Kaip vienas iš argumentų, pakeliančių ūpą, šių partijų šalininkams įvardijamas, neva, tradicinių partijų išgąstis. Pasak abiejų populistinių partijų rėmėjų, konservatoriai ir socialdemokratai bijo bei visaip trukdo, kad susijungimas neįvyktų. Atseit po susijungimo atsirasianti stipri centristinių pažiūrų partija yra labai neparanki dviejų polių Lietuvos politinei sistemai.

Populistų kelias į niekur

Abi populistinės partijos deklaruoja, kad jos yra centristinės su kai kuriais dešiniųjų ar kairiųjų vertybių bruožais? Kaip tai suprasti? Ideologija yra tokia, kad jokios ideologijos nėra. Šių abiejų partijų programos yra kratinys teiginių, kurie neturi jokio ryšio tarpusavyje, nedera su partijų narių kalbomis ir darbais, o labai dažnai ir su realiu pasauliu.

Abi partijas galima vadinti populistinėmis, nes abi jos garsiomis kalbomis pritaria viskam, kam pritaria dauguma visuomenės, bet kai ateina reikalas veikti ir daryti sprendimus jokių ryžtingų veiksmų nedaro. Apskritai veiksmų, kurie nėra populiarūs, bet reikalingi valstybei, jos nepajėgios vykdyti.

Tokia pozicija yra paranki trumpuoju laikotarpiu, nes leidžia laisvai manevruoti koalicijos ir postų dalybose, elgtis konformistiškai bet kokiose politinėse situacijose. Abejoms partijoms tinka lindėti opozicijos apkasuose ir kritikuoti bet kokį nepopuliarų valdžios veiksmą. Tačiau visai kitaip yra gavus valdžią.

Gyventojai ir suinteresuotos grupės laukia konkrečių veiksmų ir problemų sprendimo, o ką gali pasiūlyti politikai, kurie negali pasiremti jokia bendra pažiūrų sistema. Štai „Tvarka ir teisingumas“ deklaruoja pagrindinę programinę vertybę – Trečiosios Respublikos kūrimą. Niekas nežino, kas tai yra, o per pusmetį visuomenė nematė nei vieno veiksmo, kuris atspindėtų revoliucines Trečiosios Respublikos kūrimo idėjas. Ši partija rinkimų metu postringavo apie savo siekį žaibiškais tempais kelti minimalią algą iki 1800 Lt. Tačiau ar jie to siekia?

Taigi valdžia tokioms partijoms yra nenaudinga, nes parodo karaliaus nuogumą. Rinkėjai greitai įsitikins, kad abi partijos yra tuščios. Geriausiu atveju, ką jos gali nuveikti, tai uoliai vykdyti socialdemokratų darbotvarkę, nes savos juk neturi. Rinkėjai labai greitai patys sau užduos klausimą, kam balsuoti už partiją, kuri įgyvendina socialdemokratų idėjas, gal racionaliau balsuoti tiesiogiai už socdemus? Konservatoriai ir liberalai diskutuodavo Vyriausybėje dėl mokesčių politikos, dėl privačių pensijų fondų, dėl šeimos politikos, o dabar tylu. Jokių naujų idėjų, jokių ginčių, vien plaukimas pasroviui.

Tiesa, socialdemokratai irgi nepasižymi politiniu ryžtu. Būdami opozicijoje daug kritikavo „naktinę mokesčių reformą“, dabar tyliai jai pritaria ir ne tik nesirengia naikinti bent vieną mokestinį sprendimą, bet kuria darbo grupes, kurios iš esmės pritaria vykdytam kursui ir siūlo tęsti. Kur naujieji vėjai?

Lietuva linksta į dvipartinę sistemą

Kalbos apie stiprią tariamai centristinę partiją tėra pliauškalai. Tokių kalbėtojų jau matėme nemažai: Centro partija, Naujoji sąjunga, Liberalų centro sąjunga ir kt. Nėra kitokio likimo ir šioms partijoms.

Rinkėjai nemato tikros alternatyvos konservatyviai ir socialdemokratinei ideologijai. O jau veikiantiems populistams visuomet galima priešpastatyti naujesnę, kitokius siūlymus svaidančią populistinę partiją. Todėl Lietuvoje natūraliai formuojasi dvipartinė sistema su satelitiniais populistiniais dariniais.

Visai nesvarbu, ar susijungs darbiečiai ir tvarkiečiai, ar nesusijungs, abiejų to paties medžio šakų laukia išnykimas, nes pati medžio šerdis sutrešusi.

Paskutiniai Seimo rinkimai įrodė vieną labai reikšmingą faktą Lietuvos politinei sistemai. Kritinė rinkėjų masė renkasi tarp dviejų politinių jėgų. Kitos partijos ne tik nesugeba ir ateityje nesugebės laimėti daugumos parlamente, bet jos neturi pakankamai nei intelektualinio, nei politinio svorio, kad prisiimtų atsakomybę už valstybę. O jeigu į koaliciją, kad ir kokia ji formuotųsi, įeis ar socialdemokratai, ar konservatoriai, tai ir visi tautos lūkesčiai, kartu ir atsakomybė bus skirti būtent šioms partijoms.

Lietuvoje po kiekvienų rinkimų vis labiau stiprėja dvipartinė sistema. Tai yra naudinga Lietuvai. Daugelyje pažangių Vakarų valstybių dominuoja dvi pagrindinės rimtai į politiką žiūrinčios partijos, o kalbos apie „centristines“ ideologijas, partijų gausą, kaip didelį gėrį ir neišvengiamybę, apie politinių ideologijų mirtį – tai trečiojo pasaulio terminai.

Bręstanti Lietuvos politinė patirtis veda prie jau išbandytų vakarietiškų tradicijų, kur populistinės partijos perspektyvos neturi. Nors jos kai kur sugeba laikinai pritraukti rinkėjų dėmesį, bet toks rinkėjų elgesys neturi pagrindo tapti ilgalaikis.