Vytautas Juozapaitis. Lietuvos Respublikos Seimas: utopija ir realybė

Vytautas Juozapaitis Evgenios Levin nuotr.

www.bernardinai.lt Vytautas Juozapaitis 2013-02-11

Autorius yra LR Seimo TS-LKD frakcijos narys, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas

Iki šiol buvo priimta galvoti, kad Lietuvos Respublikos Seimas, atspindintis tautos valią, sudarytas paritetiniu visų įmanomų interesų atstovavimo pagrindu. Ko gero, dažnas tokį parlamento sudarymo principą ir šiandien pateiks kaip neginčijamą demokratinės išraiškos formą, kurios kvestionavimas turėtų būti apšauktas mažų mažiausiai kaip neetiškas.

Tačiau kuo toliau, tuo labiau neapleidžia jausmas, kad vos šimtą dienų dirbantis Seimas, prieš du mėnesius patvirtinęs XVI Vyriausybės programą bei ją įsipareigojusius vykdyti ministrus, jau šiandien nebeatitinka jo rinkusios tautos lūkesčių. Lūkesčių, kurie buvo teisėtai grįsti įvairiais pažadais naujų-senų „gelbėtojų“, kurie, viešai paniekinę ir pasmerkę buvusios valdančiosios daugumos „nuodėmes“ ekonomikos erdvėje, įsipareigojo pašviesinti Saulės spindulius ir, užmarštin pasiuntę  branduolinės energijos šalininkų „erezijas“, sumažinti skurdo lygį, apmokestindami progresiniais mokesčiais dar nespėjusį susiformuoti vidutinį socialinį sluoksnį – viduriniąją klasę.

Idėjos būtų neginčytinai kilnios ir sveikintinos, o jų kritika pelnytai susilauktų didžiosios Lietuvos gyventojų, išrinkusių šios sudėties Seimą, dalies nepasitenkinimo ir visuotinio pasmerkimo. Bet neatsitiktinai tai sakau tariamąja nuosaka, nes iki šios dienos esamasis laikas taip ir neatėjo... Maža to, Seimas dar praėjusių metų gruodžio mėnesio viduryje, absoliučia balsų dauguma priėmęs XV vyriausybės parengtą valstybės biudžeto projektą, praktiškai pripažino „buvusiųjų“ teisingą politiką bei jos vykdomas programas. Tuo metu aš, kaip profesionalios politikos naujokas, naiviai tikėjau, kad kažko nesuprantu, nes sveiku ir racionaliu protu šio reiškinio sau paaiškinti nesugebėjau.

Tačiau šiandien, ko gero, ir gimnazistui, besidominčiam politikos procesais, nesudėtinga pamatyti, kad visos šios sumaišties priežastis – paprasčiausia nekompetencija, pridengta dar aukštosiose partinėse mokyklose tobulai įsisavintu „moksliniu populizmu“. Ko verta vien kultūros ministro paieškos istorija, tapusi puikia medžiaga satyriniam feljetonui! Beje, šis juokais paverstas valstybinio masto ir svarbos procesas, atėmęs brangų laiką, per kurį buvo galima tinkamai pasiruošti valdžios perėmimui, dabar atsišaukia aidu, kai iki šiol nesugebėta užvesti gyvybiškai reikalingo Kultūros tarybos mechanizmo, kurio nebuvimas tiesiogine prasme stabdo sklandų Lietuvos kultūros ir meno įstaigų darbą. Ir tai nėra mano asmeninė nuomonė, o citata iš Lietuvos meno kūrėjų asociacijos Tarybos valstybės vadovams skirto laiško, persmelkto susirūpinimu ir gresiančio pavojaus nuojauta. Šią organizaciją apkaltinti politikavimu ar pataikavimu kuriai nors politinei jėgai būtų itin sudėtinga...

