„Aiškinti, kad kažkoks kažkur netikęs kūrinys gali tikti čia, mano galva, yra keistoka, nes tas konkursas skelbiamas kaip tik šitai aikštei, nes tas konkursas skelbiamas kaip tik šitai aikštei, suvokiant ir urbanistinį šitos aikštės mastą ir sudėtingumą“, – sako kultūrologas Vytautas Rubavičius.

Tuo metu kultūros ministras Šarūnas Birutis teigia nenorįs vertinti fakto, kad tas pats darbas jau sykį dalyvavo kitame konkurse kaip dekoratyvinė skulptūra erdvei užpildyti. Tačiau didelės bėdos tame nemato: „Kodėl ne? Čia ne „Eurovizija“, kai kažkur skambėjusi daina nebegali skambėti „Eurovizijoje“.“

Apie tai, ar Lukišikių aikštei išrinktas tinkamas paminklas, LRT radijo laidoje „LRT Vasaros studija“ diskutavo kultūros ministras Š. Birutis, Seimo narė Vilija Aleknaitė, kultūrologas V. Rubavičius ir skulptorius Kęstutis Musteikis.

– Pone Biruti, kas yra tautos dvasia?

Š. Birutis: – Jeigu jūs norite konkrečiai ir aiškiai, matyt, šiandien neįvardysiu. Tautos dvasia yra tai, ką mes sukaupėme per amžių amžius. Tai mūsų esybė, mūsų tapatybė, mūsų identitetas.

– Jūs irgi pasakėte, kad neužtektų nei šios laidos, nei dienos, nei mėnesio išaiškinti, nes tai labai plati sąvoka. Tačiau ji buvo įrašyta į konkurso reikalavimus ir aš tiesiog pacituosiu, ką sako ekspertai: „Šio konkurso tikslas – iš konkursui pateiktų projektų atrinkti geriausią, įtaigų, lengvai identifikuojamą, visuotinai priimtą, tautos dvasią ir kovotojų už Lietuvos laisvę atminimą įprasminantį skulptūrinės kompozicijos projektą Lukiškių aikštei Vilniuje“. Tautos dvasia – tai labai abstraktus dalykas.

Š. Birutis:– Be abejo, bet tam ir yra kūryba. Kūrybą kiekvienas kūrėjas interpretuoja savaip, per savo supratimą, ir tas supratimas, jo interpretacijos visuomenei priimtinos arba nepriimtinos, nes kiti tą pačią sąvoką gali interpretuoti kitaip. Todėl čia kažkokių aiškių rėmų negali būti.

– Taip, bet aš klausiu apie konkurso reikalavimus. Gal tokių abstrakčių sąvokų vertėtų vengti? Tarkim, aišku, kas yra laisvės kovotojai. O tautos dvasia?

Š. Birutis:– Nesutikčiau su Jumis. Manau, kad būtent tautos dvasia ir yra tas žodis, kurį reikėtų siekti įprasminti, įforminti. Kaip tai pavyksta, yra kitas dalykas.

– O kaip Jūs asmeniškai vertinate Lukiškių aikštės paminklą, kuris dabar laimėjo ir kuris lyg skirtas Lietuvos laisvės kovotojams?

Š. Birutis:– Peržiūrėjau visus pateiktus projektus, jų maketus, aprašymus. Mano lūkesčiai buvo didesni, bet negalėčiau, kaip ir sakiau, peikti vienokio ar kitokio menininkų matymo, nes kiekvienas menininkas turi savo supratimą, savo matymą, todėl tai būtų gana subjektyvu.

– Pone Musteiki, žinau, kad Jūs protestuojate prieš šito konkurso rezultatus, o pagrindinis argumentas tas, kad pora darbų dalyvavo ankstesniuose konkursuose.

K. Musteikis:– Taip, dėl to, kad jie tada dar ir nelaimėjo. Čia priklauso nuo žiuri, kuri bus renkama, o žiuri neatsakinga ir neturi jokio tęstinumo.

– Kokiame konkurse dalyvavo nugalėjęs ir Lukiškių aikštėje turintis iškilti projektas?

K. Musteikis:– 2008 m. buvo savivaldybės projektas keturioms miesto vietoms. Tada irgi buvo pateiktas šitas darbas. O kitas antrą vietą užėmęs darbas dalyvavo Laisvės paminklo konkurse. Negalvokite, kad menininkų nėra ir kad mūsų menininkai blogi, nes niekaip negalime sugalvoti ir pastatyti paminklo. Jeigu statome istorinį paminklą, apimantį 40 punktų, kaip buvo surašyta sąlygose, negalima pirkimo daryti kaip viešojo pirkimo. Čia suplaktas idėjos pirkimas ir pastatymas. Tada pigiausias būtų stulpas ar dar kas nors. Jeigu yra idėja, ją reikėjo atskirti, o paskui finansuoti jos įgyvendinimą arba skelbti viešojo pirkimo konkursą, kad kas nors galėtų pastatyti pigiau.

