Svarbu
Registracija
Erškėčiuotas kelias namo
Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad SSKP CK birželio plenumo nutarimas tik pakartojo (beje, gerokai švelnesne forma) garsiosios Nikitos Chruščiovo kalbos XX SSKP suvažiavime tezes. Vis dėlto tai, kas liko užfiksuota plenumo dokumentuose, iš esmės užbaigė trejus metus trukusį neapibrėžtumo laikotarpį šalyje ir atskleidė tikrąją jėgų pusiausvyrą partijos viršūnėse.
Rusų istorikas Rojus Medvedevas mano, kad plenumo nutarimas buvo žingsnis atgal, palyginti su tuo, ką uždarame XX SSKP suvažiavimo posėdyje kalbėjo komunistų partijos vadovas. Su tuo sunku nesutikti - plenumo dokumentai iš tiesų buvo keturis mėnesius trukusios nematomos kovos ir tam tikro kompromiso rezultatas.
Apie Josifo Stalino laikų masines represijas po 1956-ųjų vasarį vykusio XX partijos suvažiavimo daugiausia diskutuota SSKP CK Prezidiumo posėdžiuose ar dar siauresniame rate. Ten N.Chruščiovas beveik iš karto sulaukė rimto pasipriešinimo. Atsargiausiai pirmojo sekretoriaus poziciją vertino tokie veikėjai kaip užsienio reikalų ministras Viačeslavas Molotovas, Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo pirmininkas Klimentas Vorošilovas ir Ministrų Tarybos pirmininko pirmasis pavaduotojas Lazaris Kaganovičius. Ir tai nenuostabu - juk būtent šių žmonių parašai nulėmė tūkstančių sušaudytųjų, įkalintųjų ir ištremtųjų likimą.
Kita vertus, vienas galingiausių N.Chruščiovo šalininkų buvo KGB vadovas Ivanas Serovas. Nors šio veikėjo rankos taip pat buvo suteptos stalininių represijų aukų krauju, I.Serovas seniai dirbo su partijos lyderiu ir buvo jo komandos narys. Visi žinojo, kad prie represijų prisidėjo ir pats N.Chruščiovas, tačiau diskusijose jis nesigėdydavo prisipažinti neturėjęs kitokio pasirinkimo, nes kaip ir kiti, bijojęs J.Stalino.
Nors jėgų pusiausvyra partijos viršūnėse buvo trapi, birželio plenumo rezultatus su tam tikromis išlygomis galima laikyti N.Chruščiovo pergale ir žingsniu į priekį. Mat partijos lyderio pranešimas uždarame XX suvažiavimo posėdyje tik atspindėjo naują požiūrį į neseną praeitį. Tuo tarpu viešai paskelbtas plenumo nutarimas tapo direktyva, kurią vykdyti privalėjo visos partinės organizacijos.
Išgąsdino A.Sniečkų
Taigi, 1956-ųjų vasarą specialios komisijos pradėjo masiškai peržiūrinėti nuteistųjų bylas. Dauguma jų iškart buvo paleisti į laisvę. Netrukus iš Karagandos, Vorkutos, Irkustko ir kitų kalinimo bei tremties vietų vykstantys traukiniai buvo pilni sugrįžtančių į namus žmonių.
Kaip rašo knygos "Gulago istorija" autorė Anne Applebaum, "šis reiškinys turėjo apstulbinti milijonus kitų Sovietų Sąjungos gyventojų, su kuriais grįžusieji susitiko. N.Chruščiovo slaptoji kalba sukrėtė šalį, bet ji buvo tolimas įvykis, vykęs partijos viršūnėse. Grįžtantys namo žmonės, kurie seniai buvo laikomi mirusiais, leido daug kam asmeniškiau suvokti šios kalbos prasmę. Stalino laikais klestėjo slapti kankinimai ir neregimas smurtas. Staiga pasirodę buvę lagerių kaliniai tapo gyvais tų įvykių liudytojais".
Gulago istorikė pabrėžia, kad "sugrįžę kaliniai dar kėlė ir siaubą, pirmiausia viršininkams, bendradarbiams, visiems tiems, dėl kurių jie atsidūrė lageriuose". Šis pastebėjimas, matyt , labiau tinka Rusijai ir kitoms seniau į Sovietų Sąjungos sudėtį įtrauktoms respublikoms. Lietuvoje padėtis buvo kiek kitokia - sugrįžtantieji labiau gąsdino ne paprastus skundikus, o pačią respublikos vadovybę, kurioje aiškią persvarą turėjo stalininės gvardijos veikėjai.
