Teisės sutrikimai: anatomija, klinika, terapijos galimybės

Liudvika Pociūnienė Tomo Vinicko nuotr.

www.alfa.lt Liudvika Pociūnienė 2013-02-08

Deja, apie mūsų teisinę sistemą kartais nebeįmanoma kalbėti teisine kalba, nes kai kurie reiškiniai joje iš tiesų labiau primena ūmius fizinius ar psichinius negalavimus, nei darnią gyvo organizmo veiklą.

Pakanka dviejų absurdiškų kraštutinumų šiam teiginiui pailiustruoti – tai dvi pastarojo meto rezonansinės bylos: vadinamoji pedofilijos byla, kurioje mažiausiai keturi lavonai ir gausybė įkalčių, bet jokios logiškos sekos ar neprieštaringos versijos per keletą metų taip ir nesudėliota, ir kitas kraštutinumas – Eglės Kusaitės byla, kurioje niekas nenukentėjo (išskyrus pačią kaltinamąją, jau nebe pirmi metai tampomą po tardymo izoliatorius ir teismus), rimtų įkalčių nerasta, ir teroristės įvaizdis nuolat kuriamas tiesiogine to žodžio prasme, iš oro. Neminėsim čia taip pat absurdiškų, bet ne tokių ryškių atvejų, kai su antrankiais pro žurnalistų kameras vedžiojami asmenys, įtariami tik smulkiais administraciniais pažeidimais, nors už tokius kardomoji priemonė sulaikymas net nenumatyta, o asmenys, įtariami stambaus masto grobstymais lyg niekur nieko puikuojasi politinio elito susibūrimuose. Apie politinės korupcijos atvejus apskritai nėra ko kalbėti – Lietuvoje už tai dar niekas nenubaustas. Visais šiais atvejais piliečiui, sąžiningai mokančiam mokesčius, kyla teisėtas klausimas – kam dirba ši brangiai kainuojanti teisinė mašina? Kodėl kartais taip smarkiai prasilenkiama su teisingumu? Ar tik nebus tai istorinis visuomenės skilimo į dvi Lietuvas padarinys? Kai pats valstybės pamatas – teisė – yra skilęs pusiau, tampa nebeaišku, kur baigiasi teisėti interesai, kuriuos vienaip ar kitaip įmanoma suderinti, ir prasideda žūtbūtinis konfliktas - kas ką.

Absurdiški teisiniai sprendimai, tiesiogiai ar netiesiogiai susiję būtent su šiuo skilimu, savo ruožtu itin destruktyviai veikia visuomenę, skleisdami nepasitikėjimą visa teisine sistema, nors joje dirba ir puikių specialistų, ir drąsos nestokojančių žmonių, kuriems teisingumas nėra vien įstatymo raidė. Paprastai suveikia emocinė reakcija, kuriai faktai nėra labai svarbūs, ypač dar jeigu faktų visuma sunkiai aprėpiama arba jie pateikiami painia specifinių terminų kalba. Ir tuomet tūlas pilietis mano sau: jeigu Kusaitės tiek laiko nepaleidžia, tai tikriausiai kalta, juk ir Uspaskichas su bendrais milijonus nuslėpė ir dar nežinia iš kur gavo, o vaizduoja didvyrį... O kitam piliečiui atrodo, kad, štai, nevidonai prokurorai tampo niekuo dėtą Kusaitę, tai gal ir Uspaskichas nieko ten baisaus nepadarė, tik truputį susipainiojo... Dar kitam teisybės paieškos ima atrodyti tuščias reikalas, o teisingumas – nuperkamas, kaip ir bet kuri kita prekė. Beje, prie tokio teisingų ir neteisingų sprendimų suniveliavimo nuolat prisideda perkama žiniasklaida, ypač gavusioji komjaunuoliško kapitalo paveldą. Jos skiriamasis požymis – piktdžiuga ir cinizmas, pateikiami vietoj kritikos ir nuoširdaus susirūpinimo, kai kalbama apie savo šalies nesėkmes ir jų priežastis. Tiems plunksnos imtynininkams tikriausiai niekas taip ir nepaaiškino, kad melagis pirmiausia kenkia sau pačiam.

Neturėtume puoselėti naivių vilčių, kad šitoks nepasitikėjimas savo šalies teise yra vien mūsų vidaus reikalas. Didelei Rytų kaimynei labai paranku, kad mes niekada nesulipdytume savo skilusio teisinio pamato – tuomet niekada netapsime pajėgūs vykdyti bent kiek savarankiškesnę ir nuoseklią politiką ir netapsime šalimi, kur padoriai atlyginama už gerą darbą, o ne už keistas paslaugas, prasilenkiančias su etika ir žmogiškuoju orumu, netapsime šalimi, kur už nusikaltimus baudžiama neišvengiamai ir teisingai (proporcingos bausmės sąvoka reikalautų atskiro aptarimo, bet dabar – ne apie tai).

