Leonidas Gozmanas, Rusijos dešiniųjų jėgų sąjungos (SPS) prezidentas, teigia, jog Rusijos politinis elitas psichologiškai jau susitaikė su Baltijos valstybių nepriklausomybe, skirtingai nei Ukrainos, Moldovos ar kitų buvusių Sovietų sąjungos šalių. „Rusų tankai niekada čia neatvažiuos“, - užtikrintu balsu sako jis, kai konferencijoje užduodu opozicionieriui tiesų klausimą: tai kada pagaliau ponas V.Putinas atvažiuos į Vilnių?

Leonidas atsako, kad tai nesvarbu, globalinės reikšmės tai neturi. Nesutinku. Prezidentų vizitai rodo santykius tarp šalių, nenormalu, kad kaimyninės šalies prezidentai nesusitinka dvišaliuose susitikimuose, neskaitant tarptautinių renginių. Rusų tankai gal ir neatvažiuos, dabar galios resursai jau nėra tankai ir kariuomenės dydis, net ir ne branduolinis ginklas, galios resursai yra rinkos, laidai, protai, ištekliai ir t.t.

Ketvirtadienį pusę dienos praleidau R.Reagano namų organizuotoje diskusijoje apie Rusijos politinę dinamiką. Kai kurie pranešimai buvo labai įdomūs, nors kiek bendrauju su Rusijos opozicija, pastebiu, kad jie darosi prognozuojamai nuobodūs. Sėdėjau konferencijoje ir galvojau - sprogs ar nesprogs Putino režimas, neatlaikęs socialinės įtampos ir gatvių protestų? Mano nuomone, tikrai politinės situacijos pokyčių greitai nebus. Kritinė masė, kuri būtų tų pokyčių variklis, nėra didelė.

Visada džiaugiuosi erdvėmis, kuriose kalbama apie demokratiją, susirenka žmonės, kuriems tai nuoširdžiai rūpi. Diskusijoje Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute dalyvavo ryškūs šiandieninės Rusijos opozicionieriai: Borisas Nemcovas, Vladimiras Ryžkovas, buvęs Baltarusijos kandidatas į prezidentus A. Milinkevičius, Dūmos nariai, nevyriausybinių organizacijų lyderiai.

Rusijos politikos varomoji - biudžeto pinigai. Kol nafta garantuos tokias įplaukas, tol Rusijos valdžiai bus gerai. Korupcijos lygis žiaurus, V.Putinas negali sustabdyti vogimo. Azijos viršūnių susitikimas Vladivostoke bei jo asmeninis Sočio žaidynių projektas tą aiškiai rodo.

Vienas aukštas diplomatas, dirbantis Rusijoje, man paklausus apie Karaliaučiaus AE, sako: žinai, baisiausia, kad jie tą „Baltiskaja AE“ stato, kaip kokią fermą - apie saugumą jokia vieša diskusija nevyksta.

Kas laukia V.Putino režimo?

Populiarumas V.Putino mažėja, ir jo komanda tai supranta. Paskutiniuose rinkimuose dominavo negatyvi selekcija - balsavau už V.Putiną, nes jis vienintelis kandidatas. Kandidatas blogas, bet konkurentas dar  blogesnis.Tai yra autoritarizmo pasekmė - bent kiek stipresni kandidatai buvo kompromituojami arba kriminalizuojami. Tačiau žmonės nebalsuoja už opoziciją, nes nežino, kuo tai baigsis. V.Putinas prognozuojamas, o alternatyva neaiški, visuomenė nežino, kur ta gatvės politika nuves. Kadangi V.Putinas visuomenės mobilizacijai nelabai gali naudoti efektyvių socialinių ekonominių problemų sprendimų arba pergalių prieš išorinius priešus, lieka pergalės  prieš vidaus priešus. Tuomet demonizuojama ir kriminalizuojama opozicija, apšaukiami visi Vakarų agentais.

„Džinsinės“ revoliucijos Baltarusijoje dalyvis, kandidatas į prezidentus A. Milinkevičius kalbėjo, kad V.Putinui svarbu susirinkti išbarstytas žemes. Jaučiau Aleksandro nusivylimą dėl nepavykstančių režimo pokyčių. Revoliucijas kelia žmonės, kuriems rūpi moraliniai, ne materialiniai dalykai, tokių nėra daug. Įdomus jo pavyzdys, kad šiandien Baltarusija gauna daugiausia Šengeno vizų pasaulyje, tačiau tik 30 proc. gyventojų yra buvę Lietuvoje ar Lenkijoje,  apie 70 proc. baltarusių niekada nesisveikino su europiečiu.

„Kas geriau sankcijos ar dialogas?“,- retoriškai klausė A.Milinkevičius. Sutinku su Aleksandu, kad sankcijos mažina europietiškas nuotaikas  ir mažina europietišką baltarusių optimizmą. Būtų mano valia, jau seniai atidaryčiau sienas, atpiginčiau vizas - tai būtų ne tik didelė nauda mūsų ekonomikai, bet ir greičiausia Baltarusijos demokratizacija.