Reikia pažymėti, kad tarp išleistų į laisvę tremtinių ir politinių kalinių lietuvių buvo ne tiek jau daug. XX partijos suvažiavimas neturėjo jokios įtakos 1956 metų kovo 12 dieną priimtam SSRS Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo nutarimui, leidusiam toliau laikyti tremtyje "banditus ir nacionalistus", "banditų ir nacionalistų šeimų narius" "banditų rėmėjus", "rėmėjų šeimų narius" bei "buožes nacionalistus su šeimomis". Taigi, 1957 metų liepos 1-ąją tremtyje tebebuvo laikomi beveik 55 tūkst. lietuvių, kurie tuo metu sudarė kone trečdalį visų Sovietų Sąjungos tremtinių. Palyginkime šį skaičių su 1953-iaisiais, kai lietuvių tarp kitų tremtinių buvo tik 3,5 procento.
Vis dėlto ir tie 17 tūkst. žmonių, per pirmuosius destalinizacijos metus sugrįžusių į Lietuvą, kėlė baimę vietos komunistinei vadovybei. Šie žmonės buvo nuteisti ar ištremti iš Lietuvos už vadinamąją antisovietinę veiklą. O svarbiausia, kad tarp grįžusiųjų buvo maždaug tūkstantis žymių tarpukario nepriklausomos Lietuvos veikėjų, tokių kaip buvęs ministras pirmininkas Leonas Bistras, vidaus reikalų ministras Petras Leonas, Vasario 16-osios Akto signataras diplomatas Petras Klimas, Tautininkų sąjungos veikėjas Domas Cesevičius ir daugelis kitų. Taigi, nuo pirmųjų masinės reabilitacijos dienų sovietinės Lietuvos valdžia ėmėsi visų įmanomų žygių, kad atsikratytų patriotiškai nusiteikusių lietuvių.
Vėlų 1956-ųjų rudenį ir žiemos pradžioje LKP vadovas Antanas Sniečkus ėmė bombarduoti SSKP CK laiškais. Tiek juose, tiek vėliau Maskvoje vykusiuose susitikimuose jis gąsdino Kremlių, jog politinių kalinių, o ypač buvusių partizanų sugrįžimas pablogins politinę padėtį respublikoje, atgaivins "nacionalistines" nuotaikas ir net sukels naujas ginkluotas pogrindžio kovas. Todėl esą jokiu būdu negalima leisti, kad buvę laisvės kovotojai apsigyventų Lietuvoje ir net netoli jos. Visa tai vyko tuo metu, kai į tėvynę jau buvo grįžę daugiau nei 8 tūkst. žmonių.
Matyt, tokie A.Sniečkaus argumentai pasirodė įtikinami - Maskva jo užmojus palaimino. 1957 metų sausio 21 dieną LSSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo pirmininkas Justas Paleckis pasirašė įsaką, kuriuo "buvusiems Lietuvos buržuazinių vyriausybių vadovams, lietuvių nacionalistinio pogrindžio aktyviems dalyviams, antitarybinių organizacijų vadovams" buvo uždrausta be specialaus leidimo sugrįžti į Lietuvą. Už šio įsako nesilaikymą numatyta pakartotinė tremtis iki 5 metų.
Remdamasis šiuo įsaku, Lietuvos KGB per tris jo veikimo mėnesius sulaikė 40 žmonių, iš kurių 13 buvo išsiųsti atgal į tremtį. Toks naujų represijų mastas A.Sniečkaus ir jo aplinkos aiškiai netenkino.
Taigi, Lietuvos KGB vadovas Kazimieras Liaudis sumanė planą, galėjusį virsti naujais masiniais trėmimais. Pažeidžiant net ir sovietinį teisėtumą, J.Paleckio įsaką ketinta taikyti atgaline data. Turint galvoje, kad 1953-1958 metais iš tremties ir įkalinimo vietų į Lietuvą grįžo per 40 tūkst. žmonių, galima numanyti, kad naujų trėmimų, sovietinės valdžios pavadintų“ administraciniu pašalinimu", mastas galėjo nenusileisti nei pirmosioms prieškario tremtims, nei pokario represijoms. Laimei, šiam įsakui nepritarė net ir A.Sniečkus. Žinoma, LKP vadovas atsisakė šio sumanymo ne dėl humanizmo, o bijodamas, kad tokie veiksmai paskatins naują pasipriešinimo bangą, o tai beveik garantuotai išverstų jį iš posto.
