Ar reikėjo atsiprašyti?

Kęstutis Girnius Vytenio Petrošiaus nuotr.

www.alfa.lt Kęstutis Girnius 2013-02-11

Įvairiai reaguojama į užsienio reikalų ministro Lino Linkevičiaus Lenkijos spaudoje išsakytą atsiprašymą dėl 2010 metų Seimo sprendimo neįteisinti pavardžių rašybos lenkų kalba Lietuvoje. Vieni skuba ginti ministrą, kiti kritikuoti. Esu vienas iš tų, kurie mano, jog L. Linkevičius klydo.

Valstybės retai atsiprašo už savo veiksmus. Paprastai jos neatsiprašo net už pradėtus karus ar nusikaltimus. Galima ginčytis, ar tokia praktika yra gera ar bloga, bet ji egzistuoja. Yra dramatiškų atsiprašymų, pvz., kai 1970 m. tuometinis Vokietijos kancleris Willis Brandtas klupo ant kelių prieš Holokausto paminklą buvusiame Varšuvos gete. Prezidentas Algirdas Brazauskas garbingai pasielgė 1995 metais Knesete atsiprašydamas dėl lietuvių dalyvavimo žydų žudyme. Antra vertus, JAV niekada neatsiprašė už tai, kad, numesdama atomines bombas ant dvejų Japonijos miestų, ji nužudė daugiau negu šimtą tūkstančių civilių gyventojų.

Akibrokštas kaimyninės šalies politikui nėra atsiprašymo šaukiantis veiksmas. L. Linkevičius galėjo pavadinti Seimo balsavimą nesusipratimu, klaida, gal net apgailestauti dėl to, kas įvyko. Bet nėra pagrindo muštis į krūtinę ir atsiprašineti dėl netakto, veikiausiai nesąmoningo. Juk Lenkijos prezidento buvimas šalyje nereiškia, kad Seimas turi pareigą balsuoti vienaip, o ne kitaip.

Kieno vardu L. Linkevičius atsiprašė – ar Vyriausybės, ar valstybės? Jei jis kalbėjo valstybės vardu, ar jis suderino savo planus su prezidente Dalia Grybauskaite, pranešė jai, ką jis ketina daryti. Užsienio reikalų ministras negali ar bent neturėtų imtis tokių sprendimų, nepasitaręs su žmogumi, kurį Konstitucija įpareigoja spręsti pagrindinius užsienio politikos klausimus. Atrodo, kad L. Linkevičius nesiteikė pasitarti su prezidente. Briuselyje klausiama, kaip ji vertino L. Linkevičiaus atsiprašymą, D. Grybauskaitė atsakė: „Aš negaliu komentuoti, detalių nežinau, pati negirdėjau konteksto, 26 valandas buvau kitame pasaulyje, todėl, kai grįšiu, ir žiūrėsime situaciją.“

Neaišku, kaip bus suprantamas L. Linkevičiaus atsiprašymas. Ministras atsiprašė už vieną specifinį įvykį, bet yra didelė tikimybė, kad jo pastabos bus laikomos atsiprašymu už visą Lietuvos politiką lenkų mažumos atžvilgiu, pripažinimu, kad ankstesnės vyriausybės kryptingai diskriminavo Lietuvos lenkus. Jei susikurtų įvaizdis, kad visi per pastaruosius dvejus-trejus metus reiškiami lenkų priekaištai buvo pagrįsti, tikiu, kad ministras nesigailės pastangų jį pataisyti.

Lietuvos laikysena lenkų mažumos atžvilgiu nėra nepriekaištinga. Seniai lenkams reikėjo suteikti teisę oficialiuose dokumentuose rašyti savo pavardes tokias, kokios jos yra. Kodėl neleisti žmogui rašyti savo pavardę savo gimtinės kalbos abėcėle? Yra teisinių ir konstitucinių kliūčių tokiam žingsniui, bet tos kliūtys nėra neįveikiamos. Pasaulis nesugriūtų, jei lenkų rajonuose būtų leidžiama gatvių pavadinimus rašyti abiejomis kalbomis, juolab, kad Vilniuje nuorodos į turistinius objektus rašomos ir anglų kalba.

