Popiežius Benediktas XVI – intelektualus akademikas, nemokėjęs ir nenorėjęs trankyti kumščiu į stalą

Popiežius Benediktas XVI

www.15min.lt Johnas Hooperis

Žinią, kurią siekė skelbti Josephas Ratzingeris, užgožė vienas paskui kitą sekę skandalai, teigia dienraščio „The Guardian“ apžvalgininkas Johnas Hooperis. Pirmadienį paskelbtas popiežiaus Benedikto XVI sprendimas pasitraukti iš pareigų deda tašką liūdname ir nuomonių audrų iškamuotame septynerius metus trukusiame pontifikate.

Prieš ateidamas į aukščiausią Romos katalikų bažnyčios postą, Jozephas Ratzingeris buvo žinomas kaip intriguojantis ir konservatyvus intelektualas. Tačiau žinią, kurią jis norėjo skelbti pasauliui iš Šv. Petro Bazilikos, pirmiausia užgožė viena paskui kitą sekusios polemikos – didžia dalimi jo paties ir sukeltos – o vėliau visoje Europoje nuvilnijęs pasipiktinimas dėl katalikų kunigų piktnaudžiavimo jaunųjų tikinčiųjų pasitikėjimu.

J.Ratzingeris Romoje buvo praleidęs beveik ketvirtį amžiaus, taigi jį rinkę kardinolai tikėjosi jį puikiai išmanant Vatikano politiką ir sugebėsiant ją patobulinti. Ir nors jis buvo įtakingas ir patikimas Jono Pauliaus II leitenantas, naujasis popiežius iš Vokietijos pasirodė esantis paradoksali figūra.

Viena vertus, jo intelektinis tvirtumas neturėjo lygių. Ne veltui jis užsitarnavo „Dievo rotveilerio“ pravardę. Ir vis dėlto, kaip dauguma akademikų, jis nebuvo ryžtingas veikėjas – jam trūko sugebėjimo daužyti kumščiu, kad priverstų Vatikano klerikalus, apie kurių atsparumą pokyčiams jau sklinda legendos, imtis reformų.

Vaikų išnaudojimo skandalai

Įvairūs vaikų išnaudojimo kunigų rankose skandalai nužymėjo beveik aštuonerius metus, kuriuos Benediktas XVI vadovavo pasaulio katalikams. Prieš įšventinimą skandalai supurtė JAV ir Airijos bažnyčias. Tačiau 2010 įrodymai apie kunigų išnaudojamus vaikus iškilo į dienos šviesą ir kontinentinėje Europoje, labiausiai nuskambėjo Austrijoje, Belgijoje, Nyderlanduose, Norvegijoje ir Vokietijoje.

Vienas iš šių skandalų asmeniškai lietė ir popiežių. Paaiškėjo, kad jam vadovaujant Miuncheno arkivyskupijai, vienas vaikus išnaudojęs kunigas – apie kurį žinojo jo vyresnybė – buvo perkeltas į kitas pareigas ir laikui bėgant galėjo vėl išsikovoti postą, kuris jam leido tiesiogiai dirbti su jaunais žmonėmis.

Kilęs pasipiktinimas sudavė milžinišką smūgį Benedikto XVI siekiui. Šis siekis, kurį jis pats užsibrėžė ir dėl kurio buvo išrinktas, buvo sugrąžinti Europą, katalikybės tėvynę, prie Bažnyčios. Būtent todėl išrinktasis pontifikas pasirinko žemyno globėjo, Šv. Benedikto Nursiečio, vardą. Tačiau jei išeidamas jis palieka mažesnes tikinčiųjų gretas nei jas rado, dėl to, pasak apklausų, reiktų kaltinti eilinių tikinčiųjų pasipiktinimą Katalikų bažnyčios elgesiu sprendžiant lytinio išnaudojimo skandalus.

