Ant Neries upės krantus jungiančio Žaliojo tilto stovinčios Raudonosios armijos karių, darbininkų, žemdirbių ir jaunų mokslininkų statulos yra paskutiniai viešai demonstruojami dideli paminklai, vis dar trimituojantys komunizmą – ideologiją, kurios Lietuva atsisakė daugiau nei prieš du dešimtmečius, kai tapo pirmąja Sovietų Sąjungos respublika, paskelbusia savo nepriklausomybę.

Jų marškiniai aptempę plačias krūtines, paltai ir sijonai plaikstosi aplink raumeningas kojas – socialistinio realizmo dvasioje šios statulos atkakliai priešinosi politinėms audroms, be kurių neapsieita šalies sostinėje. Joms kur kas sunkiau sekėsi pasipriešinti laiko tėkmei. Po daugiau nei šešių dešimtmečių, praleistų lauke, geležis aprūdijo. Vieną kareivį laiko varžtai ir petnešos. Jaunojo mokslininko nugarą darko didelis plyšys.

„Nebūtų netekties, jeigu jos būtų visiškai nugriautos“, - įsitikinęs parlamentaras, buvęs Vilniaus mero pavaduotojas Kęstutis Masiulis. Jo teigimu, šios statulos užgauna lietuvius, nukentėjusių nuo valdžios, nusavinusios ūkius, panaikinusios profesines ir akademines laisves bei pasmerkusios daugiau nei 300 tūkstančių žmonių suėmimui, įkalinimui ir tremčiai į Rusijos lagerius. „Aš kartais jaučiu, kad neigiama patirtis turėtų būti kažkaip ištrinta“, - sakė K. Masiulis.

Kiti, pavyzdžiui, šalies Nacionalinės dailės galerijos vadovė Lolita Jablonskienė pasisako už „sudėtingesnį požiūrį“.

Ji nepasakė, statulos turi pasilikti ar išnykti, tačiau jos manymu, jos turi būti suremontuotos. Ji pridūrė, jog apskritai pasisako „prieš atminimo simbolių griovimą“, ypač mieste, kuriame caro laikų rusai, lenkai, sovietai ir lietuviai griovė vieni kitų paminklus ir kur belikę menka žymė, jog kadaise čia klestėjo žydų bendruomenė, sunaikinta per holokaustą.

„Mes vis dar diskutuojame, koks viešasis menas turėtų būti šiandien“, - sakė L. Jablonskienė. Jos teigimu, lietuviai turi nuspręsti, ar viešasis menas „daugiau reprezentuoja tam tikrus valstybės simbolius, ar tai kažkas, kas padaryta visuomenei, kad ji jaustųsi patogiai mieste“.

Žinoma, Lietuva nėra vienintelė šalis, susidurianti su tokiomis dvejonėmis žemyne, kurį didžiąją XX amžiaus dalį drebino fašizmas ir komunizmas. Tačiau Vilniuje istorijos buksyras ir pokyčių troškimas konkuruoja ypač ryškiai.

Žaliojo tilto skulptūrų ateitis kybo nežinioje bent jau nuo 2005 metų, kai valdžia, pasinaudojusi sugriežtintu paveldo įstatymu, paskelbė šį tiltą ir dar šešis tūkstančius kultūros paminklų saugomais objektais. Oponentai remiasi vėlesniu įstatymu, draudžiančiu sovietinio laikotarpio ir nacių okupacijos laikmečio simbolius. Ant vieno kareivio laikomo vėliavos stiebo viršaus matyti pjautuvas ir kūjis – sovietinė emblema.

Prieš trejus metus, artėjant sovietų pergalės prieš nacistinę Vokietiją 65-osioms metinėms, tuometinis Maskvos meras Jurijus Lužkovas pasisiūlė sumokėti už kai kurių statulų restauravimą. Vilniaus valdžia šio pasiūlymo kategoriškai atsisakė.

Rugpjūčio mėnesį Vilniaus meras Artūras Zuokas paskelbė apie ketinimus atnaujinti statulas. Jo manymu, tam prireiktų dvejų metų ir maždaug 200 tūkstančių dolerių (515 tūkstančių litų). Skulptūras laikinai tektų nuimti.

Norėdamas nuraminti oponentus, ponas Zuokas po kareivių statulomis sumontavo dekoratyvinę lentelę – jau surūdijusią, kad atrodytų „kraujo raudonumo“ – paaiškinančią sovietinės okupacijos žiaurumą, ir pasiūlė panašias lenteles padėti ir po likusiomis skulptūromis. „Tai tam tikras kompromisas, - sakė meras. - Mums nereikia elgtis kaip sovietams, kurie išgriovė beveik viską, kas susiję su praeitimi“.

Kita galimybė, kurią remia ir Lietuvos Politinių kalinių ir tremtinių sąjunga – buvusiems politiniams kaliniams, tremtiniams ir jų šeimoms atstovaujanti organizacija – perkelti statulas į privatų sovietinei erai skirtą Grūto parką. Jo vadovas Viliumas Malinauskas tvirtina jau suradęs naujuosius namus Žaliojo tilto skulptūroms – virš pelkės – jeigu tik valdžia nuspręs jas jam parduoti ar paskolinti. „Pastatysiu joms naują tiltą“, - tikina verslininkas.