Kita vertus, net ir nepavykus KGB vadovo planui, J.Paleckio įsakas pristabdė tremtinių ir kalinių grįžimą. Daugelis lietuvių buvo priversti kurtis Latvijoje, Baltarusijoje, ar Rusijos valdomoje Karaliaučiaus srityje.
Viena ranka duoda, kita - atima
Netrukus praktika, kai viena ranka buvo duodama laisvė, o kita - atimama galimybė sugrįžti į namus, įgavo naują mastą. 1958 metų gegužės 19 dieną SSRS Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas paskelbė įsaką, kuriuo buvo paleisti visi tremtyje buvę sovietų valdžios priešai, išskyrus partizanus ir jų šeimas. Tačiau teisę leisti jiems apsigyventi tėvynėje turėjo tik LSSR Ministrų Taryba, o ši darė viską, kad tik apsunkintų grįžimą ar padarytų jį neįmanomą.
Gauti leidimą gyventi Lietuvoje nebuvo lengva, o net ir jį gavusiųjų laukė naujos kliūtys - susirasti darbą ar prisiregistruoti buvusiems "liaudies priešams" buvo beveik neįmanoma. Taigi, 1958 metais namo sugrįžo tik 22 tūkst. iš 32 tūkst. šeimų. Kiti tiesiog pasiliko Sibire ar kitose tremties vietose.
Sugrįžusių tremtinių laukė nauji persekiojimai. 1959 metų birželio 20 dieną LKP CK ir LSSR Ministrų Tarybai priėmus nutarimą "Dėl priemonių, susijusių su piliečių, atleistų iš spec. nutrėmimo, grįžimu į senąją gyvenamąją vietą", daugelis iš jų buvo pasmerkti benamių daliai. Remiantis šiuo nutarimu, net 86 proc. grįžusių tremtinių nebuvo grąžinti "teisėtai" konfiskuoti jų namai ir sodybos. Todėl vietos valdžia grįžusiųjų namo paprasčiausiai neregistruodavo.
Maža to, minėtas nutarimas įdavė vietos valdžiai į rankas dar vieną vėzdą - juo prokuratūra, KGB ir Vidaus reikalų ministerija įpareigota "ryžtingai kovoti su priešiškais ir antitarybiniais grįžusių iš nutrėmimo vietų asmenų išsišokimais". Tuomet LKP CK biuro posėdyje A.Sniečkus aiškino, kad grįžusieji bando "telkti aplink save nacionalistiškai nusiteikusius asmenis", palaiko ryšius su menininkais ir studentais, besidominčiais prieškario Lietuvos kultūriniu, politiniu ir visuomeniniu gyvenimu bei sovietų draudžiama literatūra.
Be abejo, šiuose žodžiuose buvo tiesos, tačiau antisovietines nuotaikas Lietuvoje skatino ne tiek sugrįžę "liaudies priešai", kiek pats fonas, kuriam esant vyko chruščiovinės destalinizacijos procesas. 1956-ųjų vasarą Lenkijoje įvyko antikomunistinis darbininkų streikas, o tų pačių metų rudenį SSRS kariuomenė paskandino kraujyje antisovietinį Vengrijos sukilimą. Šie įvykiai rado atgarsį tiek spontaniškose jaunimo demonstracijose Kaune per 1956-ųjų Vėlines, tiek ir vis garsiau skambėjusiose lietuvių kalbose, jog laikas atsikratyti sovietinės priespaudos ir daryti taip, kaip padarė vengrai.
Šiaip ar taip, augančios antisovietinės nuotaikos buvo dar vienas pretekstas persekioti ir varžyti iš lagerių ir tremčių sugrįžusius lietuvius. Tuoj po garsiųjų Vėlinių manifestacijų sovietinės Lietuvos vadovai kreipėsi į SSRS Ministrų Tarybą, prašydami uždrausti Kaune apsigyventi asmenims, teistiems už antisovietinę veiklą. Prašymas buvo nedelsiant patenkintas. Remiantis šiuo nutarimu, iki 1959 metų pradžios iš Kauno buvo iškeldinti 443 buvę tremtiniai.
