E.Eigirdas. Lietuviška svajonė verta 200 milijardų



Eduardas Eigirdas

Eduardas Eigirdas

V. Kopūsto nuotr.

Lietuva niekada netaps klestinčia ir turtinga valstybe su stipriu viduriniu visuomenės sluoksniu, nes niekada to ir nesiekė. Lietuva niekada nėjo keliu, kurio pabaigoje būtų matyti bent kiek aiškesnis ekonomikos ir visuomenės funkcionavimo modelis, kurį būtų galima pavadinti lietuviška svajone.

Todėl nereikia stebėtis, kad mūsų šalis jau praskolinta ir toliau skolinasi, žmonės skursta ir emigruoja, o tuo pat metu stambiajam kapitalui priklausantys koncernai didina pelną. Tai padarinys to, kad Lietuva mus visus vienijančios svajonės, kuri apibrėžtų ekonomikos funkcionavimo tikslus, neturėjo, o oligarchai turėjo ir vis dar turi savo svajonę, ir siekia jos iš visų jėgų.

 Oligarchinės svajonės įkaitai

Vienintelis variklis, kuris stūmė mūsų visuomenę į priekį, buvo ir lieka pastangos įtvirtinti Lietuvos nepriklausomybę. Tačiau 1991 m. nepriklausomybės įtvirtinimą visuomenė tiesiogiai siejo su ekonomine gerove ir socialiniu teisingumu, o šiandien didelė dalis žmonių gyvena revanšo nuotaikomis, nes yra įsitikinę, kad elitas nepriklausomybę išnaudojo ir vis dar išnaudoja savo asmeniniams interesams. Ir tai tiesa, nes kai buvo įgyvendinama nepriklausomos valstybės svajonė, niekas detaliau neįvardijo, kokios valstybės mes norime.

Jei būtų bent keliais žodžiais apibrėžę, kad nepriklausomybė – tai priemonė, padedanti sukurti ekonomiškai stiprią valstybę, paremtą kuriančiu žmogumi, galbūt viskas būtų buvę daug paprasčiau. Deja, nuo pat pradžių, kadangi nebuvo bendros vizijos, tuščią vietą užpildė stambiojo kapitalo atstovų svajonė nepriklausomybę išnaudoti kapitalo ir įtakos koncentracijai. Vienas ryškiausių jų svajonės įgyvendinimo etapų – čekinė privatizacija, kai labai daug valstybės turto už simbolinę kainą perėjo privačiam kapitalui į rankas.

Beje, gana ilgai tokio valstybės turto parceliavimo šalininkai mėgino įtikinti, kad tai buvo labai geras sprendimas, nes valstybė vis tiek nežinojo, ką su tuo turtu daryti, o šio turto greitas pardavimas sukūrė nepriklausomos Lietuvos verslininkų sluoksnį ir negrįžtamai išardė sovietinės respublikos pamatus. Kad ši legenda melaginga, geriausiai rodo tai, jog Estija neišparceliavo valstybės turto pusvelčiui, užtat tapo vakarietiškesne ir turtingesne valstybe, o tie Lietuvos verslininkai, kurie dėl čekinės privatizacijos tapo milijonieriais, dažnai yra ne didžiausių vakariečių, bet aršiausių Rusijos lobistų gretose.

 

Deja, nuo pat pradžių, kadangi nebuvo bendros vizijos, tuščią vietą užpildė stambiojo kapitalo atstovų svajonė nepriklausomybę išnaudoti kapitalo ir įtakos koncentracijai.
Eduardas Eigirdas
Po čekinės privatizacijos atėjo eilė mokesčių sistemos įtvirtinimo darbams. Kadangi nebuvo Lietuvos svajonės, kuri būtų galėjusi nubrėžti orientyrus, pavyzdžiui, mažiau apmokestinti kuriančius, dirbančius ir vaikus auginančius Lietuvos piliečius, labai sėkmingai buvo sukurta oligarchinei svajonei realizuoti puikiai tinkanti sistema. Kapitalo kaupimas ir jo generuojamos pajamos buvo pakylėtos aukščiau dirbančio ir kuriančio žmogaus kaip neginčytina vertybė.