Pažiūrėkite, ne vien pas mus bėda su tais paminklais. Estai irgi pasistatė šlamštą. Laimingi latviai – jie paminklą pasistatė anksčiau. Estai pasistatė stiklinį kryžių, kuris dabar prakaituoja, rasoja ir pelija iš vidaus. Matote, kaip yra Lietuvoje: 200 metų vergovės ir nė karto nebuvo statomi valstybei reikšmingi paminklai. Dabar yra proga tai padaryti, tik reikia surinkti menininkus ir aiškiai suformuluoti. Dirba istorikai, paruošė 50 punktų mūšio laikų. Čia ne vieno žmogaus darbas.

– Ponia Aleknaite, štai sakoma, kad buvo kažkaip įtraukta 50 punktų, bet paaiškėjo, kad iš tiesų „Tautos dvasia“ jau prieš tai dalyvavo konkurse, skulptūra turėjo stovėti Žvėryne. Taigi iš pradžių jos funkcijos buvo vienos, o dabar kažkokiu būdu tapo paminklu laisvės kovotojams. Kaip čia yra?

V. Aleknaitė:– Žinote, man visai nesvarbios yra šito proceso „technikalijos“, man visai nesvarbu, kokios buvo sąlygos ir kas jas surašė. Aš, kaip viena iš lietuvių tautos atstovų, žinau, ko mes norime, ką tauta nori matyti šitoje aikštėje, kuri, ačiū dievui, išsivadavo nuo okupacinio simbolio, nuo Lenino. Ir kai girdžiu sąvoką „tautos dvasia“, pirmiausia galvoju apie tas milijonines aukas Lietuvai šimtmečius kaunantis dėl teisės turėti valstybę, savo kalbą, savo kultūrą. Lietuva visuomet buvo rezistencijos būsenos. Galų gale tai paminklas aikštėje, kurioje buvo pakarti 1863 m. sukilimo vadai ir dalyviai. Tai aikštė, sulaistyta krauju tiesiogine ir perkeltine prasme, ji yra prieš KGB rūmus, kur taip pat buvo masiškai žudomi patriotai, laisvės kovotojai. Tad ar Lietuva nėra verta kažko daugiau negu ženklas, kuris labai tiktų prie kokios nors sanatorijos, pavadinimu „Žuvėdra“?

– Bet iš pradžių, kaip suprantu, tai ir buvo Žvėryno erdvei kurtas paminklas.

V. Aleknaitė:– Taip, tai apgailėtina. Mane labai pradžiugino skulptoriaus Musteikio nuomonė, kad Lietuvoje menininkų dar yra. Aš pradedu tuo abejoti ir pasakysiu kodėl. Tais laikais, kai skulptoriai buvo sekami, nes jų kūryba visuomet visuomeniškai svarbi ir reikšminga, vis tiek buvo sugebėta kurti. Nesvarbu, kad skulptoriui buvo uždrausta Pirčiupiuose pastatyti tokią susigūžusią, skausmo palaužtą senutę partizano motiną, – po cenzūros įsikišimo ji tapo monumentalia „Pirčiupių motina“. Bet ji vis tiek yra. Atsimenate, prieš pat Sąjūdį parodoje buvo eksponuotas Petro Mazūro kaukiantis vilkas. Aš iki šiol suvirpu, kai prisimenu, kad tas vilkas taip kaukė parodų salėje, jog turbūt buvo vienas iš Sąjūdžio šauklių.

Žmonės, anais laikais varžomi cenzūros, visaip gąsdinami, metami netgi iš Dailininkų sąjungos, kaip atsitiko skulptoriui Antanui Kmieliauskui už šv. Kristoforą, sugebėjo prišaukti laisvę, o dabar per 20 laisvės metų mes sumenkome tiek, kad nesuvokiame, koks apskritai šito paminklo tikslas. Manau, kad menininkų bendruomenė turėtų šurmuliuoti. Norėčiau paklausti Dailės akademijos profesorių, ar jie vis dar suteikia profesinių įgūdžių savo studentams? Aš nežinau...

– Pone ministre, kaip Jūs vertinate faktą, kad šita skulptūra jau dalyvavo kitame konkurse, kaip dekoratyvinė skulptūra erdvei užpildyti?

Š. Birutis:– Nenorėčiau to niekaip vertinti. Kodėl ne? Čia ne „Eurovizija“, kai kažkur skambėjusi daina nebegali skambėti „Eurovizijoje“.

– Bet čia yra paminklas laisvės kovotojams.

Š. Birutis:– Mes dabar kalbame apie konkretų paminklą. Jeigu būtų buvęs paruoštas kitoks, kuris visiems patiktų ir, nors netiktų vienoje erdvėje, bet tiktų šitoje, nematyčiau jokios problemos.

– Bet jeigu tai būtų buvęs paminklas laisvės kovotojams.

Š. Birutis:– Jūs klausiate, ar darbas, kuris jau anksčiau dalyvavo konkurse, gali dalyvauti dabar. Manau, kad gali. O apie turinį mes jau kalbėjome – turinys manęs galbūt netenkina. Bet jeigu paminklas (nors galbūt jis netiko kur nors Užupyje) atitiktų tą dvasią, kurią turi atitikti, ir būtų į temą, viskas būtų gerai.