Nauja reformų banga
Tuo metu Maskvoje brendo nauja reformų banga. Dar 1957 metų liepą N.Chruščiovui pasitaikė puiki proga atsikratyti svarbiausių savo oponentų. Tokią galimybę partijos reakcionieriai suteikė patys. N.Chruščiovui lankantis Suomijoje, jie sušaukė SSKP CK Prezidiumo posėdį. Jame septyni biuro nariai, tarp kurių buvo Ministrų Tarybos pirmininkas Nikolajus Bulganinas ir K.Vorošilovas, L.Kaganovičius, N.Malenkovas, V. Molotovas, balsavo už N.Chruščiovo atstatydinimą. Tačiau nušalinti partijos lyderio biuro narių daugumai taip ir nepavyko: N.Chruščiovui pareikalavus, kad galutinį žodį tartų CK plenumas, nutarimas po keturių dienų buvo atšauktas, o "antipartine grupe" apšaukti jo nariai pašalinti iš postų.
Dabar N.Chruščiovui niekas netrukdė tęsti pradėtų reformų ir atnaujinti atakų prieš J.Staliną ir stalinizmą. Tiesa, 1961 metų spalio 17-31 dienomis vykusiame SSKP XXII suvažiavime šis puolimas jau nebežadėjo ryškesnių sovietinės ideologijos pokyčių. Jis tiesiog įgavo labiau teatrališką formą: po suvažiavimo J.Stalino palaikai buvo išmesti iš mauzoliejaus, o Stalingradas perkrikštytas į Volgogradą. Norėdamas dar didesnio efekto, SSKP lyderis net pasiūlė pastatyti paminklą stalinizmo aukoms, tačiau suvažiavimas tam nepritarė.
Galima spėti, kad tokiais gestais N.Chruščiovas norėjo parodyti likusiems opozicionieriams, kas yra tikrasis šalies šeimininkas. Vis dėlto, kad ir kokie buvo jo ketinimai, naujas puolimas prieš J.Staliną turėjo didesnį poveikį, nei per XX suvažiavimą. Dabar ši ataka visiškai atitiko inteligentijos, studentų ir buvusių politinių kalinių nuotaikas. Būtent po XXII suvažiavimo tapo įmanoma viešai kalbėti ir rašyti apie tragiškus J.Stalino valdymo metus ir ne tik įvardyti represijų aukas, bet ir atskleisti jų žūties aplinkybes. Cenzūra ir oficialioji ideologija, bent jau laikinai, buvo priverstos trauktis.
Deja, Lietuvoje atodrėkiu taip ir nepadvelkė. Grįžęs iš suvažiavimo, A.Sniečkus 1961 metų lapkričio 17 dieną sušauktame "respublikinio partinio aktyvo" pasitarime tik pripažino, kad "asmenybės kulto laikotarpiu buvo kilę didelių sunkumų Lietuvos komunistų partijoje", tačiau nė žodžiu neužsiminė nei apie pirmųjų okupacijos metų areštus ir trėmimus, nei apie pokario represijas, nei apie partizaninį karą.
Savaime suprantama, kad ši tema liko tabu ir viešajame gyvenime. Rusijoje tuo metu jau buvo garsiai kalbama apie pokario aukas, o Lietuvoje ši tema neprasiskverbdavo pro cenzūros užkardas.
Čia reikia pabrėžti, kad tokia padėtis Lietuvoje susiklostė ne vien todėl, kad jos valdžios viršūnėse išliko senoji stalininė gvardija, bet ir todėl, kad jos buvimas ir veiksmai buvo naudingi Kremliui. Taip, N.Chruščiovas XXII suvažiavime paskelbė galutinę socializmo pergalę, kartu - ir proletariato diktatūros, ir klasių kovos. Visa tai tiko Rusijai, kur vykdytą valstybinį terorą buvo galima paaiškinti kova su "klasiniu priešu", bet jokiu būdu ne Lietuvai, kur represijos turėjo visiškai kitokį pobūdį. Čia jos buvo nukreiptos ne prieš kurią nors visuomenės grupę, o prieš visą okupuotos tautos laisvės siekį. N.Chruščiovas, matyt, puikiai suprato, kad pripažinus stalininius nusikaltimus Lietuvoje vėl gali iškilti ir okupacijos teisėtumo klausimas. Taigi, SSRS vadovas, nors ir labai nemėgęs A.Sniečkaus, suteikė jam nemažą laisvę tęsti neviešas represijas.
