- Ko­kius pri­ori­te­tus sau ke­lia­te jau tre­čią ka­den­ci­ją dirb­da­mas Sei­mo BFK?

- Vie­nas svar­biau­sių BFK tiks­lų - at­sa­kin­gai kon­tro­liuo­ti, kaip nau­do­ja­mi biu­dže­to pi­ni­gai. Daž­nai ne­su­si­mąs­to­me, kad į biu­dže­tą su­mo­kė­tos lė­šos tu­ri bū­ti nau­do­ja­mos svar­biau­sioms ir gy­vy­biš­kai bū­ti­noms vals­ty­bės prob­le­moms spręs­ti, įsi­pa­rei­go­ji­mams vyk­dy­ti, o ne siek­ti, kad gau­ti pi­ni­gai bū­tų pa­nau­do­ti bet kam. Eu­ro­pos Są­jun­gos (ES) lė­šos - tai ir ki­tų Bend­ri­jos vals­ty­bių pi­lie­čių lė­šos, su­mo­kė­tos kaip mo­kes­čiai ir su­kaup­tos bend­ra­me ES biu­dže­te.

Ne kar­tą esu siū­lęs svars­ty­ti ak­tua­liau­sias, aš­triau­sias šių die­nų mū­sų vals­ty­bės prob­le­mas, nu­sta­ty­ti pri­ori­te­tus ir pa­gal tai fi­nan­suo­ti šių klau­si­mų spren­di­mą. Bū­ti­na per­žiū­rė­ti ke­lių šim­tų fi­nan­suo­ja­mų prog­ra­mų ak­tua­lu­mą, ne­už­mirš­ti, kad fi­nan­siš­kai sta­bi­lūs bū­si­me, jei tu­rė­si­me su ga­my­ba, tech­no­lo­gi­jų kū­ri­mu su­sie­tą eko­no­mi­ką.

- Tei­gia­te, kad kai ku­rios da­bar­ti­nės Vy­riau­sy­bės nuo­sta­tos puo­se­lė­jant san­ty­kius su Len­ki­ja ir len­kų tau­ti­nei ma­žu­mai da­ro­mos nuo­lai­dos pa­žei­džia Kons­ti­tu­ci­ją ar net ke­lia grės­mę vals­ty­bin­gu­mui. Ko­dėl?

- San­ty­kiai su Len­ki­ja tu­ri bū­ti plė­to­ja­mi par­ite­ti­niais pa­grin­dais, ger­biant abie­jų ša­lių oru­mą. Di­de­lį su­si­rū­pi­ni­mą ke­lia tai, kad kai ku­rie kai­my­nės vals­ty­bės po­li­ti­kai ban­do bend­rau­ti kel­da­mi ul­ti­ma­tu­mus. Su to­kiu bend­ra­vi­mo sti­liu­mi Lie­tu­vos val­džia ne­tu­rė­tų taiks­ty­tis. Tau­tos va­lia pri­im­tos Kons­ti­tu­ci­jos nuo­sta­tos pri­va­lo­mos vi­siems: ir pa­pras­tiems pi­lie­čiams, ir val­džios at­sto­vams. Len­kų tau­ti­nei bend­ri­jai už­ti­krin­tos vi­sos są­ly­gos sa­va­ran­kiš­kai tvar­ky­ti kul­tū­ros rei­ka­lus, švie­ti­mą, lab­da­rą, tar­pu­sa­vio pa­gal­bą, šiai bend­ri­jai vals­ty­bė tei­kia par­amą. Jo­kio­je ki­to­je ša­ly­je nė­ra tiek vals­ty­bės lė­šo­mis fi­nan­suo­ja­mų tau­ti­nių ma­žu­mų švie­ti­mo įstai­gų kaip Lie­tu­vo­je, to­dėl len­kų tau­ti­nės bend­ri­jos prie­kaiš­tai yra ne­pag­rįs­ti. Pri­si­min­da­mi tra­giš­ką oku­pa­ci­jų pa­tir­tį, ak­ty­viai gi­na­me sa­vo kons­ti­tu­ci­nes nuo­sta­tas, lie­tu­vių kal­bą, tra­di­ci­jas, vie­to­var­džius. O ban­dy­mai nuo­lai­džiau­ti kai­my­nei yra mū­sų vals­ty­bės silp­ni­ni­mas, ku­ria­mos prie­lai­dos au­to­no­mi­niams da­ri­niams at­si­ras­ti, o tai yra šiurkš­tus Kons­ti­tu­ci­jos pa­žei­di­mas ir di­džiu­lis pa­vo­jus mū­sų ne­prik­lau­so­my­bei.