 

Visa tai būtų buvę neįmanoma, jei Lietuvos nepriklausomybė nuo jos paskelbimo dienos būtų buvusi įvardyta kaip ekonomiškai stiprios valstybės kūrimo priemonė – juk tada būtų buvę neįmanoma pusdykiai parceliuoti valstybės turto, labiausiai apmokestinti dirbančio žmogaus ir apsimesti, kad tai yra kelias, kuriuo ir reikia eiti.

Metas reanimuoti lietuvišką svajonę

Prieš pateikdamas viziją noriu iš karto Jūsų, gerbiamieji skaitytojai, atsiprašyti. Nors dažniausiai savo straipsniuose stengiuosi atsakyti į visus klausimus, kuriuos kelia interesų grupės (beje, po mano įžvalgų jos siekia visuomenės nuomonę pakreipti sau naudinga linkme), šį sykį nesugebėsiu į juos visus atsakyti, nes tai neįmanoma. Reikia pripažinti, kad Viktoras Uspaskichas, palyginti su stambiojo kapitalo interesus ginančiais ekonomistais ir pseudoekspertais, populizmo srityje yra tiesiog mėgėjas. Todėl atsakyti į visus interesų grupių keliamus klausimus neįmanoma, nes prie kiekvieno iš jų reikėtų pateikti išsamią analizę, kodėl jos nusišneka arba sąmoningai meluoja, kad išsaugotų kapitalo viršenybę. Taigi, pateiksiu tik lietuvišką svajonę – taip, kaip aš ją suprantu.

Šiandien, kai daugelis mūsų tautiečių nusivylę Lietuva, nes jaučiasi sistemos stumiami į užribį, reikia kuo skubiau suteikti jiems galimybę vėl patikėti mūsų šalimi ir sugriauti oligarchinių struktūrų įdiegtą sistemą. Visų pirma būtina gerokai (ne keliais procentais) sumažinti minimalių pajamų, kurias gauna dirbantis ir kuriantis žmogus, apmokestinimą, taip pat numatyti gerokai didesnes mokesčių lengvatas šeimai, auginančiai vaikus. Taip būtų paskatintas darbo vietų kūrimas ir atsirastų reali galimybė dirbančiam bei vaikus auginančiam žmogui gauti iš tiesų didesnes pajamas (minimalų atlyginimą keliant dirbtinėmis priemonėmis, prismaugiamas smulkusis verslas regionuose).

Siekiant šio tikslo, turėtų būti priimti ne tik su mokesčiais susiję sprendimai, kuriais būtų mažinamas dirbančių žmonių apmokestinimas, bet ir tie sprendimai, kuriais būtų didinamas milijonines pajamas gaunančių žmonių apmokestinimas, kad nebūtų tokių atvejų, kai verslininkai gauna šimtamilijonines pajamas ir sumoka mažiau nei 1 proc. mokesčių, o visas politinis elitas ir toliau apsimeta, esą viskas gerai.

 

Reikia panaikinti visas landas, leidžiančias gauti milžiniškas neapmokestinamąsias arba minimaliai apmokestinamas pajamas. Taip pat būtina ir toliau didinti valstybės valdomo turto pelningumą, kad iš jo generuojamos pajamos taip pat sudarytų sąlygas mažinti mokesčius kuriančiam ir vaikus auginančiam žmogui.
Eduardas Eigirdas
Reikia panaikinti visas landas, leidžiančias gauti milžiniškas neapmokestinamąsias arba minimaliai apmokestinamas pajamas. Taip pat būtina ir toliau didinti valstybės valdomo turto pelningumą, kad iš jo generuojamos pajamos taip pat sudarytų sąlygas mažinti mokesčius kuriančiam ir vaikus auginančiam žmogui. Didelę dalį Europos Sąjungos (ES) lėšų būtina nukreipti į aukštą pridėtinę vertę kuriančių sektorių plėtrą, nes taip bus sudaromos galimybės plėsti tas verslo sritis, kuriose dirbantys asmenys gauna gerokai didesnius atlyginimus, o dėl to greičiau didės ir vidutinis atlyginimas.

