Vienas iš septynių Seimo vicepirmininkų žada greitą pavardžių rašymo lenkų kalbą įteisinimą( o kitos kalbos?).

Švietimo ir mokslo viceministrė E.Tamošiūnaitė, kaip informuoja Delfi, siaučia ministerijoje, inicijuodama lietuvių kalbos brandos egzamino pakeitimus tautinių mažumų atstovų diskriminacijos labui.

 Net ministras D.Pavalkis stebisi, kad pastaroji veikėja „užsiima ne visai tuo, kuo reikėtų“ ir kukliai priduria, kad viceministrų atsakomybės sritys nepadalintos- taigi akivaizdu, kad pastaroji LLRA veikėja tiesiog imasi veiklos, įgyvendina savo misiją, taip viršydama jai nesuteiktus įgaliojimus( ar gali ji todėl tokias pareigas eiti?). Bet po dienos tas pats ministras jau aiškina, kad svarstoma galimybė tautinių mažumų mokykloms „duoti“ kitokias lietuvių kalbos egzamino užduotis. Būtų linksma, deja, toks chaosas liūdina, o kai LLRA lyderis pareiškia, kad partija išeisianti iš koalicijos, jeigu nebus greitai vykdomi pažadai, supranti, kokioje politinėje kloakoje atsidūrė premjeras ir jo partija. O viską nuspręs koalicijos politinė taryba. Ar įsivaizduojam, kas mūsų laukia, ko galime tikėtis? Ta proga verta priminti kelis dalykus bei palinkėti socdemams nuoseklumo ir tvirtybės.

Viešosiose diskusijose LLRA politikai nuolat priekaištauja, kad Lietuva nevykdo Tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvencijos normų bei savaip aiškina šį tarptautinės teisės dokumentą. Taigi jame yra akivaizdžiai išskirti bent jau du teisinio reglamentavimo lygmenys: vienos normos yra imperatyvios, būtinos įgyvendinti, o kitos yra tik rekomendacinės, nukreipiančios į valstybės teisinę sistemą ir tradiciją. Kas yra privalu ir būtina? Paminėsiu tik tuos aspektus, kurie yra akcentuojami- švietimas, vietovardžiai, pavardės.

Konvencijos 12 straipsnio 3 dalis nurodo, kad šalys įsipareigoja sudaryti vienodas galimybes tautinėms mažumoms priklausantiems asmenims įgyti visų lygių išsilavinimą. Visi Lietuvoje gali mokytis ir studijuoti, nei apribojimų, nei draudimų kam nors nėra, nėra ir diskriminacinių reikalavimų. 14 straipsnis įtvirtina valstybės pareigą sudaryti sąlygas mokytis mažumos atstovams savo gimtosios kalbos. Ši priedermė Lietuvoje yra įgyvendinta.

Ten pat yra nurodoma galimybė ne tik mokytis savo gimtosios kalbos, bet ir mokytis ta kalba. Tenka priminti, kad Lietuvoje yra sudarytos galimybės apie 80 procentų ugdymo turinio dalykų mokytis gimtąja kalba. Beje, tas pats straipsnis primena, kad neturi būti pažeidžiamos nuostatos mokytis oficialiosios kalbos arba mokytis ta kalba. Taigi pareiga mokytis valstybine kalba atskirų istorijos, geografijos, pilietinio ugdymo temų valstybine kalba nepažeidžia jokių Konvencijos normų, nebent LLRA politines iliuzijas - protestuodamas prieš sąlygų išmokti valstybinę kalbą didinimą šis politinis susivienijimas pažeidžia dalies piliečių galimybes įgyti visų lygių išsilavinimą.

Be to, tas pats straipsnis įteisina galimybę tautinėms mažumoms steigti savo privačias švietimo įstaigas ir tai nėra susiję su valstybės finansiniais įsipareigojimais. Taigi kiek mokyklų pačios tautinės mažumos Lietuvoje išlaiko? Kiek į jas investuoja? LLRA, sėkmingai kaupdama žmonių skiriamas lėšas savo politinei veiklai, galėtų steigti savo švietimo įstaigas.

Jei Lietuvos valstybė, išlaikydama pakankamą švietimo įstaigų tinklą tautinių mažumų mokomąja kalba, netenkina LLRA poreikių, ši partija galėtų inicijuoti mažumos finansuojamą įstaigų tinklą. Kodėl LLRA to nedaro? Švietimas jai tiesiog nerūpi. Lietuva oriai geba užtikrinti sąlygas visoms tautinėms mažumoms mokytis ne tik gimtosios kalbos, bet ir mokytis gimtąja kalba. Tad LLRA tiesiog tarnauja ne lenkų tautinei mažumai, o kažkam kitam, siekia kiek kitokių tikslų ir manipuliuoja lenkų emocijomis.

Lietuvoje vartojami oficialiai įteisinti vietovardžiai, jie paprastai teisės aktų tvarka yra įregistruoti ir privalomi visoms institucijoms, sykiu tokiu būdu užtikrinamas ir sklandus susižinojimas, ir tarpinstitucinė komunikacija. Įsivaizduokime, kokia sumaištis kiltų, jei vartotume skirtingus vietovių pavadinimus. Valstybės registras nustato aiškias taisykles.

Taip, Konvencijos 11 straipsnyje yra minima galimybė - ne įsipareigojimas - šalims vartoti vietovardžius ir mažumos kalba, tačiau nurodomos net kelios sąlygos: tradiciškai gausiai gyvenama (gausumas gali būti, tarkim, okupacijų pasekmė), vartojami tradiciniai vietovardžiai (taigi istoriniai, nenulemti kokių nors laikinų aplinkybių, pavyzdžiui, okupacijų), minimi savo teisinės sistemos reikalavimai, žymėjimo poreikis bei konkrečios sąlygos, net sutartys su kitomis valstybėmis. Taigi jokio besąlyginio įpareigojimo vartoti topografinius įrašus tautinės mažumos kalba nėra. O jeigu vertintume konkrečias aplinkybes, racionaliai teisingas sprendimas sunkiai įmanomas, kad jis nepažeistų nei valstybinės kalbos konstitucinio statuso reikalavimų, nei kitų tautinių mažumų atstovų teisių- tose pačiose teritorijose gyvena ir baltarusiai, ir rusai, ir lenkai, ir ukrainiečiai, ir lietuviai...

Be to, Lietuvos ir Lenkijos bendradarbiavimo sutartyje šiuo požiūriu jokių imperatyvų taip pat nėra. Dar prieš kelerius metus Konvencijos patariamasis komitetas savo ataskaitoje Lietuvai dėl mažumos kalbos vartojimo viešajame gyvenime pabrėžė, kad privalomas valstybinės kalbos vartojimas neturėtų peržengti viešojo sektoriaus ribų. Mūsų įstatymai ir nustato „privalomą valstybinės kalbos vartojimą tik viešajame gyvenime, o kitose gyvenimo srityse asmenys gali vartoti bet kokią jiems priimtiną kalbą“( KonstitucinisTeismas, 1999, 2011 m.).

Konvencijos 11 straipsnis nustato įsipareigojimą „pripažinti kiekvieno tautinei mažumai priklausančio asmens teisę pavardę ir vardą vartoti mažumos kalba bei teisę į tai, kad jie būtų oficialiai pripažinti pagal šalių teisinėse sistemose nustatytas sąlygas“. Taigi šioje Konvencijos nuostatoje kalbama apie du skirtingus dalykus: vartojimą ir įteisinimą asmens dokumentuose.

Konvencijos išaiškinimo 68 p. pateikiamas 11 straipsnio įgyvendinimo pavyzdys: vartojant oficialiosios kalbos rašmenis(alfabetą), pavardes ir vardus rašyti pagal skambesį. Beje, jau minėtos tarpvalstybinės sutarties 14 straipsnyje aiškiai parašyta „vartoti savo vardus ir pavardes pagal tautinės mažumos skambesį“. Tenka priminti ir ES Teisingumo teismo 2011 metų išvadą, kurioje ši institucija pateikė atsakymą Vilniaus miesto pirmajam apylinkės teismui (jis nagrinėjo lenkų kilmės Lietuvos pilietės Malgožatos Runevič-Vardyn skundą dėl civilinės metrikacijos skyriaus atsisakymo jos vardą ir pavardę gimimo ir santuokos liudijimuose pakeisti perrašant pagal lenkų kalbos taisykles).

Teisingumo teismas fiksavo, kad šie klausimai yra nacionalinės teisės dalykas, kad atsisakymas naudoti diakritinius ženklus, kurie vartojami Lenkijoje, o ne Lietuvoje, nepažeidžia ES garantuojamų teisių. Teismas atkreipė dėmesį į, viena vertus, asmens teisės ir, kita vertus, valstybinės kalbos bei tradicijų apsaugos pusiausvyrą.