Skilęs teisingumo pamatas dviprasmišką daro netgi nusikaltimo sąvoką – nes okupacinė valdžia nusikaltimu ištisus dešimtmečius vadino tai, kas žmogų daro žmogumi, o nuopelnu – sąmoningą melą ir išdavystę. Rusija, paveldėjusi TSRS valstybines struktūras ir resursus, didele dalim už tą mūsų visuomenės skilimą yra atsakinga. Vokietija, valstybės lygiu prisiimdama atsakomybę už holokaustą, padarė tai savo vadovų asmenyje, nežiūrint, kad tie vadovai niekaip nebuvo susiję su nacionalsocialistų partija. Rusija to nepadarė ir nematyti jokių ženklų, kad artimiausiu metu padarys .

Ilgalaikė okupacija Lietuvą buvo padalijusi į sovietinio režimo talkininkus ir aukas. To padalijimo pasekmės nelikviduotos iki šiol. Vietoj to jas bandoma maskuoti – kolaborantai, naudojęsi visomis okupantų teikiamomis malonėmis, šiandien ypač aktyviai bando pavaizduoti save aukomis ar bent jau priskirti save prie savotiško pilkojo vidurio – tų, kurie nepatyrė tiesioginių represijų, bet prie okupantų nusikaltimų neprisidėjo. Ypač svarbu jiems atrodo ištrinti skirtumą tarp eilinių komunistų ir partijos funkcionierių, kurių įsakymus vykdė ištisas represinis aparatas.

Bet ar Lietuva su šiomis problemomis yra koks unikalus, su niekuo nepalyginamas atvejis?

Per XX a. Europoje beveik neliko šalių, kurios nebūtų patyrusios okupacijos ar pilietinio konflikto, bet tokių, kurios būtų mėginusios gydyti žaizdas užmiršimu, itin nedaug. Lietuva, deja, priklauso šiam luošų išimčių būreliui. O kol vienokia ar kitokia terapija nepritaikyta, mūsų judėjimas į priekį kelia daug abejonių, atrodo, kad valstybę nuolat krečia karštligė, kad su kiekvienais rinkimais darosi vis prasčiau, o tose vykdomosios valdžios srityse, kur itin svarbus aukštas profesionalumas, padėtis tampa išties dramatiška, kai koks nors naujai iškeptas seno raugo ministras po senovei skirsto pavaldinius į „savus“ ir „ne savus“. Ir tai nesibaigs, kol neatliksime vienokio ar kitokio visuomenės sutaikinimo veiksmo. Apie tokią išsivysčiusių šalių praktiką po antrojo pasaulinio karo plačiai rašo Eglė Wittig - Marcinkevičiūtė 2012 metų dvyliktajame „Kultūros barų“ numeryje. Rekomenduočiau šią publikaciją pasiskaityti tiems, kurie iš tiesų rūpinasi įveikti įsisenėjusį mūsų visuomenės negalavimą. Tai, kad jos rašiniai, dalykiškai analizuojantys visuomenės gydymo galimybes, susilaukė tokios priešiškos reakcijos iš tam tikro inteligentijos isteblišmento ir kai kurių Sąjūdžio veikėjų, tik patvirtina, kad pataikyta tiksliai , nors ir labai skaudžiai.

Po šių publikacijų jau nebegalima sakyti, kad jokios išeities, jokių vaistų nėra. Jie yra, ir būtent šviesuomenės pareiga padaryti juos prieinamus ir veikiantiems politikams, ir eiliniams rinkėjams, ir teisės specialistams, ir teisingumo vykdytojams.

Tų vaistų esmę pabandysiu nusakyti labai paprastai. Tas, kas nusikalto (verčiamas ar savo noru – nesvarbu) turi atsiprašyti aukos, o auka – savo skriaudėjui atleisti. Tai įmanoma su sąlyga, jei nusikaltimą adekvačiai ir aiškiai suvokia abi pusės. Kažkodėl įprasta manyti, kad būtent aukoms labiausiai reikia to teisingumo, atsiprašymo ar kompensacijų. To tarpu yra kaip tik priešingai. Atleidimo labiausiai reikia nusikaltusiems ir ypač – jų vaikams ir vaikaičiams. Turbūt ryškiausias paveldimo sąžinės negalavimo pavyzdys – jaunojo A. Paleckio išpuoliai. O čia pat yra ir teisėjai, kurie sugebėjo šmeižiką išteisinti. Ir rinkimų komisijos atstovai, kurie leido atvirai kolaborantiškos ideologijos partijai dalyvauti rinkimuose, ir žurnalistai, kurie neatsisakė vesti laidos, kol joje dalyvauja žmogus, peržengęs paskutinę padorumo ribą... Ar teisinga ir tai, kad aukštesnės instancijos teismas, galiausiai pripažinęs Socialistinio liaudies fronto lyderį kaltu, jo elgesį įvertino tik bauda? Juk A.Paleckis faktiškai pats nelaiko savęs Lietuvos piliečiu - tai kodėl mes turėtume jį tokiu laikyti?

Bet tikroji bėda yra ne šis vienetinis atvejis. Pastarųjų rinkimų rezultatai ir naujausios apklausos rodo, koks didelis procentas turinčiųjų Lietuvos pilietybę Lietuvos piliečiais nesijaučia, t.y. nemano turintys kokių nors pareigų savo šaliai, nekalbant jau apie atsakomybę už jos ateitį. Jiems „prie ruso buvo geriau“ ir taškas. Todėl įtarimai dėl ištisų partijų neaiškaus finansavimo jiems net neatrodo kompromituojantys. Tai labai primena daugelio mūsų prieškario kairiųjų inteligentų įjunkimą į sovietų ambasados kasą... Ta kišenė dosniai atsiverdavo kaskart, kai tik reikėdavo paskleisti eilinę nuodų dozę. Taip Lietuvos pilietinis atsparumas okupacijos išvakarėse buvo iš esmės pakirstas. Šią elito nuodėmę po antrojo pasaulinio karo savo krauju turėjo išpirkti jauni karininkai, studentai, paprasti išbuožintų ūkininkų vaikai...

Miškuose atgulusių Lietuvos gynėjų palikuonys liko negimę. Minios asocialių asmenų ir probleminėmis vadinamos šeimos, girtaujančių puspročių plėšikų žiaurumas – tai tikrasis stribynų palikimas. Teisės sutrikimai – taip pat. Deja, pusė Lietuvos ir šiandien tebevaikšto su Kaino ženklu arba Judo prakeiksmu. Daugelis turi labai gilų motyvą nesidomėti istorija – tai nenoras prisiminti apie šeimos, giminės gėdą. Jos iš tikrųjų kurį laiką galima neprisiminti, bet ji niekur nedingsta, o dažniausiai išnyra iš užmaršties tada, kai reikia priimti svarbius sprendimus. Ar gali išmintingai spręsti žmogus, persekiojamas praeities šmėklų? Ar galima jų atsikratyti?

Ar gali stribų ir kolaborantų palikuonys tapti Lietuvos patriotais? Ar padėti jiems yra misija įmanoma, ar neįmanoma? Tai klausimai, į kuriuos gerokai vėluojame atsakyti, bet gal geriau vėliau, negu niekada.

Pradžiai reikėtų liautis klaidingai vartojus kai kurias sąvokas. Pavyzdžiui, nepainioti kolektyvinės atsakomybės su kolektyvine bausme. Pastaroji tikrai prasilenktų su žmogaus teisėmis, nes bausmė gali būti taikoma tik konkrečiam asmeniui už konkretų nusikaltimą. Tuo tarpu kolektyvinė atsakomybė gali būti net labai prasminga, jei ją prisiimanti grupė daro tai visuomenės sutaikinimo vardan. Tokią progą dabar turi Lietuvos socialdemokratų partija. Užuot neigusi sąsajas su Lietuvai ir žmoniškumui apskritai nusikaltusia komunistų partija, ji galėtų pripažinti savo kaip resursų ir struktūros paveldėtojos atsakomybę ir atsiprašyti visų nukentėjusių, o tą atsiprašymą paremti konkrečiais darbais. Vienintelė alternatyva tokiam veiksmui – nesibaigiantis vegetavimas su apgailėtinu Maradonos kompleksu. Ir neišvengiama tokio vegetavimo pasekmė – absurdiški teisės sutrikimai, nuodijantys visos visuomenės gyvenimą.

P.S. Maradonos kompleksu vadinamas akivaizdaus fakto nepripažinimas. Šis garsus futbolininkas taip ir nepripažino, kad 1978 pasaulio taurės varžybose įmušė įvartį ranka, nors pažeidimas buvo aiškiai užfiksuotas filmavimo kamerų.