Liudvikas Narcizas Rasimas. Lenkų reikalavimai Lietuvai – Tautų apsisprendimo teisės neigimas

Narcizas Rasimas

Liudvikas Narcizas Rasimas

Juozo Valiušaičio nuotr.

www.bernardinai.lt 2013-03-25

Dar 18 amžiuje Prancūzų revoliucija pagimdė daug nacionalinių judėjimų, siekusių įgyvendinti tautų teises savo etninėse žemėse įkurti valstybes ir nustatyti jose savą viešąją tvarką. Tačiau tik bolševikinė Rusija V.Lenino Dekrete dėl taikos pabandė tai paversti visuotinai priimtina teisės norma.

JAV prezidentas, Prinstono universiteto profesorius Tomas Vudrou Vilsonas savo 14 punktų pareiškime Kongresui jau rišliai išdėstė tautų apsisprendimo principus, kurių esmė buvo ta, kad tautos savo etninėse žemėse gali sukurti valstybes ir jose nustatyti savą tvarką. Matomai, ne be Ignacijaus Pederevskio, Baltųjų Rūmų muzikinių vakarų vadovo poveikio, tuose punktuose iškeltas ir Lenkijos nepriklausomybės klausimas. Vienok, nurodyta labai svarbi sąlyga - Lenkijos valstybė neturi kėsintis į lietuvių ir ukrainiečių etnines žemes.

Iš pridėtų prie T.V.Vilsono pareiškimo žemėlapių ir kitų dokumentų matyti, kad Tautų apsisprendimo deklaracija buvo visų pirma skirta pirmąjį pasaulinį karą baigusiai Europai, kur etninėse savo žemėse gyvenusios tautos iš anksto buvo pripažintos tarptautinės teisės dalyviais. Tą patvirtino ir Versalio sutartis, po kurios Centrinės ir Rytų Europos tautos savo etninėse žemėse sukūrė porą dešimčių valstybių.

Tačiau Lenkija greitai pradėjo nepaisyti pagrindinio tautų apsisprendimo principo - kurti valstybes savo, o ne kitos tautos etninėse žemėse, ir taip tarp kaimynų prasidėjo tarpusavio karai.

Minima tautų apsisprendimo teisė neprarado savo reikšmės ir šiandieninėje Europos Sąjungoje. Europos teisė, reguliuojanti tautinių mažumų padėtį, iš esmės remiasi etninių žemių principu (baskai, katalonai, sorbai ir etc.), o teisė, reguliuojanti tautinių bendrijų padėtį - žmogaus teisėmis. Todėl kad ir kokios senos būtų kitataučių kolonijos, pvz. Vokietijoje ar Prancūzijoje, jų teisės ribojamos kultūros, švietimo, labdaros, savitarpio pagalbos ir kitokiomis žmogaus teisėmis, bet joms nesuteikiamos išskirtinės politinės teisės. Tačiau Lenkija savo tautiečiams Lietuvoje, o ir kitur užsienyje, reikalauja suteikti būtent politinį tautinės mažumos statusą ir pavyzdžiu nurodo lietuvių padėtį Lenkijoje, slėpdami, kad lietuviai, kaip ir ukrainiečiai ar baltarusiai Lenkijoje, kompaktiškai gyvena savo etninėse žemėse, atitekusiose Lenkijos valstybei, o Lietuvoje lenkai gyvena lietuvių etninėse žemėse. Tai esminis skirtumas.

Prieš šimtus metų pagal Didžiojo kunigaikščio kvietimus ir skelbiamas privilegijas Lietuvoje kompaktiškomis kolonijomis buvo apgyvendinti ar patys apsigyveno vokiečiai, žydai, karaimai, totoriai. Pagal Lietuvos Statutą lenkai Lietuvoje buvo laikomi svetimšaliais, o Statuto veikimas panaikintas tik 1840 m. Nenorime ginčyti, kad šiandien Lietuvoje nėra  kompaktiškai lenkais save laikančių žmonių apgyvendintų teritorijų, bet jų noras, pasitelkus savo tautinės valstybės valdininkus tas teritorijas skelbti etninėmis lenkų žemėmis, neturi jokio teisinio, o juo labiau moralinio pagrindo. Net 1922 m. L. Želigovskio užimta teritorija pačių lenkų prie Lenkijos buvo prijungta kaip Vidurio Lietuvos, o ne Lenkijos žemės.

Dar ir šiandien Lenkijos mokslo žmonės, tyrinėdami tuteišų kalbą, papročius ar namų buitį, nesutaria, kaip ši lenkiška prokalbė tapo sala lietuvių etninėse žemėse. Vieni mano, kad tai belaisvių ar karalių svitų palikuonys, kiti - kad nutautėję baltarusiai ar lietuviai, bet tai nekeičia jų, kaip kolonistų, gyvenančių kitos tautos etninėse žemėse statuso, o tuo pačiu ir kaip tautinės bendrijos, bet jokiu būdu ne tautinės mažumos teisinės padėties.

Šiandien Lenkijos atstovų per lenkiškų kortų turėtojus ar Lenkų partiją Lietuvoje reikalavimai savo esme nėra pavardžių ar dvigubų gatvių pavadinimų rašybos reikalavimai. Tai reikalavimai tam tikrą jų kolonizuotą Lietuvos teritorijos dalį paversti tokia,  kokia būtų Lenkijos dalis su kitokiu švietimu, su gyventojų įsipareigojimais būti lojaliais Lenkijai, su baltiškų vietovardžių pakeitimu lenkiškais, su kitokiu valstybinės lietuvių kalbos statusu. Ir to siekiama pasitelkus galingą valstybinę propagandos mašiną, kurios  tikslas, pasiremiant tautinių mažumų Europoje teisėmis, įamžinti Lenkijai naudingą netiesą.

Ar supranta Vokietijos, Italijos ar Prancūzijos politikai, kad šiandien Lenkija Lietuvoje nori sukurti precedentą, kuriuo pasirėmę trečios ar ketvirtos kartos kolonistai galėtų oficialiai Paryžių ar Berlyną vadinti taip, kaip vadino jų seneliai ar proseneliai, o tuos savo reikalavimus grįsti turkiškais ar persiškais užrašais ant jų kapų? Neabejojame, kad ir lenkų kolonistai galėjo savaip vadinti vienas ar kitas Lietuvos vietoves, bet reikalauti, kad tai lietuviams būtų būtinai priimtina ir įteisinta - jau visuotinai pripažintos tautų apsisprendimo teisės savo žemėse nustatyti viešąją tvarką neigimas.

Kas gali abejoti vietovardžių svarba tautų istorijai? Jie dažnai praskleidžia praeities uždangalus tada, kada net proistorijos ar istorijos šaltinių trūksta. Iš vietovardžių formos ir žodinės reikšmės galima matyti baltiškus pėdsakus  vakaruose net už Vyslos ( Karwen, Labun, Persante ir etc.), jau nekalbant apie Lenkijai atitekusią Suvalkijos dalį.

Todėl neabejoju, kad tomaševskininkų tikslai Lietuvoje yra visai kiti, negu jie skelbia. Lenkijos diplomatinė „post factum“ įteisinimo maniera, lenkiškos tvarkos faktiškas įvedimas svetimose teritorijose, kitų valstybių vidaus reikalų pavertimas Lenkijos reikalais šiandien ypač gerai matomas. Bet tai jau yra ne vien Lietuvos - Lenkijos santykiai.