Jo rėmėjams šis faktas gali pasirodyti prisodrintas ironijos – ir didžios neteisybės. 2001 metais jo pirmtakas Jonas Paulius II atsakomybę nagrinėti lytinio išnaudojimo atvejus perdavė Tikėjimo doktrinos kongregacijai – Vatikano institucijai, kuriai vadovavo J.Ratzingeris. Būdamas kruopštus žmogus, būsimasis popiežius Benediktas savo akimis perskaitė daugybę liudijimų ir, pasak jo apologetų, buvo giliai sukrėstas to, ką sužinojo.

Jie pasakoja, kad nuo tos akimirkos būsimasis popiežius užsidegė ryžtu – didesniu nei bet kuris kitas jo pirmtakas – imtis visko, kad užkirstų kelią vaikų ir paauglių išnaudojimui Katalikų bažnyčioje. Būtent tai jis turėjo galvoje, kai 2005 metais, Jonui Pauliui II gulint ligos patale, pasmerkė visą „purvą, esantį bažnyčioje“.

Per mažai pastangų

Prieš tapdamas popiežiumi, J.Ratzingeris be jokios abejonės sugriežtino tvarką kovojant su pedofilija, hebefilija ir efebofilija dvasininkų gretose.

Tačiau jo kritikai atkreipia dėmesį, kad 2001 viso pasaulio vyskupijoms parašytame laiškė jis nepakankamai pabrėžė vyskupų atsakomybę pranešti apie nusikaltimus pasaulietiškoms institucijoms. Būtent jų nenoras bendradarbiauti su teisėsauga dažnai neleisdavo lytinio išnaudojimo skandalams iškilti į viešumą anskčiau.

Popiežius Bendiktas taip pat buvo dažnai kaltinamas tuo, kad nededa pakankamai pastangų siekdamas užsibrėžtų tikslų. Pavyzdžiui, jis neparodė jokio noro imtis konkrečių reformų, kad potencialūs išnaudotojai būtų atsijoti iš dvasininkijos dar prieš paskiriant juos į parapijas. 2010 Airijos katalikams adresuotame laiške jis pabrėžė manantis, kad dvasininkijos nuodėmės yra nepakankamo šventumo problema, o ne ydingų procedūrų rezultatas.

Tik 2010 metias jis Vatikane įkūrė specialų skyrių, kuriam patikėjo misiją, turėjusią būti viso jo pontifikato šerdimi. Net ir tuomet Vatikanui artimų stebėtojų nuomone, vadinamajai Popiežiškajai naujosios evangelizacijos tarybai trūko autoriteto.

Nesėkminga kurijos reforma

Antrinis Benedikto XVI pontifikato tikslas – o galbūt viltis – buvo šiek tiek supurtyti Romos kuriją, centrinį Romos katalikų bažnyčios administravimo organą. Charizmatiškasis Jonas Paulius II nebuvo žmogus, linkęs švaistyti laiką biurokratinėms reformoms, tad baigiantis jo 26 metų pontifikatui kuriją reikėjo verkiant modernizuoti.

Popiežius Benediktas du kartus bandė apjungti padalinius – ir du kartus buvo priverstas atsitraukti. Naujosios evangelizacijos skyriaus įkūrimas reiškia, kad išeidamas jis palieka dar didesnę ir sudėtingesnę biurokratiją Vatikane nei ją rado.

Santūrus naujojo popiežiaus būdas taip pat lėmė, kad į sostą jis sėdo turėdamas gana ribotą kontaktų kurijoje skaičių. Ir tai buvo matyti skirstant postus. Į aukščiausią valstybės sekretoriaus vietą jis skyrė buvusį savo pavaduotoją Tikėjimo doktrinos kongregacijoje, kardinolą Tarcisio Bertone – malonų dvasininką, neturintį jokios patirties vadovaujant institucijai, kuri jam buvo patikėta.

Popiežius nesugebėjo suimti kurijos į savo rankas ir už tai brangiai sumokėjo – ypač todėl, kad pastebimai vengė pasitarti su kitais, kurie galėtų jam pasakyti, kokį poveikį jo žodžiai ir sprendimai gali padaryti už Vatikano sienų.

