Pasak jo, tai rodo ankstesnė energetinių projektų įgyvendinimo patirtis, apie tai politologas dėstė per apvalaus stalo diskusiją „Užbaigiant ES energijos vidaus rinkos kūrimą iki 2014 m.: Lietuvos atvejis“, skaitydamas pranešimą „Kodėl taip sunkiai vyksta bendrosios energijos rinkos kūrimas ES ir Lietuvoje?“

 „Kai dalyvauju diskusijose apie energetikos politiką, narystę bendroje rinkoje, apskritai Europos Sąjungos (ES) bendros rinkos kūrimą, apima labai stiprus déjà vujausmas, nes tai ne pirma, ne antra, ne trečia tokia diskusija pastaraisiais metais. Tiesą sakant, kadangi domiuosi energetikos reikalais iš politinės, ekonominės pusės nuo tada, kai Lietuva pradėjo derybas su Europos Sąjunga, atsimenu kai pristačiau pirmąją studiją - ji kaip tik buvo apie ES energetikos politiką ir perspektyvas Lietuvoje 1999 m. Labai gerai atsimenu energetikos bendruomenės reakciją tuo metu, ypač reakciją į kalbas apie konkurenciją ir alternatyvius tiekimo šaltinius, reakciją aš apibūdinčiau kaip lengvą pašaipą“, - sakė R. Vilpišauskas.

Jis prisiminė, jog energetikai tuo metu abejojo, ar apskritai yra įmanoma konkurencija energetikoje ir ar verta tiesti paralelius dujotiekius, elektros linijas ir kokia to nauda.

„Tai, kas pastarąjį dešimtmetį vyksta energetikoje, prilygta mobiliųjų telekomunikacijų technologinei revoliucijai telekomunikacijų srityje ir, iš tikrųjų, pokyčiai reikšmingi. Mes Lietuvoje dabar jau puikiai įvaldėme konkurencingumo, konkurencijos retoriką, visi mokame tinkamai kalbėti, bet, jei pažiūrėsime, kas pasikeitė nuo 1999 metų įgyvendinamų strateginių projektų srityje, kol kas galima konstatuoti, kad nei vienas projektas elektros energijos ir gamtinių dujų srityje nuo tada nebuvo įgyvendintas, nėra baigtas. Procesai vyksta, bet visgi nei vienas projektas per 14-a metų nebuvo pabaigtas“, - konstatavo R. Vilpišauskas.

Energetika – ne ledų gamyba

Politologas sako, jog šią situaciją vertinant iš politinės ir ekonominės pusės, pirmiausiai reikia turėti omenyje energetinių projektų specifiką, t.y., kuo jie skiriasi nuo ledų gamybos, duonos kepimo ir panašiai.

“Paprastai tokių projektų įgyvendinimas trunka dvi – tris ar daugiau parlamento kadencijų ir tai yra viena iš priežasčių, kodėl sunkiai vyksta šių projektų įgyvendinimas ne tik Lietuvoje, bet daugelyje šalių“, - teigė R. Vilpišauskas.

Jis pastebėjo, jog būtent dėl šios priežasties dabar Europoje yra įgyvendinamas Trečiasis energetikos paketas, o ne pirmasis, ar antrasis. Be to, energetiniams projektams yra reikalingos ir didelės investicijos, o kai nėra politinio ir ekonominio stabilumo, investuotojai jaučiasi nedrąsiai.

„Tai nebūtinai susiję su atominės elektrinės ar panašiais projektais, bet koks projektas taip pat dažniausiai yra gana stambus ir ilgalaikis“, - vardijo R. Vilpišauskas.

Kitas svarbus aspektas: reguliavimo priemonės ir techniniai reguliavimo klausimai, kurie vienoms įmonėms leidžia ateiti į rinką ir užimti monopolines pozicijas, o kitoms – ne.

„Galima labai techniniais reikalavimais, kurie susiję su įmonių sukūrimu, įėjimu į rinką, prisijungimu ir panašiai visiškai radikaliai pakeisti situaciją energetikos reguliavimo aplinkoje. Dažniausiai apie tai nediskutuojama, tai per daug sudėtingi klausimai“, - dėstė R. Vilpišauskas.

Pasak jo, visos šios priežastys yra reikšmingos, todėl nuolat kalbama apie ateities datas ir tikslus, o nesusitarus, datos nukeliamos ir terminai – pailginami. Dėl to politologas abejoja, ar tikslas 2014 metais sukurti bendrą energetikos rinką bus įgyvendintas.

„Aš irgi abejoju, kad 2014 m. bus pasiektas tikslas, kad dujos ir elektra tekės laisvai, dėl to, manau, Lietuva turi koncentruotis į savo regiono rinką ir skirti dėmesį jungčių tiesimui“, - sakė R.Vilpišauskas.

