Artėjant akimirkai, kai Kultūros ministerija pradės ypatingomis sąlygomis pusiau slapta eksponuoti projektus, pretenduojančius tapti pagrindiniu Lukiškių aikštės akcentu (apie tai rašėme ČIA ir ČIA), ekspertai.eupasidomėjo, ką apie šį konkursą galvoja patys skulptoriai.

Štai kaip Laisvės kovotojų atminimo įamžinimo Lukiškių aikštėje meninės idėjos konkursą, su kurio darbais visuomenė ministerijos valia turės susipažinti per 20 valandų, vertinaLietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Gediminas Karalius:

Sakyčiau, tai akibrokštas visai tautai. Juk kalbame apie tai, kad turime sukurti kažką vienijančio, ir tauta turi iki to išaugti. Pirmiausia mintis turi subręsti. O jeigu nebus šito augimo, kaip 23 metus nebuvo, tai nieko ir nebus. Ne valdininkai turi nuspręsti. Tai, kas dabar daroma, yra paprasčiausias pasityčiojimas – slepiamasi už vadinamojo konfidencialumo, kad galėtų manipuliuoti savo interesais.

O koks čia yra interesas, kodėl viskas taip keistai vyksta?

Turbūt kažkam taip yra lengviau... Blogiausia, kad sumaišomas menas su verslu – tai pati didžiausia bėda. Menininkas, kurdamas tokį dalyką, galvoja ne apie verslą, kaip jie, taikydami kažkokias viešųjų pirkimų taisykles. O kaip šitame konkurse žiūrima į menininkus? Reikalaujama įvairių pažymų: dėl teistumo, ar mokesčiai sumokėti, ar nesi buvęs KGB bendradarbis... Net politikams nekelia tokių reikalvimų, kokius čia kelia menininkams...

O darbus sugrūda į kažkokią ministerijos salytę...

Taip, aš mačiau, kaip ten pristatinėja. Vienas lūžta, stato kitą... Beveik kaip gamtoje vyksta – vienas tręšia dirvą kitam... Vietos nėra. Sugalvojo į kažkokį kabinetą viską sunešti, o įvardinta kaip tarptautinis konkursas... Tai ačiū Viešpačiui, kad nėra kitų valstybių atstovų.

Pirmiausia, skelbiant tokios svarbos konkursą, reiktų pasiruošti vietą, sąlygas, kad visi žmonės galėtų pamatyti. Kad įvyktų tas parodymas, kad būtų išskleistas visas vaizdo tekstas. Bet to nėra. O vėliau kabinėjamasi slapta už kiekvieno dalyko, keliant erzelį.

Man keisčiausia, kad šitame konkurse jie taiko gamybos ar verslo kriterijus, nors tai – dar tik meninės idėjos projektų konkursas. Idėjos, ne gamybos. Kodėl reikia tokios šūsnies visokių deklaracijų, sąžiningumo ir kitokių? Viskas apversta aukštyn kojom ir sumaišyta, ir per 23 metus niekaip neatrenka... Arba nieko neveikia, arba žlugdo...

Kaip vertinate tai, kad rengiant tokį svarbų konkursą numatytas tik vienas turas?

Manau, turų turėtų būti rengiama tiek, kiek reikia, kad surastume sprendimą. Bėda, kai žmonės ne siekia kuo geriau išspręsti problemą, bet nori iš karto pastatyti. Arba laimėti kažkas nori. Bet laimėjimas čia gali būti vienintelis – rasti sprendimą visiems. Tai būtų didžiausias laimėjimas. Iki to mums visiems reikia išaugti. Ir žiūrovui, ir žmogui, kuris valdo tą vaizdo tekstą. Tai visai kas kita, nei parodose eksponuojamas menas, kur vyksta saviraiška, egoizmas. Čia reikia ir atspindėti, ir dar į ateitį numatyti, sukurti tai, kas burtų žmones ir vystytųsi toliau, o ne vystų. Visuomenė, tauta ir valstybė. Juk tai bus valstybę reprezentuojantis ženklas.

Kai 1992 ar 1993 metais buvo paskelbtas konkursas Vilniaus įkūrėjui Gediminui, pirmame ture dalyvavo 120 žmonių. Aš patekau į septintuką, tik toliau nebedalyvavau. O šiandien – apie trisdešimt dalyvių, ir dar keturiolika iš jų atmesta. Pusė atmesta... Tai kas bus dar po dešimties metų, kai reiks ką nors daryti? Vienas, du dalyvaus? Gal to ir siekia: su kuo bus sutarta, su tuo ir darys? Negalima šitaip, iš jėgos pozicijų tokie dalykai nedaromi.

Kalbėjosi Rasa Kalinauskaitė