Bet nereikia sureikšminti lenkų rašmenių pase ir dvikalbių gatvių pavadinimų. Tai ne esminės, o kosmetinės teisės. Pirmiausia reikia klausti, ar lenkų tautinė mažuma turi deramas sąlygas vystyti savo kultūrą, laiduoti jos tąsą, perduoti ją ateinančioms kartoms. Ar sudaromos sąlygos išsaugoti gimtąją kalbą, ją mokytis? Atsakymas yra nedviprasmiškai teigiamas, ką netiesiogiai liudija daugelio Lietuvos lenkų veikėjų negebėjimas sklandžiai kalbėti lietuviškai, nes gyvena uždaroje lenkiškoje bendruomenėje.

Galima priekaištauti Lietuvos švietimo politikai, bet ne dėl naujų reformų, bet dėlto, kad jos nebuvo įgyvendintos prieš 10-15 metų. Valstybė turi pareigą kiekvienam Lietuvos piliečiui sudaryti sąlygas deramai išmokti valstybinę kalbą, kad jis galėtų visapusiškai dalyvauti šalies politikos ir ūkio gyvenime, kad silpnas kalbos žinojimas neribotų jo galimybės gauti gerą darbą ir veikti politikos procesus. Švietimo sistema suklupo ne dėl to, kad buvo stengiamasi nutautinti lenkus, bet dėl to, kad paaukoti moksleivių interesus, iš dalies pataikaujant tėvų ir vietos politikų norui jaunimą laikyti savotiškame lenkų gete.

L. Linkevičiaus atsiprašymą reikia laikyti mėginimu dramatišku būdu gerinti Lietuvos ir Lenkijos santykius. Esą reikėjo kaip nors pralaužti ledus, įtikimai parodyti Lietuvos norą išsikapstyti iš dabartinės duobės, suteikti pagreitį santykių normalinimui. Bet santykių gerinimas nėra solo šokis. Sėkmė neįmanoma be partnerio pritarimo ir gero noro.

Ar Lenkija ir Lietuvos lenkai laikys L. Linkevičiaus gestą paskata žengti susitaikymo keliu, ar manys, kad spaudimo politika pasiteisino, priversdama Lietuvą viešai atsiprašyti? Ar manys, kad padidinus spaudimą bus sulaukiama dar daugiau nuolaidų?

Atsakymą į šiuos klausimus sužinosime tik vėliau, bet pirmieji ženklai nėra džiūginantys. Lietuvos lenkų rinkimų akcijos (LLRA) lyderis Valdemaras Tomaševskis kalba ultimatumų ir pergalės kalba. Pasak jo, jei Švietimo įstatymas ir lietuvių kalbos brandos egzamino laikymo taisyklės nebus greitai pakeistos, LLRA net gali pasitraukti iš valdančiosios koalicijos. Tomaševskis laiko Linkevičiaus vizitą „ministro R. Sikorskio pergale ir jo vykdomos politikos laimėjimu“, reiškė pasitenkinimą, kad Sikorskis laikėsi duoto žodžio ir atsisakė lankytis Lietuvoje.

Atrodo, kad ir R. Sikorskis linkęs padėtį vertinti per pergalės prizmę. Po susitikimo su L. Linkevičiumi jis socialiniame tinkle „Twitter” rašė, kad “svarbūs, išmintingi ministro L.Linkevičiaus žodžiai. Geras ženklas mūsų santykiams. Kad ankstesnė klaida būtų ištaisyta“. Nė kvapo užuominos, kad gal lenkai ir Lenkija taip pat klydo.

Reikia rasti modus vivendi su kaimynu, NATO ir ES partneriu. Ilgainiui santykiai pagerės. Bet turime būti realistai. Lenkija neteikia didelės reikšmės bendravimui su Lietuva, daugelis Lenkijos politikų dar žiūri į Lietuvą kaip į mažą neklusnų brolį. Kalbėdama apie santykius su Rusija, prezidentė pažymėjo, kad geri santykiai turi būti grindžiami abipuse pagarba. Tai galioja ir santykiams su Lenkija.