusiai, taip pat padėję galvas nuo pačių lenkų sukilėlių. Istorikas tvirtina, kad tada baltarusių valstiečiai daugiausiai rėmė „carą tėvelį“, ir sukilimą vadina pasipriešinimu rusų liaudžiai... Šio 73 m. baltarusių istoriko, kaip ir A.Lukašenka, manančių, kad panašios teorijos atsiranda neva Baltarusijoje veikiančioje lenkų ir lietuvių „penktojoje kolonoje“, išvedžiojimai labai jau primena neseną kampaniją prieš Varšuvą ir vis pasigirstančius priekaištus Lietuvai...

Sukilimo kibirkštys iš tiesų atsirado Varšuvoje ir netrukus išplito į Rusijos imperijos užimtas žemes. Lietuvoje jis prasidėjo vasario 1 d., kai Lietuvos provincijos komitetas paskelbė čia įvedęs savo valdžią. Ta valdžia buvo stipresnė Lietuvos kaime, nes didesnius miestus kontroliavo caro vietininkai ir rusų kariuomenė. Bet į „raudonuosius“ ir „baltuosius“ susiskaldžiusi sukilimo vadovybė tik dalino pažadus valstiečiams, ypač sukilimo dalyviams: atiduoti jiems žemę, jos nereikės išsipirkti, atleisti nuo prievolių ir nuo priklausomybės bajorams, kurie savo ruožtu už žemę gaus kompensaciją iš iždo. Komiteto skyriai Varšuvoje ir Vilniuje skirtingai įsivaizdavo lenkų pagrindinį tikslą – atkurti stiprią 1772 m. valstybę. Lietuviškas valstietiškas supratimas to nesuvokė.

Skaudų sukilimo pralaimėjimą lėmė ir netvirti lenkų vadų užmegzti ryšiai su Europos revoliuciniu judėjimu. Iš jo tikėtasi gauti ginklų kovai su caro kariuomene. To meto filosofas ir anarchistas Michailas Bakuninas, kuris tremtyje Sibire vedė lenkų bajoro Ksawero Kwiatkowskio dukterį, iš tremties pabėgo į Londoną, dėjosi sukilimo rėmėju ir net iš Stokholmo į Palangą išsiuntė ginklų prikrautą laivą, tačiau kranto jis nepasiekė...

Per beveik pusantrų sukilimo metų Lietuvos teritorijoje vyko 321 mūšis su gerai ginkluota ir gausia caro kariuomene, sudaryta daugiausiai iš kazokų. Buvo nuteista mirties bausme, katorga ar ištremta 21 712 žmonių, o represijos dar labiau sustiprėjo.

Taigi, 1863 m. sukilimą galima vertinti įvairiai, nes skirtingi buvo ir jo organizatorių tikslai. Lietuviai tikėjosi, kad vadovaujami iš Varšuvos jie galutinai nusimes carizmo naštą ir jau tada padvelks laisvės vėjai. Bet jų teko laukti dar pusšimtį metų. Vargu ar galime sutikti su Lietuvos valdžios tvirtinimu, esą jau tada mes supratome, kokia turi būti Lietuva ir kaip atrodys laisvė. 40 metų uždrausta kalba ir abėcėlė, žinoma, tapo užsigrūdinimo laisvei ir nepriklausomybei stimulu, tačiau kartu – ir stabtelėjimu greitai kintančioje Europoje, tarsi pažangos pauze, už kurią tam tikrą kaltę turi prisiimti ir tuometinė Lenkija.

O juo labiau šis išbandymas patvirtino įsitikinimą, kaip atidžiai reikia rinktis ir vertinti bendrus partnerius kovoje už tautos išsivadavimą. Ilgi Lietuvos istorijos amžiai parodė, kad partnerystė ir klasta dažnai žengia susikibusios už rankų.