V. Aleknaitė:– Ministre, ar Jūs manote, kad šitas keistas, į dantų krapštuką panašus kūrinys tinka išreikšti rezistencijos dvasiai? Kaip suprantu, Jums viskas tinka, bet paklauskite, ar tinka tautai.

Š. Birutis:– Jūs klausykite, ką aš kalbu. Aš kalbu iš principo: jeigu anksčiau sukurtas ir nerealizuotas kūrinys tiktų čia, nieko blogo lyg ir neatsitiktų. O apie šitą konkretų kūrinį jau sakiau, kad mano lūkesčiai buvo daug didesni. Lūkesčiai dėl įvykusio konkurso taip pat tikrai buvo didesni. Bet turime tai, ką turime.

– Pone Rubavičiau, kaip vertinate tai, kad Lukiškėse stovės „Tautos dvasia“?

V. Rubavičius:– Manau, kad rezultatas yra apgailėtinas, kaip apgailėtinas buvo ir visas konkurso vyksmas. Mano galva, kalbama nesuvokiant, kad ta aikštė yra pagrindinė mūsų valstybės aikštė, turinti savo konkretų istorinį turinį, simboliką, daugybę dalykų. Aiškinti, kad kažkoks kažkur netikęs kūrinys gali tikti čia, mano galva, yra keistoka, nes tas konkursas skelbiamas kaip tik šitai aikštei, suvokiant ir urbanistinį šitos aikštės mastą ir sudėtingumą. Urbanistiškai sutvarkyti šitą aikštę pasirodė neįkandama daugybę metų. Ir sutvarkyta pagal architektūrinį projektą ji nebus mūsų reprezentacinė, Vilniaus dvasią išreiškianti aikštė.

Kitas dalykas – paprastas klausimas, kam tas paminklas buvo skirtas, kam jis apskritai skirtas. Kai mes kalbame apie atminimą, istoriją, žmones, kurie priešinosi, kovojo, tvirtino lietuvybę, valstybingumo simbolius ir juos palaikė aukodami savo gyvybę, labai aišku, kad jiems valstybės ir lietuvybės simboliai buvo gyvi. Juk visai neseniai už trispalvę, už vytį, už Gedimino stulpus buvo siunčiama į tremtį, į kalėjimą. Šie dalykai svarbūs ir tautai, ir visuomenei, ir valstybei. Tačiau ar svarbūs jie šitos instaliacijos kūrėjams? Kūrėjų ir žiuri narių pasisakymuose kaip tik vyrauja nuostata, kad kuo labiau nutolsime nuo bet kokių simbolių, kurie primena mums mūsų valstybę, ir tarsi išeisime į kažkokią konceptualią erdvę, tuo bus geriau ir tuo labiau skatinsime visuomenę mąstyti. Kitaip tariant, mes sukuriame tam tikrą niekalą, tinkantį bet kur ir bet kada.

Pasižiūrėkime į tą pseudopoetinį pagrindimą. Juk galima prirašyti visai kitokių pagrindimų kitoms aikštėms ir į klausimą, kokios tautos dvasia kyla iš to postamento, niekas ir neatsakys. Net būtų įdomu paklausti, ar drįstų ir patys kūrėjai, pastatę šitą paminklą, įrašyti, iškalti pavadinimą „Tautos dvasia“. Tai atrodytų komiškai. Mes išstatysime save pajuokai, kaip nesugebantys savęs suvokti kaip tautos.

Mano galva, daugelis dalykų ir visa nesėkmė užprogramuota ir architektūriniame aikštės sprendime. Kuo rėmėsi architektas ir ką iškėlė kaip vieną iš pagrindinių dalykų? Aikštės išcentravimą. Šita aikštė yra urbanistiškai centruota ir dabar architektas išcentravimo idėją grindžia stovėjusiu Lenino paminklu. Kur dabar stovi tas Lenino paminklas? Galbūt tik architekto galvoje, nes tos kartos, kurios jau užaugo ir kurios augs toliau, nei matė, nei žino ir joms visai nebeaktualus joks Lenino paminklas. Tad kodėl pagal tos skulptūros vietą reikėjo išcentruoti visą aikštę?

– Pone Rubavičiau, Jūs paminėjote labai svarbų dalyką, kad Leninas vis dar gyvas.

V. Rubavičius:– Neabejotinai. Ir tada architektui, kuris, kiek pamenu, buvo ir žiuri pirmininkas, nereikalingas prieštaraujantis logikai bet koks kitas svarbus momentas, nes jis savaip įcentruotų aikštę. Tačiau idėja yra išcentruoti ją, todėl reikalingas visiškai nereikšmingas skulptūrinis akcentas, kuris padėtų įsisavinti tam tikrus pinigus.

V. Aleknaitė:– Aš labai pritariu ponui Rubavičiui, išskyrus tai, kad jis labai sureikšmina architekto vaidmenį. Sutinku, kad išcentravimas yra nesąmonė, bet vis dėlto ne architektas lemia, bus ar nebus įgyvendinta užduotis pagaliau aikštėje turėti tautos vertą ženklą. Lemia skulptūra – ar yra meno kūrinys, ar jo nėra.