Tuo metu, vadovaujantis SSRS Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo 1960 metų sausio 7 dienos įsaku iš tremties jau buvo paleisti 279 paskutinieji 1941-ųjų tremtiniai, priskirti "buvusių buržuazinių vyriausybių ir politinių partijų narių" kategorijai bei 3632 buvusių partizanų šeimų nariai. Patys laisvės kovotojai - dar 1275 žmonės - buvo paleisti tik baigiantis 1963-iesiems, likus mažiau nei metams iki N.Chruščiovo eros pabaigos.
LKP CK dokumentuose minima, kad iš viso iš tremties ir lagerių į Lietuvą sugrįžo apie 80 tūkst. žmonių, tačiau iki 1970-ųjų tik 5667 iš jų buvo reabilituoti, o dar beveik 9 tūkst. asmenų dėl įvairių priežasčių teko apsigyventi ne tėvynėje. Ypač sunku buvo tiems, kurių namai buvo nacionalizuoti ar konfiskuoti. Mėginti atgauti turtą galėjo tik kas dešimtas sugrįžusysis, ir tik turintis reabilitacijos pažymėjimą. O reabilitacijai buvo daromos didelės biurokratinės kliūtys. Įteikti prašymą dėl reabilitacijos ir pareikšti pretenzijas dėl turto buvo galima tik praėjus ne daugiau nei pusmečiui nuo įkalinimo ar tremties laiko pabaigos. Tai padaryti sugebėdavo toli gražu ne visi: tremties ir įkalinimo vietos buvo toli nuo Lietuvos, susisiekimas prastas, traukiniai - sausakimši, pagaliau ne visi sukrapštydavo pinigų kelionei. Daugeliui teko išparduoti savo neįmantrią mantą ar pamėginti užsidirbti, o tai užimdavo nemažai laiko.
„Atodrėkiui“ pasibaigus
Tuomet niekas dar nenujautė, kad N.Chruščiovo reformos artėja prie finišo. Formaliai SSRS lyderis vis dar turėjo didelę valdžią, tačiau tai buvo tik iliuzija: per paskutiniuosius valdymo metus N.Chruščiovas taip ir nepadarė nieko, kas paliktų bent kiek pastebimą pėdsaką visuomenėje. Regis, energingasis reformatorius taip ir neatsigavo nuo Karibų krizės, nesėkmių žemės ūkyje, konflikto su Kinija ir SSKP ideologų bei partokratų puolimo.
Šie kaltino savo vadovą daugybe nuodėmių, tačiau svarbiausia 1964-ųjų kabinetinio perversmo priežastis taip ir liko neįvardyta. Kas gi paskatino skirtingų pažiūrų CK narius susivienyti ir atsikratyti "šeimininko"? Norėdami atsakyti į šį klausimą, atkreipkime dėmesį į tai, kad N.Chruščiovą nušalinęs 1964 metų spalio 14-osios CK plenumas tą pačią dieną likvidavo jo reformą, palietusią pačios sovietinės valstybės egzistavimo esmę. Partija, padalyta į agrarinį ir pramonės sektorius, vėl buvo paversta vieninga organizacija. Kremliaus partokratai galėjo susitaikyti su destalinizacija, tačiau partijos padalijimą jie suvokė kaip pasikėsinimą į jų pačių pozicijas. Taigi, prieš N.Chruščiovą stojo net tie bendražygiai, kuriais jis labiausiai pasitikėjo.
Per artimiausius metus buvo tyliai numarintos ir kitos N.Chruščiovo pradėtos reformos, įskaitant ir mūsų aptariamą destalinizaciją.
Partokratų pergalė dar labiau sustiprino A.Sniečkaus pozicijas - dabar jam nebereikėjo laviruoti. Išgyvenusi chruščiovinį atlydį stalininė sovietų Lietuvos vadovybė bent jau buvusių "klasinių priešų" atžvilgiu galėjo elgtis kaip tinkama. Juolab kad svarbiausias tylių represijų įrankis - LSSR KGB - buvo sustiprintas dar 1956-aisiais, tuoj po Vengrijos įvykių ir jaunimo bruzdėjimų Kaune.
Dabar pretekstu sustiprinti spaudimą buvusiems politiniams kaliniams ir tremtiniams tapo 1968-ųjų "Prahos pavasaris". Tuomet Varšuvos pakto karinės pajėgos žiauriai nuslopino čekų komunistų reformatorių mėginimą sukurti "socializmą su žmogišku veidu".