 

Taigi, mano svajonė yra kitokia nei šiuo metu oligarchų įtvirtinta ir jų patarnautojų aršiai saugoma sistema. Jie nori, kad valstybė būtų silpna, balansuojanti ties nemokumo riba, tiesiog pastumdėlė, kurią galima pasinaudoti didinant savo koncernų kapitalą, o mokesčių bazė turėtų būti tokia, kad leistų šį kapitalą saugiai kaupti. Ir štai mano svajonė: dirbančio ir vaikus auginančio žmogaus minimalus apmokestinimas sukurtų sąlygas užmokestį gauti visiems, norintiems sąžiningai dirbti. 
Didelis minimalios algos ir pinigų, kurie būtini vaikui auginti, apmokestinimo sumažinimas bei orientavimasis į aukštesnę pridėtinę vertę kuriančių sektorių plėtrą sudarytų sąlygas stiprėti viduriniam sluoksniui. Piliečiai jaustųsi gyvenantys valstybėje, kuri turi viziją, ir toje vizijoje jiems skirtas nebe pastumdėlių ir mokesčius mokančių nevykėlių vaidmuo. Jei didelė dalis piliečių, matydami permainas, patikės, kad jie gali išgyventi sąžiningai dirbdami ir įsitvirtinti viduriniame visuomenės sluoksnyje, tai padės grąžinti viltį, kad nepriklausoma Lietuva – tai svajonė, kurios grožis atsiskleidžia tada, kai visuomenė klesti.

Lietuviška svajonė – neįkainojama

Straipsnio pavadinimas suponuoja mintį, kad lietuviškos svajonės siekis gali padėti Lietuvos valstybei ir visuomenei tapti 200 mlrd. litų turtingesne, tačiau iš tiesų ši suma gerokai didesnė – juk visos naudos, kurią gaus Lietuvos valstybė ir visuomenė, atsikračiusi oligarchinio kapitalizmo ir realizuodama demokratinei pilietinei valstybei priimtiną ekonominę visuomenės funkcionavimo viziją, apskaičiuoti neįmanoma. Kaip galima pinigais įvertinti visuomenės pasitikėjimą savo valstybe, mažesnį šešėlį, mažesnę emigraciją, didesnį gimstamumą ir tautos genofondo išsaugojimą? Ši lietuviška svajonė neįkainojama – norint išvardyti visus Lietuvos visuomenės ir ekonomikos funkcionavimo pokyčius, kurie atsiras, jei bus orientuojamasi į Lietuvos valstybei naudingą viziją, ir tai įvertinti pinigais prireiktų kelių tomų. Deja, dėl suprantamų priežasčių tiek dėl ribotos vietos, tiek dėl ribotų žmogiškųjų išteklių nesugebėsime to padaryti, tačiau perteikti suvokimą, kaip keistųsi visuomenės ir valstybės funkcionavimas bei sprendimų priėmimo logika, galime.

Šiandien Lietuvos skola jau siekia 50 mlrd. litų, todėl labai sunku įsivaizduoti, kad kada nors galėsime ją realiai sumažinti, jei nerasime papildomo pajamų šaltinio ir sąmoningai jo nenaudosime taip, kad skolą sumažintume. Toks šaltinis galėtų būti skalūnų dujos. Jei tiesa, kad Lietuvoje išgautinų skalūnų dujų vertė yra 70–100 mlrd. litų, vadinasi, su jomis galima elgtis pagal stambiajam kapitalui naudingus principus. Kuo greičiau išgauti, nekreipti dėmesio į naudą Lietuvos biudžetui ir apsimesti, kad skalūnų dujų gavyba padidins energetinį nepriklausomumą bei sumažins dujų kainą.

 

Mano svajonė yra kitokia nei šiuo metu oligarchų įtvirtinta ir jų patarnautojų aršiai saugoma sistema. Jie nori, kad valstybė būtų silpna, balansuojanti ties nemokumo riba, tiesiog pastumdėlė, kurią galima pasinaudoti didinant savo koncernų kapitalą, o mokesčių bazė turėtų būti tokia, kad leistų šį kapitalą saugiai kaupti.
Eduardas Eigirdas
Iš tiesų energetinį nepriklausomumą nuo „Gazprom“ suteiks skystųjų gamtinių dujų (SGD) terminalas ir dujų jungtis su Lenkija. Patikėti, kad dujų, išgaunamų Lietuvoje, kiekis turės įtakos dujų kainai rinkoje, tikriausiai gali tik visiškas mulkis. Taip pat galima priimti sprendimą niekada skalūnų dujų neišgauti, nes jų gavyba užterš gėlo vandens jūrą, tvyrančią po Žemaitija (keista, kad Žemaitijos dar neištiko Atlantidos likimas), ir taip leisti „Gazprom“ bei kitiems tiekėjams, jei SGD terminalas iki 2015 m. pradžios nepradės funkcionuoti, ir toliau tiekti visas Lietuvai reikalingas dujas.

 

O galima siekti lietuviškos svajonės ir priimti sprendimą, kad šis nacionalinis išteklius yra bene realiausia galimybė mūsų valstybę ir visuomenę išlaisvinti nuo skolų kupros, didinančios mokesčius, mažinančios mūsų valstybės konkurencingumą ir visuomenės gerovę. Skalūnų dujas reikia išgauti ne tik įsitikinus, kad tai bus daroma saugiai, bet ir įvertinus, kokia dalis jų vertės atiteks Lietuvai. Vadovaujantis klestinčios Lietuvos vizija, didesnė dalis pelno iš skalūnų dujų gavybos turėtų atitekti Lietuvos valstybei, o ši gautus pinigus turėtų ne išleisti (būtent tai skatintų stambiojo kapitalo lobistai, tarpstantys iš valstybės užsakymų ir tuo pat metu finansuojantys pseudoekspertus, kurie tikslingai kvestionuoja beveik visus sprendimus, galinčius didinti finansinį Lietuvos biudžeto potencialą), bet nukreipti į fondą, kuris būtų naudojamas tik užsienio skolai grąžinti – būtent grąžinti, o ne tvarkyti. Skolos tvarkymo ir finansų atsargų, kurios būtinos ruošiantis kitai galimai krizei, kaupimo klausimai turėtų būti sprendžiami pasitelkus atsakingą biudžeto formavimo, mokesčių, valstybės turto valdymo ir ekonominio potencialo plėtros politiką.

Dar 50–70 mlrd. litų Lietuvos valstybė gali uždirbti, jei sieksime ekonomiškai stiprios valstybės su klestinčia visuomene, o ne patikėsime stambiojo kapitalo atstovų pasakomis, esą elektros gamintis neapsimoka, nes Rusija visada ją Lietuvai parduos labai pigiai. Kadangi šiandien Lietuva importuoja 70 proc. elektros, jei sugebėsime ją pasigaminti patys – ir dar konkurencingomis kainomis, o ne taip, kaip atsitiko su saulės energetika, kuriai, beje, kitaip nei branduolinei energetikai, visi džiugiai pritarė, – ne tik galėsime sukurti tūkstančius naujų darbo vietų, bet ir milijardais padidinsime Lietuvos biudžeto pajamas.

Tai įmanoma, jei skirstant ES pinigus bus numatyta reali finansinė parama kogeneracinių elektrinių, naudojančių biokurą, didžiuosiuose miestuose plėtrai. Jei šie pinigai bus investuoti atsakingai, tai yra skiriami tai bendrovei, kuri įsipareigos tiekti šilumą ir elektrą mažiausiomis kainomis, tai leis didžiuosiuose miestuose užtikrinti pigiausią šilumos gamybą. Tai vers ir kitus rinkos dalyvius mažinti kainas ir leis pasiekti, kad jų gaminama elektra galėtų konkuruoti rinkoje.

Jeigu bus išplėtotas šis sektorius, smarkiai išaugs ne tik darbo vietų skaičius, bet ir mokestinės pajamos, nes importines dujas pakeis biokuras, kurį ruošiant jau šiandien dalyvauja šimtai Lietuvos įmonių. Taigi, didės valstybės pajamos, nes bus surenkama daugiau mokesčių, ir darbo vietų skaičius, tuo pat metu mažės šilumos kainos ir užsienio prekybos deficitas, o elektros gamybos sektoriuje bus užtikrinama dalis generavimo konkurencingomis ir prognozuojamomis kainomis.

Dar didesnį teigiamą poveikį ilguoju laikotarpiu Lietuvai suteiktų atominė elektrinė. Visuomenė turėtų atkreipti dėmesį, kad beveik tuo pat metu buvo priimami sprendimai dėl naujos atominės elektrinės ir saulės energetikos plėtros. Tikriausiai vienintelė mūsų redakcija, atstovaudama stiprios Lietuvos interesams, teigė, kad pinigus atsinaujinančių išteklių energetikai reikia skirti bendrai, siekiant ne „paremti“ atskiras lobistines grupes, o kad už visuomenės sumokamus pinigus būtų pagaminamas didžiausias kiekis elektros ir šilumos.