Žinoma, kiekvienu atveju, kai stringa koks nors naujosios valdžios projektas, lengviausia apkaltinti konservatorius, specialiai palikusius tokius įstatymus ir kitokius spąstus, kad tik visiems būtų blogiau... Tačiau ir vėl, netgi neturint daug politinės patirties, o tik pasidomėjus nesena istorija, kai 2008-aisiais į valdžią išrinktos centro-dešiniosioms idėjoms atstovaujančios partijos sugebėjo per tris pirmąsias Seimo darbo savaites pataisyti kairiųjų vyriausybės paliktą valstybės biudžeto projektą taip, kad originalo jis nė iš tolo nepriminė. Beje, ši detalė ir išgelbėjo Lietuvą nuo ekonominės komos, nes jeigu naujai paskirta Vyriausybė būtų vykdžiusi anos daugumos paliktą biudžetą, pasekmės būtų buvusios pragaištingos.

Vėlgi nieku gyvu nenoriu kritikuoti dabartinės valdančiosios daugumos už jų pažiūras ar skleidžiamas idėjas. Atvirkščiai, netgi  būdamas opozicijoje ir turėdamas savo požiūrį į aplinką bei gyvenimą, džiaugčiausi galėdamas jas kritikuoti ar ginčytis. Bet dabar susiklosto labai paradoksali situacija: kairiųjų Vyriausybė, deklaruodama savo socialiai orientuotą programą, remiasi dešiniųjų parengtu biudžetu bei fiskaline politika ir vykdo jos planą! Ir, iškilus menkiausiai problemai ar nesusipratimui, nesigėdija suversti kaltę opozicijai, kuri, beje, jau net šiame Seime ne kartą savo balsais gelbėjo situaciją priimant valstybei gyvybiškai reikalingas įstatymų pataisas, kai pozicija nesugebėdavo susitarti tarpusavyje, arba, demonstruodama neregėtą nedrausmingumą, nepajėgdavo užtikrinti Seimo narių dalyvavimo posėdyje.

Kas tai? Iššūkis, provokacija, ar paprasčiausias savo atsakomybės nesuvokimas? Niekaip negaliu suprasti, kaip atsakingi žmonės, bemaž pusę metų tikinę Lietuvos gyventojus, kad žino, kaip ir ką, agitavę prieš dainininkus, kaip nesugebančius racionaliai mąstyti ir valstybiškai dirbti, rinkimų dienai patys nebuvo paruošę paprasčiausių namų darbų?! Nejaugi „darbo grupių“ sudarymas, kurios taip pat nežada jokių revoliucijų, ir bus aukščiausia deklaruoto rūpinimosi Žmogumi išraiškos forma? O jeigu jos nuspręs, kad iki šiol vykdyta politika buvo pati racionaliausia, ir pasirodys, jog nauji pažadai buvo tik rytmečio migla ar besisklaidantis, su realybe prasilenkiančių žodžių lengvą svaigulį sukėlęs dūmas? Juk jau šiandien girdime ir švelnėjančią, arčiau racionalumo linkstančią premjero retoriką, kuri vis dažniau disonuoja su LKP ir LLKJS idėjomis auklėto LSDP sparno atstovų choru. Vis dažniau patys artimiausi koalicijos partneriai, nepaisydami turį problemų su teisėsauga, „darbiečiai“ stoja atviron konfrontacijon su savais ministrais ir jų vykdoma politika. Vien ko verta Seimo Sveikatos komiteto pirmininkės kalba, prieš kelias dienas pasakyta Lietuvos medikų ir politikų apskritojo stalo diskusijoje Seimo Konstitucijos salėje ir skirta sveikatos apsaugos ministro veiklai, kurią nedviprasmiškai jau įvertino LR Prezidentė. Taip pat vieša ūkio ministrės kritika premjerui už tai, kad VAE akcijų valdymas perduotas Finansų ministerijos žinion, kartu parodant, kad minėtoji pareigūnė galimai netenka reikiamo pasitikėjimo. Na, o vėliausiai prisijungusio ketvirto brolio – Lenkų rinkimų akcijos vado viešas „saviškių“ šantažas dėl tautinių mažumų reikalavimų skubaus įteisinimo rodo ypač trapią būklę koalicijos, kuri buvo suformuota ne ideologiniu bei valstybės interesams atstovavimo principo, o labai siaurų interesų, kartais nusileidžiant iki asmeninių poreikių tenkinimo lygmens, pagrindu.