Bijodami, kad po Čekoslovakijos įvykių nepasikartotų 1956-1958 metų bruzdėjimai, saugumiečiai ėmė sekti kiekvieną buvusių kalinių ir tremtinių žingsnį. Domėtasi jų viešuoju ir privačiu gyvenimu, nuotaikomis, pažiūromis, įtaka aplinkiniams. Tuo pat metu KGB stengėsi, kad šie žmonės būtų kuo mažiau matomi, negautų jų išsilavinimo atitinkančio darbo ir liktų visuomenės gyvenimo paraštėje.
Buvusiems kaliniams netgi buvo sudarytas draudžiamų profesijų sąrašas. Jie buvo nepageidaujami ne tik vadovaujamuose postuose, bet ir apskritai strategiškai svarbiose įmonėse - transporto, statybos, pramonės. Saugumiečiai bandydavo "išėsti" nepageidaujamus asmenis ir iš mokymo bei medicinos įstaigų. Visa tai buvo daroma tyliai, darant spaudimą šių darbuotojų vadovams, kurie, atsisakę atleisti tokį žmogų, patys patekdavo į KGB akiratį. Spaudimas buvo toks didelis, kad nemaža dalis pačių buvusių "liaudies priešų" stengėsi per daug nesipainioti valdžiai po akimis, slėpti savo praeitį ar net išvažiuodavo iš Lietuvos į kitas sovietines respublikas.
Kai kurie KGB veiksmai net balansavo ties paranojos riba. Pavyzdžiui, KGB Panevėžio miesto skyriaus viršininko pavaduotojo pranešime KGB 5-ojo skyriaus viršininkui Mečiui Ščensnovičiui rašoma, kad 1970 metais pastebėta, jog rajono medžiotojų draugijai priklauso asmenys, teisti ,,už sunkius valstybinius nusikaltimus“. Uolūs Panevėžio saugumiečiai nutarė atimti iš jų ginklus, prisidengdami medžiotojų atestacija. Taip iš draugijos buvo pašalinti 72 žmonės.
Ne mažiau keistai atrodo ir Kaišiadorių rajono KGB skyriaus 1980 metų agentūrinių-operatyvinių veiksmų planas. Jame numatyta sekti prie geležinkelio linijos, vedančios Kėdainių link, gyvenančius asmenis, teistus už antisovietinę veiklą ir grįžusius iš tremties, - mat juos gali dominti pervežami kariniai kroviniai.
Sovietinės Lietuvos valdžia ypač bijojo galimų viešų buvusių tremtinių manifestacijų, tad visais įmanomais būdais stengėsi užkirsti joms kelią. Ši baimė atsispindi KGB "Agentūrinių-operatyvinių priemonių plane užtikrinant valstybės saugumą Gegužės 1-osios ir Pergalės dienos švenčių metu". Jame numatyta ,,buvusiems tremtiniams ir kaliniams, teistiems už antisovietinę veiklą, neleisti vykti į Maskvą, Leningradą ir kitas sąjunginių respublikų sostines“.
Maža to, saugumas planavo ir naujus masinius suėmimus, nepateikiant jokio kaltinimo. Viename iš KGB dokumentų numatyta, esant nepaprastajai padėčiai, suimti ir neribotam laikui uždaryti į Kauno, Pravieniškių ir Alytaus tardymo įstaigas asmenis iš ,,socialiai pavojingos aplinkos“, prie kurių buvo priskirti ir kaliniai bei tremtiniai.
Net ir prasidėjus Michailo Gorbačiovo "perestroikai", politiniai kaliniai ir jų vaikai Lietuvoje neturėjo ramybės. Tiesa, iki 1988-ųjų buvo pripažinta, kad 3998 šeimos buvo ištremtos nepagrįstai. Tačiau net ir trečiaisiais permainų metais Lietuvos valdžia vis dar bijojo tiek pačių "liaudies priešų", tiek jų atminimo: 1988 metų gegužės 22-ąją milicija jėga nutraukė didžiųjų trėmimų 40-mečio minėjimą Vilniuje.
Tai buvo priešpaskutinis kartas, kai prieš susirinkusius žmones panaudota jėga. Tais pačiais metais iniciatyvą politiniuose procesuose galutinai perėmė Sąjūdis. Tačiau visiškos reabilitacijos sovietinio režimo aukos sulaukė tik iš atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės.