Rusijos informacinis karas prieš Lietuvą: pabaigos nesimato

„Netenka tikėtis, kad artimiausius kelerius metus atsirastų bent požymiai to, kad Rusija silpnintų propagandines atakas prieš Lietuvą ir Baltijos valstybes“, - tvirtina Arvydas Anušauskas, klausiamas, kokio masto tas propagandinis Rusijos karas, kiek jis dar gali tęstis?

„Pirmiausia, vartočiau kitokias sąvokas. Tai yra informacinės atakos, kurios atitinka Rusijos suformuluotus nacionalinio saugumo interesų poreikius, t.y. ši šalis norėtų, kad Baltijos valstybės keistų savo požiūrį į sovietinę praeitį, pamirštų okupaciją, sovietizaciją, patį sovietmetį vertintų kaip teigiamą istorijos laikotarpį, pamirštų apie okupacijos padarytos žalos skaičiavimus. Mums norima primesti kitokį praeities vertinimą – tokį, kokį sau susiformulavo dabartinis Rusijos politinis, o ir verslo, elitas, - tvirtino Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto narys, istorikas Arvydas Anušauskas.

 – Čia mūsų požiūriai išsiskiria. Ir Rusija panaudoja ir minkštosios galios elementus, kai steigiamos įvairios organizacijos, padedama joms su logistika, rengiant įvairias konferencijas, leidžiant leidinius, kuriuose labai akivaizdžiai, o dažnai ir pakankamai grubiai, nesiskaitant su priemonėmis, iškraipoma Baltijos šalių istorija.“

 

Pasak A. Anušausko, rusai yra parengę vadinamuosius „skausmingus taškus“ („боллевые точки“, - rus.), temas, į kurias lietuviai visada sureaguos. Kaip taisyklė, tai Sausio 13-ios įvykiai ir jų traktavimas, Kovo 11-osios aktų teisėtumas, 1940 m. okupacija bei pokario partizanų kovos. Rečiau naudojamos temos - Vilniaus ir Klaipėdos „neteisėtas“ priklausymas Lietuvai. Vien todėl, kad prieš Antrąjį pasaulinį karą egzistavusi Tautų lyga fiksavo įvairias tarptautines sutartis, Rusijai taip pat gali būti nemaloniai primenama, kad 1939 m. Sovietų Rusija už tarptautinių sutarčių laužymą buvo išmesta iš Tautų lygos. Šie metai, kai buvo sudaryti ir susitarimai su nacistine Vokietija, pačiai Rusijai yra „skausmingas taškas“, tad šio periodo ji nelinkusi akcentuoti ir nutylėti. Rusams nemalonus periodas yra 1945 m., nes tai ne tik nugalėto fašizmo, bet ir Rytų Europoje įsigalėjusio totalitarizmo pradžia.

„Iš esmės, vyksta kova dėl XX amžiaus įvykių interpretavimo ir mes bent kol kas turime didesnį priemonių arsenalą, t.y. labiau išplėtotą švietimo sistemą, foną, kuris palankesnis visuomenės nuomonės formavimui, prie kurio plačiai prisideda žiniasklaida, pedagogai, liudininkų, kurie dar prisimena ir kalba apie tuos jautrius istorinius įvykius, - teigė A. Anušauskas. – Mes savo atminties politiką sugebam formuoti taip, kaip manom esant reikalinga. Rusija tik informacinių atakų dūriais mėgina šiek tiek mus paveikti. Jų nereikia nuvertinti, nes tie dūriai yra nuolatiniai, bet nenorėčiau jiems suteikti per didelę reikšmę.“

Pasak A. Anušausko, taip yra todėl, kad tas informacines atakas įsijungia ne pačios aukščiausios prabos ir ne paties didžiausio kalibro Rusijos istorikai.

Nuzulinti Paleckio „frontininkai“

Vienas aršiausių propagandistų Lietuvoje – „frontininkas“ Algirdas Paleckis, ne pirmus metus zyziantis, kad 1991 m. sausio 13-ąją „savi šaudė į savus“, o tai su neblėstančiu malonumu atkartoja Rusijos šovinistinė ir dažnai valstybinė žiniasklaida. Tačiau, ar erzinant lietuvius tokiais pareiškiamais, nėra pridengiami kokie nors rimtesni ir klastingesni, subtilesni propagandiniai projektai?

„Greičiausiai, kad taip ir yra. Kodėl? Todėl, kad tokiems Paleckiams pridengti surandamos organizacijos, tarkime, „Pasaulis be nacizmo“, kurioms esą rūpi skaudi žydų tragedija. Taip, antisemitizmo problema pasaulyje egzistuoja, tačiau, tiesą sakant, Rusija su rasistiniais, homofobiškais išpuoliais pirmauja Europoje. Ir po organizacijos nekaltu pavadinimu sparnu prisiglaudžia odioziniai veikėjai, kurie naudojasi demokratinės valstybės, kokia yra Lietuva, suteikta privilegija kalbėti bet ką, aiškinant nuomonių skirtumu, - aiškino A. Anušauskas. – Bėda ta, kad tas nuomonių skirtumas visiškai sutampa su Rusijos informacinių atakų taikiniais ir nuostatomis.“ Ir „frontininkai“ bei į juos panašūs dosniai gauna pinigų komandiruotėms, konferencijoms ir net sugeba pragyventi, jokio kito darbo, išskyrus propagandinį, dirbdami.

Vis tik Lietuva, turėdama pakankamai institucinių galių, turi visas sąlygas tokioms atakoms atsispirti. „Kol kas nėra taip, kad mes negalėtume įvardinti tų informacinių atakų užsakovų ir vykdytojų, susitaikytume ar nutylėtume. Ne, taip nėra. Mes jas matome, įvardiname, aiškiname žmonėms apie jų žalą“, - sakė A. Anušauskas.

Sesei Lietuvai - ypatingas dėmesys

Vartant paskutinių metų vadinamosios Rusijos tėvynainių paramos programos dokumentus ar jiems skirtus interneto puslapius, susidaro įspūdis, kad didesnis dėmesys ir propagandinio įtūžio pliūpsniai, skiriami Latvijai ir Estijai, kuriose dar likę „Waffen SS“ divizijų, kovojusių prieš bolševikus, veteranų, rengiančių kasmetines eitynes. Lietuva lyg ir „primiršta“? Ar tik „sezoniškumo“ reikalas, kai vienais metais labiau puolama viena, o kitais kita Baltijos „sesė“?

„Gal tik šiemet Lietuvai dėmesys buvo mažesnis, bet apskritai Lietuvai skiriamas gerokai didesnis dėmesys, nepaisant to, kas vyktų Estijoje ir Latvijoje. Estai gali okupantų bronzinius kareivius perkėlinėti, latviai rengti kasmetines „Waffen SS“ veteranų eisenas, bet vis vien Lietuva šiame propagandinių atakų taikiklyje lieka vienas pagrindinių objektų“, - įsitikinęs A. Anušauskas, priminęs, kad net tautinio jaunimo eisenos valstybės švenčių progomis bandomos pateikti kaip tų pačių neonacių produktas. Ir primindamas Rusijai, kad būtent šioje šalyje neonacių išpuoliai ar eisenos yra vienos agresyviausių ir skaitlingiausių.

„Mes visada išliksime tame taikiklyje, nes Lietuvos mokslininkai ir politikai aštriausiai primena, kad dalis Rusijos politikos elito bando reabilituoti sovietmetį, pateisinti terorą, GULAG‘ą, o jei ne pateisinti, tai bent ignoruoti, apsimesti, kad jokios koncentracijos stovyklų sistemos lyg ir nebuvo, - sakė A. Anušauskas. – Mes su tokiu požiūriu niekada nesutiksime.“

VSD ataskaitą vis dar rengia

Valstybės saugumo departamentas (VSD) vis dar rengia antrąją pusiau viešą savo veiklos ataskaitą, kurią visuomenei žadama pateikti birželio pradžioje. Pernai apžvelgdamas 2011 metus VSD atskaitos skyriuje „Faktoriai, sudarantys sąlygas informacijos, neatitinkančios nacionalinių interesų, sklaidai Lietuvos visuomenėje“ rašė: „Vienas pagrindinių užsienio valstybių žvalgybos ir saugumo tarnybų, kurių veikla neatitinka Lietuvos nacionalinių interesų, tikslų – siekti, kad Lietuvoje būtų nestabili socialinė, politinė, ekonominė padėtis. Išnaudojant šalies gyventojų, ypač tam tikrų etninių ir socialinių grupių, nesaugumo jausmą bei eskaluojant konfliktus galinčias pakurstyti temas per užsienio šalims lojalius žiniasklaidos kanalus bei nevyriausybines organizacijas, yra siekiama: konsoliduoti tautines mažumas, skatinant jų lojalumą trečiosioms šalims bei mažinant jų integraciją į Lietuvos visuomenę; formuoti nuomonę apie Lietuvos energetinės priklausomybės nuo trečiųjų šalių neišvengiamumą; kurstyti etninę, religinę, politinę nesantaiką; įgyvendinti Lietuvai priešišką istorijos politiką; kurti ir skatinti nepasitikėjimą Lietuvos demokratine politine sistema; diskredituoti Lietuvos užsienio bei vidaus politiką ir skatinti visuomenės priešiškumą NATO bei ES; gerinti nedemokratiškų šalių įvaizdį, remti jų vykdomą politiką ir kt.

Lietuvai ir kitoms Baltijos valstybėms nepalankaus informacinio fono strategais laikytini trečiųjų šalių užsienio politiką formuojantys subjektai bei su jais susiję mokslo tyrimų centrai, nevyriausybinės organizacijos, informacinės agentūros. Į šį procesą įsitraukia ir užsienio šalių žvalgybos bei saugumo tarnybos. Informacines kampanijas už atlygį vykdo kai kurios Lietuvoje veikiančios žiniasklaidos priemonės, nevyriausybinės organizacijos ir judėjimai. Šių vykdytojų veikla koordinuojama per Lietuvoje veikiančias užsienio valstybių ambasadas.“

Ši analizė buvo iliustruota keliomis „frontininkų“ mitingo nuotraukomis. Telieka laukti, kokių žvalgybos ir kontržvalgybos perlų bus pateikta šiemet.