- Jau dau­giau nei de­šimt­me­tį esa­te Lie­tu­vos Są­jū­džio pir­mi­nin­kas. Ar da­bar­ti­nė­je po­li­ti­ko­je, kas­die­nia­me žmo­nių gy­ve­ni­me Są­jū­džio dva­sia dar gy­va?

- To­li gra­žu ne vi­sos Są­jū­džio dek­la­ruo­ja­mos nuo­sta­tos įgy­ven­din­tos, dau­ge­lis gy­ve­ni­miš­kų prob­le­mų ky­la dėl tei­sin­gu­mo sto­kos, sa­va­nau­diš­ku­mo, go­du­mo, kai ku­rių ša­lių pa­stan­gų da­ry­ti Lie­tu­vai įta­ką, kar­tais net des­ta­bi­li­zuo­ti si­tua­ci­ją. Są­jū­dį su­pran­tu kaip vi­suo­me­nės mo­ra­li­nį au­to­ri­te­tą, tau­tos ver­ty­bių, lais­vės, ne­prik­lau­so­my­bės gy­nė­ją.

- Esa­te ak­ty­vus is­to­ri­nės at­min­ties iš­sau­go­ji­mo puo­se­lė­to­jas. Dar pra­ėju­sią ka­den­ci­ją im­ta­si ini­cia­ty­vos, kad prie mi­nis­te­ri­jų bū­tų ati­deng­tos me­mo­ria­li­nės len­tos, įam­ži­nan­čios so­vie­tų su­šau­dy­tų tar­pu­ka­rio Vy­riau­sy­bės na­rių at­mi­ni­mą. Ko­dėl ši ir ki­tos idė­jos strin­ga?

- Ne­se­niai šven­tė­me Lie­tu­vos var­do pa­mi­nė­ji­mo ra­šy­ti­niuo­se šal­ti­niuo­se tūks­tant­me­tį. Vi­sa tai, kuo šian­dien nau­do­ja­mės, kū­rė pra­ėju­sių kar­tų mū­sų tau­tie­čiai, jie ken­tė­jo, ko­vo­jo, žu­vo už Lie­tu­vos lais­vę, ne­prik­lau­so­my­bę. To nie­ka­da ne­tu­ri­me už­mirš­ti. Tur­būt ne­daug yra ša­lių, ku­rių tau­tos taip ryž­tin­gai ir at­kak­liai ko­vė­si už sa­vo vals­ty­bę. Vi­sa tai tu­ri at­sis­pin­dė­ti mū­sų is­to­ri­jo­je, lei­di­niuo­se, me­mo­ria­li­niuo­se žy­me­ny­se. Už ti­krą­ją, ne­apš­meiž­tą Lie­tu­vos is­to­ri­ją taip pat rei­kia ko­vo­ti, o ne pa­tai­kau­ti kai­my­nų is­to­ri­kams už ap­do­va­no­ji­mus, pre­mi­jas ir ki­tas gė­ry­bes. Juk toks pa­tai­ka­vi­mas - iš­ėju­sių į am­ži­ny­bę ir da­bar­ti­nių tau­tie­čių iš­da­vys­tė.

- Sei­mo na­rio man­da­tą jums pa­ti­kė­jo kau­nie­čiai. Kaip pa­de­da­te spręs­ti šio mies­to prob­le­mas?

- Tai ma­no gim­ta­sis mies­tas. Man su­pran­ta­mi kau­nie­čių rū­pes­čiai, prob­le­mos, at­ei­ties vil­tys. Vi­sa­da sie­kiau, kad mū­sų ne­prik­lau­so­ma vals­ty­bė bū­tų vie­no­dai tei­sin­ga vi­siems re­gio­nams, mies­tams, mies­te­liams ir kai­mams. Kau­nas bu­vo lai­ki­no­ji Lie­tu­vos sos­ti­nė, ja­me pa­dė­ti pa­grin­dai mū­sų šiuo­lai­ki­nės tau­ti­nės vals­ty­bės rai­dai. No­ri­si, kad ma­no gim­ta­sis mies­tas lik­tų moks­lo, kul­tū­ros, me­no, spor­to, me­di­ci­nos, eko­no­mi­kos ir pra­mo­nės cen­tru mū­sų ne­prik­lau­so­mo­je Tė­vy­nė­je.

Sei­mo na­rį kal­bi­no TO­MAS BAŠAROVAS