Deja, stambiojo kapitalo svajonė uždirbti pasinaudojant visuomene mus nugalėjo ir šioje srityje, todėl atominės elektrinės, kurios akcijų dalį valdanti valstybė iš dividendų, statant sumokamų mokesčių ir jos būsimų darbuotojų sumokamų mokesčių į valstybės biudžetą bei „Sodrą“ per jos veikimo laikotarpį gautų mažiausiai 30 mlrd. litų pajamų, statybai buvo pasipriešinta, o privatininkų interesas iš saulės energetikos gauti pelną, parduodant visuomenei elektrą beveik dešimt kartų brangiau, nei ji kainuoja rinkoje, buvo realizuotas. Svarbiausia tai, kad ir šiandien tiek saulės energetikos lobistai, tiek kiti privačios kišenės aukštintojai gina viziją, kurioje pelnas jokiu būdu neturi patekti į biudžetą, nes tai nesąžininga! Taip yra, nes jie ir toliau į Lietuvos gerovę žvelgia per savo kišenės prizmę, todėl viskas, ko negalima išsidalyti – ar tai būtų elektros gamyba, ar ES fondai, ar biudžeto lėšos, – yra blogis.

 

Jei pralaimėsime, raginu visus užsirašyti vardus tų veikėjų, kurie jau porą metų aktyviai darbuojasi, kad Lietuva neturėtų savo atominės elektrinės – juk jie bus atsakingi už rusiškos elektros pigumą, už tai, kad bus atominės elektrinės Kaliningrade ir Baltarusijoje, kad jose bus sukurta darbo vietų, o jų generuojamas pelnas atiteks Baltarusijos ir Rusijos valstybės įmonėms...
Eduardas Eigirdas
Sunku pasakyti, ar stiprios Lietuvos vizija nugalės, tačiau jei pralaimėsime, raginu visus užsirašyti vardus tų veikėjų, kurie jau porą metų aktyviai darbuojasi, kad Lietuva neturėtų savo atominės elektrinės – juk jie bus atsakingi už rusiškos elektros pigumą, už tai, kad bus atominės elektrinės Kaliningrade ir Baltarusijoje, kad jose bus sukurta darbo vietų, o jų generuojamas pelnas atiteks Baltarusijos ir Rusijos valstybės įmonėms... Už tą didį saugumą, kuriuo džiaugsis visa Lietuva, matydama, kaip per gimtinę teka Neries ir Nemuno vandenys, ką tik aušinę rusiškus atominius reaktorius. Ir, žinoma, už visas tas įtakas ir naujus oligarchus, kuriais mus apdovanos dosnieji kaimynai.

 

Iš tiesų didelė dalis problemų, su kuriomis susiduriame siekdami, kad būtų priimti bent kiek ilgalaikį Lietuvos ekonomikos potencialą stiprinantys sprendimai, yra analogiškos ir susijusios su vis mažesniu tikėjimu Lietuvos nepriklausomybe, kurį sąmoningai skatina visi, norintys iš Lietuvos užsidirbti arba padėti užsidirbti užsakovams. Tai susiję ir su mokesčiais, ir su skalūnų dujomis, ir su biokuru, atomine elektrine, net euru, kuriuo jau dabar stambiojo kapitalo atstovai gąsdina visuomenę. Daugeliui sunku suprasti, kodėl stambiajam kapitalui nepatinka euras ir kodėl jam dirbantys propagandos skleidėjai turi gąsdinti visuomenę. Paaiškinsiu: nes euras yra ne tik bendra valiuta, bet ir bendri valstybės finansų tvarkymo principai, kurie labai sumažins stambiojo kapitalo galimybes ekonomikos augimo laikotarpiu dalytis biudžeto pinigus. Taip, kaip buvo prieš Rusijos ar 2008 m. krizę, kai ekonomika augo, tačiau Lietuva, užuot kaupusi atsargas, išlaidavo, todėl stambusis kapitalas, naudodamas biudžeto, vėliau ir ES, lėšas, kaupė kapitalą, o kai burbulas sprogo, galėjo ramiai stebėti, kaip ties nemokumo riba atsidūrusi valstybė skolinasi už milžiniškas palūkanas.

Taigi stebėtis, kad ir šiandien pseudoekonomistai, atstovaujantys oligarchams, gąsdina, kad euras viską pabrangins ir kad Lietuva turės mokėti milžiniškus pinigus, gelbėdama kitas valstybes, yra beprasmiška. Vien tai, kad šiandien Lietuva, siekdama įsivesti eurą, vykdo atsakingą biudžeto politiką, duoda milžinišką efektą, nes tik oligarchų patarnautojai gali nesuprasti, kad šiandien Lietuva skolinasi už labai mažas palūkanas, nes rinkos jau įvertino tiek atsakingą mūsų finansų politiką, tiek planus įsivesti eurą.

Žinoma, mielieji oligarchų patarnautojai gali teigti, kad Graikija yra geras pavyzdys, rodantis, jog euras nėra išsigelbėjimas. Tačiau tai melas, nes būtent Graikijos pavyzdys ir verčia ES šiuo metu didinti institucinę galią, didinančią euro, kaip valiutos, potencialą ir užtikrinančią tam tikrų valstybių atsakingos politikos tęstinumą. Todėl iš tiesų Graikija yra geresnis pavyzdys to, kas atsitinka, kai valstybės potencialas kaupiamas privačiose kišenėse tol, kol valstybė bankrutuoja.

Taigi, tikslas įsivesti eurą ir jo įsivedimas yra geriausia priemonė, padedanti užkirsti kelią oligarchų grupėms, perėmus politinę valdžią, perskirstyti valstybės finansus pagal savo poreikius. Tai mažins riziką, kad ateityje kilus krizei ir vėl biudžetas (beje, neužmirškime, kad jis daugiausia finansuojamas mokesčių mokėtojų pinigais) turės atlaikyti finansinį smūgį bei augančias skolas.

 

Euras yra ne tik bendra valiuta, bet ir bendri valstybės finansų tvarkymo principai, kurie labai sumažins stambiojo kapitalo galimybes ekonomikos augimo laikotarpiu dalytis biudžeto pinigus.
Eduardas Eigirdas
Žinoma, euro įvedimas turi ir daugiau pranašumų, tokių kaip investicinis patrauklumas, valiutų keitimo išlaidų eliminavimas, didesnis prekybinis potencialas. Dar galima prisiminti, kad skaidresnė ir atsakingesnė finansų sistema leis kiekvienam pigiau skolintis. Beje, tie, kas skolingi bankams ir kieno palūkanos nėra fiksuotos, tikriausiai tai jau pajuto. Ilgainiui vien dėl stabilios finansų politikos ir su tuo susijusio pigesnio skolinimosi Lietuvos visuomenė kasmet sutaupys mažiausiai milijardą litų.

 

Na, žinoma, oligarchų patarnautojai ir čia gali paaiškinti, esą Lietuva ir taip gali finansus tvarkytis labai patikimai ir visas pasaulis pasitikės litu, tačiau, žvelgiant į realią Lietuvos istoriją, galima teigti, kad tokia tikimybė lygi nuliui, nes jei nepritaikysime griežtų principų, šitie ištampys viską, kas įmanoma. O jei dėl stabilumo ir pigaus skolinimosi reikės šiek tiek pagal mūsų galimybes prisidėti prie kurios nors euro zonos valstybės finansų stabilizavimo, tai bus kaina, kurios nebijo nei estai, nei latviai ir kurią sumokėti pasiruošę net lenkai, nors tiek jų, tiek estų finansų politika ir be euro buvo gerokai tvarkingesnė.

Tikiuosi, kad man pavyko paaiškinti, kuo skiriasi lietuviška svajonė nuo oligarchinės – pastarąją vis dar bandoma įgyvendinti prisidengiant visuomenės interesų gynyba ir stabdant visus oligarchinėms struktūroms nenaudingus sprendimus. Kitame žurnalo numeryje dar detaliau žvilgtelėsiu į mokesčių politikos pokyčius, kurie leistų sukurti ekonomiškai stiprios Lietuvos, kurioje gera gyventi, kurti ir auginti vaikus, viziją.

Taigi nepamirškime, kad būtent dabar yra tas metas, kai galime įgyvendinti mūsų lietuvišką svajonę ir neleisti jos prichvatizuoti.