www.vz.lt  2013-07-24

Lietuva patenka tarp nedaugelio šalių, kurių patirti krizės smūgiai nebuvo tokie dramatiški. Viena iš priežasčių – išlaikyta stipri pramonė. Ne veltui iš krizės besivaduojanti Europa ne juokais susirūpino ne itin sveika savo pramone, juolab kad šis sektorius stebėtinais tempais auga Azijoje, vis didesnį pagreitį įgauna ir JAV pramonė.

"Verslo žinios" Redakcijos nuomonė

Daugumą ES šalių kamuoja tos pačios bėdos ir neleidžia sėkmingai rungtis su kituose žemynuose augančiais konkurentais – konkurencingumui koją kiša dėl perteklinio reguliavimo kylančios verslo sąnaudos, pramonės našumas didėja lėčiau nei darbo kaina ir t. t. Dėl to pramonės įmonės, ieškodamos galimybių sumažinti sąnaudas, vis dažniau iškelia gamybą į pigesnius kraštus, todėl ES šalyse pramonės apimtis ryškiai mažėja.

Matydama deindustrializacijos pavojų, ES pasiryžo iki 2020 m. padidinti pramonės dalį, įeinančią į BVP, nuo dabartinių 16% iki 20%. Lietuva artėja prie ES pageidaujamo rodiklio – mūsų šalies pramonė (neskaičiuojant bendrovės „Orlen Lietuva“) sukuria apie 18,9% šalies BVP. Tačiau pramonės atstovai nesirengia sustoti prie šio rodiklio ir ragina šalies valdžią aktyviau prisidėti prie pramonės sektoriaus plėtros. Juolab kad didesniu pramonės svoriu galo pasigirti ne tik ES senbuvė Vokietija, bet ir Rumunija, Bulgarija, Čekija ir kt.

Prieš gerus porą metų Europos Komisija paskelbė komunikatą „Integruota pramonės politika globalizacijos eroje“. Jame raginama nepamiršti kertinio ekonomikos stulpo – pramonės. Tuometinė Lietuvos valdžia, kūrusi šalies ūkio plėtros strategijas bei prioritetus, išsikėlė ambicingą tikslą – per 5 m. Lietuva turėtų tapti Baltijos ir Šiaurės šalių regiono paslaugų centru.

Pramonės atstovai jau tuomet baiminosi, kad pernelyg įsijautus į paslaugų plėtrą pramonės reikalai gali būti nustumti į visišką užkampį. Tiesa, tapo madinga kurti odes ir žarstyti ES paramą naujoms pramonės šakoms – paramos favoritais tapo saulės elementų gamintojai. Kiek naudinga buvo eiti šia kryptimi, parodys ateitis, tačiau, pvz., JAV šios srities plėtros euforija jau prigeso – amerikiečiai numojo ranka ir nustojo konkuruoti su kinais.

Ir pramonininkai, ir analitikai pataria valdžiai nepamiršti tradicinių pramonės šakų, ypač skirstant europinę paramą. Kol kas prioritetas vis dar teikiamas paslaugų sektoriui – subsidijuojama patalpų nuoma ir darbo užmokestis. Gamintojams pasakyta: jeigu įgyvendinant projektą bus įsipareigota sukurti mažiau nei 25 darbo vietas, prašymas gauti paramą bus atmestas. Kaip šiandien rašoma VŽ, kelios bendrovės negalėjo pasinaudoti „Invest LT 2“ paramos galimybėmis įrangai įsigyti, nes ji neteikiama nei Vilniaus, nei Kauno rajonuose veikiančioms įmonėms. Paramos negavo ir Estijos koncernui BLRT Grupp priklausanti AB Vakarų laivų gamykla – siekdama išplėsti veiklą įmonė planavo pasistatyti metalo konstrukcijų dažymo liniją, tačiau negavo lėšų, nes ji jau veikia Lietuvoje.

Jei vadovausimės tik darbo vietų sukūrimo kriterijumi, paslaugų įmonės dažnai aplenks gamybininkus. Kažkodėl neskaičiuojama, kiek pridėtinės vertės sukuria vienas ar kitas sektorius, koks jo indėlis į šalies eksportą ir t. t. Juk gali išaušti tokia diena, kai kelis šimtus darbo vietų paslaugų sektoriuje sukūrusios užsienio įmonės paprasčiausiai nusiims iškabas ir iškeliaus svetur. O apdirbamoji pramonė, pasak analitikų, statydama gamybinius pastatus, investuodama į modernią įrangą, sukuria kur kas ilgaamžiškesnes ir efektyvesnes investicijas. Todėl podukros vietoje tokiai ūko šakai atsidurti nederėtų.