Atkreipiu dėmesį, kad šie faktai, kurių čia paminėjau vos kelis, fiksuoti dar nesulaukus Vyriausybės veiklos, arba tiksliau – neveiklos šimtadienio, yra pačios valdančiosios daugumos komandos narių tarpusavio santykių ir darbų pasekmė! Tai kas bus vėliau?! Kita vertus, tokia padėtis jaudina bent jau tuos, kuriems ne juokais rūpi tolesnė valstybės raida. Apmaudu, kad opozicijos veikla nebetenka savo prigimtinės prasmės, nes dirbant tokiu režimu, kai nepriimami jokie sprendimai, Vyriausybė atima netgi teorinę galimybę kritikuoti, nes nėra ką... Iki šiol yra nesukomplektuota įvairių ministerijų vadovybė, jau nekalbant, kad niekaip neapsisprendžiama dėl pagrindinių valstybės strategijos krypčių, blaškomasi tarp pragmatizmo instinktų valdomos oligarchinės sąmonės ir sąžinės likučių veikiamos gležnos ideologinės pasąmonės.

Kita vertus, koalicijos stuburo vaidmenį atliekantys socialdemokratai, siekdami dominuoti politinėje arenoje, įsipareigojo savo partneriams, nepaisydami jų toli gražu ne visada su Lietuvos Respublikos pagrindiniu Įstatymu besikoreliuojančių užmačių. Tad būtent jie yra pagrindinė dedamoji, nulemsianti artimiausiu metu priimamų sprendimų turinį, kuris priklausys nuo to stuburo tvirtumo. Deja, užsienio reikalų ministro saviveikla, užsienyje atsiprašant už demokratiškai lietuvių Tautos išrinkto Seimo sprendimus, indikuoja labai pavojingą situaciją, kai vykdomoji valdžia imasi atsakomybės vykdyti savarankišką ar galimai kitos valstybės primestą politiką. Tuo tarpu man neteko girdėti, kad tokia konkreti užduotis būtų suformuluota valstybės vadovės – Prezidentės, tiesiogiai atsakingos už vykdomą užsienio politiką. Taip pat galiu paliudyti, kad neteko girdėti, jog Lietuvos Respublikos Seimas būtų įpareigojęs ministrą kaip nors pakomentuoti galiojančius teisės aktus, o juolab savaip juos interpretuoti. Nebent tokios užduotys buvo slaptos. Bet tuomet ir atsiprašymas turėtų būti slaptas...

Nepaisant visų čia išdėstytų aplinkybių ir faktų, viliuosi, kad Lietuvos Respublikos Seimas, atspindintis tautos valią bei sudarytas paritetiniu visų įmanomų interesų atstovavimo pagrindu, vis dėlto kada nors taps ne pašaipų, patyčių ir neapykantos objektu, o Tautos pasididžiavimo simboliu, kurio sprendimai ir priimami teisės aktai nesuskaldys, o sutelks Lietuvos bendruomenę darbams, kuriais didžiuosis mūsų palikuonys.

Skamba neįtikėtinai?.. Kitados Lietuvos valstybės nepriklausomybės idėja sovietmečio tamsybėje skambėjo lyg utopinė svajonė. Tad kas pasikeitė? Reikia tik labai norėti. Visiems ir nuoširdžiai. Ir pradėti reikia nuo savęs. Nuo savo asmeninės atsakomybės. Ir žinoti, kad niekas už Tave Tavo pareigos neatliks.