Jis dėstė, jog pagrindiniai trukdžiai sukurti bendrą Europos energetikos rinką ir panaikinti Lietuvos izoliaciją bus nacionaliniai energetikos rinkos reguliavimo skirtumai bei didžiųjų įmonių nenoras įsileisti konkurentų į šalies rinką, o tai reiškia ir jų kovą prieš siūlomas reformas, o antra – infrastruktūros stoka, kuri iki 2014 m. nebus išplėtota pakankamai.

Referendumas – siekiant rinkėjų vienai partijai

R.Vilpišauskas apgailestavo, kad tokie ilgalaikiai dokumentai kaip Energetikos strategija ir prioritetai juose yra peržiūrimi kaskart pasikeitus valdantiesiems, o kai kurie demokratiniai įrankiai, pavyzdžiui, referendumas, yra panaudojami ne siekiant sužinoti žmonių nuomonę, o siekiant atkreipti jų dėmesį į vieną partiją.

Retorikoje visi pasisako už tą patį, kad būtų sukurtas energetinis saugumas, kad turėtume alternatyvių tiekimo šaltinių, niekas tam neprieštarauja, bet čia labai tinka posakis velnias slypi detalėse, paprastai po kiekvienų rinkimų peržiūrima, kaip tai reikia padaryti. Atsimename po 2008 m. Seimo rinkimų buvo vėlgi reformuota padėtis elektros energijos srityje, išardyta LEO, sukurtos naujos struktūros, dar prieš tai po rinkimų irgi buvo panašiai peržiūrėta, kaip įgyvendinami projektai. Kas įvyko praėjusiais metais, mano nuomone, pagrindinis vėl neapibrėžtumą sukėlęs veiksnys buvo referendumas“, - dėstė politologas.

Jis sakė manantis, jog referendumas buvo organizuotas netinkamu laiku, o jo formuluotė – netinkama.

„Aš visiškai ne prieš referendumus, tai normalus demokratinės politikos instrumentas, bet kada jie naudojami ne tam, kad būtų išsiaiškina žmonių nuomonė, o tam, kad žmonės būtų mobilizuojami dalyvauti Seimo rinkimuose ir atkreipti dėmesį į vieną ar kitą partiją, nes, manau, toks buvo šio referendumo tikslas, jie tiesiog tampa dideliu neapibrėžtumo veiksniu, rizika“, - teigė R. Vilpišauskas.

Anot jo, ši rizika skatina investuotojus labai atidžiai pagalvoti, ar verta tokiose šalyse investuoti ir dalyvauti stambiuose energetikos projektuose, o balandį paaiškės, kokia yra naujai išrinktų valdančiųjų pozicija.

„Labai norėtųsi, kad rinkiminiai ciklai vis mažiau veiktų tokius projektus, kurie nėra iš esmės ideologinių diskusijų objektas. Tai nėra kairės, dešinės politikos išsiskyrimo klausimas“, - mano R. Vilpišauskas.

Tačiau jis dėstė, kad šiuo metu Lietuva turi ir kuo pasidžiaugti, pavyzdžiui, su beveik baigtomis tiesti elektros jungtimis su kaimyninėmis šalimis: Švedija ir Estija, įsijungta į elektros biržą, kuri praktiškai turės prasmės, kai pradės veikti jungtis su Švedija.

„Kol kas yra labai daug popierinių pasiekimų tiek ES, tiek Lietuvoje, nors džiaugiuosi, kad Europos Komisija pastaraisiais metais daug labiau akcentuoja praktinį įgyvendinimą, o ne deklaracijas ant popieriaus“, - reziumavo politologas.

Skalūnų dujos – stručio pozicija

Nors jis įvardijo, kad šiuo metu lietuje daugiausiai neaiškumo yra dėl atominės elektrinės projekto tęstinumo ir dujų jungties su Lenkija, politologas apgailestavo, kad šiuo metu politikai užėmė stručio poziciją dėl skalūnų dujų žvalgybos.

„Skalūninės dujos, dabartinė aktualija, manau, yra labai rimtas testas mūsų politikams Kol kas bent jau Seimo Aplinkos komitete vyrauja stručio pozicija, mano nuomone. Politikai ne imasi moderatoriaus vaidmens, siekdami pristatyti visą turimą mokslinę informaciją visuomenei, bet tiktai atlieka baimių įgarsintojų vaidmenį. Man atrodo, tai nėra konstruktyvus Seimo narių darbas ir čia tikrai trūksta blaivaus žvilgsnio“, - sakė R. Vilpišauskas.

Pasak jo, yra studijų, įtikinamai teigiančių, kad baimės, jog užsidegs vanduo, ar kils maži žemės drebėjimai yra nepagrįstos, kai darbai atliekami tinkamai