Lietuvos Konstitucinis Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad pasas yra oficialus dokumentas, patvirtinantis asmens ir valstybės nuolatinį ryšį, vienareikšmiškai įtvirtino, kad vardas ir pavardė turi būti rašomi valstybine kalba, nes kitaip būtų paneigtas konstitucinis valstybinės kalbos statusas. Kartu 2011 metų nutarime pastebėjo, kad asmens vardo ir pavardės įrašas paso kitų įrašų skyriuje nelietuviškais rašmenimis neturėtų būti prilygintas įrašui apie asmens tapatybę valstybine kalba. Taigi mūsų nacionalinė teisė labai griežtai įtvirtina vardų ir pavardžių įteisinimo apribojimus, o Lietuvos tarptautiniai įsipareigojimai nenustato radikalių pakeitimų būtinybės.

Naujai kurstomose diskusijoje esminis atskaitos taškas yra Lietuvos Respublikos Konstitucijos 14 straipsnis. Jame nustatyta, kad lietuvių kalba yra valstybinė kalba. Mūsų Konstitucinis Teismas 1999 ir 2011 metais atskleidė, ką reiškia konstitucinis valstybinės kalbos statusas, kokias prievoles jis nustato valstybės institucijoms. Valstybinė kalba ne tik saugo tautos identitetą, bet ir integruoja pilietinę tautą, užtikrina valstybės vientisumą ir jos nedalomumą, garantuoja visų įstaigų funkcionavimą. Teismas tiksliai pastebi, kad „valstybinė kalba yra svarbi piliečių lygiateisiškumo garantija, nes leidžia visiems piliečiams vienodomis sąlygomis bendrauti su valstybės ir savivaldybių įstaigomis, įgyvendinti savo teises ir teisėtus interesus“.

Konstitucinis kalbos statusas įpareigoja įstatymų leidėją, Seimą, įstatymais nustatyti, kaip valstybinės kalbos vartojimas užtikrinamas viešajame gyvenime, numatyti kalbos apsaugos priemones, o visose valstybės ir savivaldos institucijose teisės aktai, raštvedyba, apskaita, finansiniai dokumentai ir t.t. privalo būti tvarkomi lietuvių kalba. Konstitucija laiduoja taip pat teisę piliečiams, priklausantiems tautinėms bendrijoms, puoselėti savo kalbą, kultūrą ir papročius(37 str.), užtikrina joms paramą. Konstitucija užtikrina piliečių teisių ir pareigų dermę, todėl svarbu, kad politikai nesiryžtų tokiems sprendimams, kurie ją sutrikdytų, kurie pažeistų konstitucinių vertybių statusą, kad ką nors „perkraudami“ nepažeistume nacionalinių interesų.

P.S. Tik sekmadienį pasirodė nauja informacija. Švietimo ir mokslo ministrui bei tiems, kurie jį spaudžia dėl lietuvių kalbos egzamino keitimo, galima tik priminti, kad Švietimo įstatymo 38 straipsnio 4 dalis nustato tokią mokymosi pasiekimų vertinimo tvarką: „mokymosi pasiekimų patikrinimai organizuojami vienodi visų mokomųjų kalbų mokyklų mokiniams“, „visos bendrojo ugdymo mokyklos užtikrina lietuvių kalbos mokėjimą pagal bendrąją švietimo ir mokslo ministro patvirtintą programą (pagrindinio ugdymo pasiekimų patikrinimo ir brandos egzaminų)“. Šių metų abiturientai jau turės laikyti vienodą egzaminą, todėl suprantama tokia LLRA politikų desperacija- žūtbūtinai, bet kokia kaina atšaukti tą pareigą.

Teisiškai to padaryti tiesiog neįmanoma, dar praėjusios kadencijos Švietimo ir mokslo ministerija nustatė apibrėžtam laikotarpiui palengvintus egzamino vertinimus, kokie nors palengvinti turinio reikalavimai negalimi. Tenka priminti, kad bet kokie pakeitimai, neatitinkantys Švietimo įstatymo normų, būtų pirmiausia Švietimo ir mokslo ministro atsakomybė, o už tai tenka teisės aktų nustatyta tvarka atsakyti. Tenka priminti ir Lietuvos ir Lenkijos valstybių sutarties 16 straipsnį, kuris įtvirtina kiekvieno piliečio pareigą vadovautis jos įstatymuose numatytomis pareigomis.