Neapgalvoti pasisakymai

Šio nenoro pasekmė – daugybė neapgalvotų pasisakymų, ypač pirmaisiais pontifikato metais. 2006 Benediktas supykdė musulmonus, kai skaitydamas akademinę paskaitą Rėgensburgo universitete, savo buvusioje Alma Mater, įterpė citatą, kurios esmė ta, jog Mahometo įnašas į tikėjimą buvo tik blogas ir nežmoniškas.

Tačiau tai bent jau paskatino diskusiją su musulmonų akademikais.

Popiežius Benediktas įžeidė Lotynų Amerikos indėnus, pareikšdamas, kad žemyno kolonizatoriai visai neprimetė svetimos kultūros vietiniams gyventojams. O žydus jis supykdė leidęs plačiau naudoti senąją Tridento liturgiją, kurioje Didžiojo Penktadienio malda prašo išvaduoti žydus  nuo tamsybės.

Šis popiežiaus sprendimas kilo iš jo pasiryžimo sutaikyti Bažnyčią su tradicionalistine Pijaus X brolija. Ypač neigiamą reakciją popiežius sukėlė 2009 metais, atšaukęs keturių šios brolijos vyskupų ekskomuniką.

Vienas iš jų buvo holokausto neigimu pagarsėjęs britas Richardas Williamsonas. Vatikano teigimu, popiežius nežinojęs apie R.Williamsono pažiūras, kai priėmė sprendimą. Tačiau toks pareiškimas tik paskatino svarstymus, kodėl taip apsižiūrėta – ypač turint galvoje paties popiežiaus, vaikystėje priklausiusio Hitlerio jaunimo organizacijai, jautrumą šioje srityje.

Benediktą XVI rinkę kardinolai akivaizdžiai tikėjosi trumpo pontifikato po ilgo jo pirmtako valdymo. Jozephas Ratzingeris tapo seniausiu išrinktu popiežiumi nuo pat 1730 metų, o jo amžius ypač krito į akis pastarųjų kelionių metu (siekdamas neatsilikti nuo laikmečio, popiežius netgi atidarė „Twitter“ paskyrą).

Kardinolai taip pat parodė balsuojantys už tęstinumą, pasirinkę vieną iš popiežiaus Jono Pauliaus II patarėjų vienais svarbiausių klausimų. Tačiau jei 2005 metų konklavos tikslas buvo paskatinti ramų ir pereinamąjį pontifikatą, kardinolų planai nepasiteisino.

Prieštaringa žinia

Dar viena pasipiktinimų banga kilo 2009 metais, kai popiežius Benediktas pareiškė, kad prezervatyvų dalinimas Afrikoje ne tik nestabdo AIDS plitimo, bet problemą tik dar apsunkina. Jo žodžius pasmerkė ne tik humanitarinių kampanijų organizatoriai, bet ir valstybių vyriausybės bei tarptautinės organizacijos.

Tačiau popiežiui Benediktui priskiriamas ir kitas pasisakymas ta pačia, nepaprastai svarbia tema. 2010 metais pasirodžiusiame interviu jis sakė, kad galima pateisinti prezervatyvą naudojančią prostitutę, kuri tokiu būdu stengiasi apsaugoti savo klientą ar klientę nuo ŽIV, nes tokį žingsnį galima laikyti moralinės atsakomybės prisiėmimu.

Vatikano pareigūnai anuomet pabrėžė, kad tokiais žodžiais popiežius Benediktas neišreiškė tolerancijos dirbtinėms kontracepcijos priemonėms.

Tačiau jo pastaba vis vien privertė suabejoti jo vadovaujamos Bažnyčios pasiryžimu smerkti prezervatyvų naudojimą, net siekiant stabdyti lytiškai plintančias ligas. Gali paaiškėti, kad šie žodžiai yra reikšmingiausias Benedikto XVI palikimas.