Iš pen­kių kan­di­da­čių į pre­ky­bi­nį po­li­ti­nį su­ar­tė­ji­mą su Eu­ro­pos Są­jun­ga (to­dėl ne­len­dant į Ru­si­jos mui­tų są­jun­gą) pir­mo­ji at­šo­ko Ar­mė­ni­ja. Tai jos pre­zi­den­tas, vie­šė­da­mas Mask­vo­je, su­si­ta­rė ir par­eiš­kė, ne­si­tar­da­mas nei su tau­ta, nei su par­la­men­tu, kad Ar­mė­ni­jos ke­lias ei­na su Ru­si­ja į Azi­ją. Ne į Eu­ro­pą.

To­kia ži­nia kaž­ko­dėl ne­pa­dė­jo iš­ryš­kin­ti Azer­bai­dža­no eu­ro­pi­nio pa­si­rin­ki­mo. Šį­kart pa­ti Eu­ro­pa ar­ba Eu­ro­pos Są­jun­ga pa­si­rin­ko as­mens lais­vių da­ly­ką iš­kel­ti kan­di­da­tėms į su­tar­tį kaip svar­biau­sią kva­li­fi­ka­ci­nę vir­šū­nę, o ša­lies pa­si­rin­ki­mo lais­vę ar­ba ne­ver­ga­vi­mą ki­tai vals­ty­bei pa­lik­ti ne­reikš­min­go­se dau­bo­se. Net „Free­dom Hou­se“ kon­fe­ren­ci­jo­je Vil­niu­je ši or­ga­ni­za­ci­ja įra­šė Ar­mė­ni­ją į „pu­siau lais­vų“ ka­te­go­ri­ją, pa­lik­da­ma Azer­bai­dža­ną su Gu­di­ja vie­no­dai juo­doj ba­loj, nors lais­vos ir ne­prik­lau­so­mos vals­ty­bi­nės lai­ky­se­nos po­žiū­riu vis­kas bū­tų prieš­in­gai, Ar­mė­ni­jos ir Gu­di­jos ru­siš­ki ka­ri­niai pro­tek­to­ra­tai vie­no­je li­ni­jos pu­sė­je, o Azer­bai­dža­nas - ki­to­je.

Da­bar at­ėjo Ukrai­nos ei­lė. Krem­liaus vir­šū­nė­se ku­rį lai­ką gal bu­vo jun­ta­ma siū­ba­vi­mo, jei ne veid­mai­nia­vi­mo: te­gu pa­si­ren­ka, kaip jiems bus blo­gai. Nū­nai ap­sisp­ręs­ta, at­ėjo įsa­ky­mas be iš­ly­gų: bai­kit sa­vo eu­ro­pie­tiš­kus žai­di­mus! At­si­sa­ky­kit iš kar­to. Gręž­kit ie­nas į prieš­in­gą pu­sę! Tak, toč­no. Ši ofi­cia­lio­sios Ukrai­nos pa­ti­kra tar­tum baig­ta. Ar dar ne vi­sai?

Ga­lė­jo at­ro­dy­ti, kad Vik­to­ras temps gu­mą, o Vla­di­mi­ras leis ją temp­ti li­gi pa­ties vir­šū­nių su­si­ti­ki­mo Vil­niu­je. Ne, ne­leis­ta. Li­ku­si sa­vai­tė rei­ka­lin­ga ki­tiems dar­bams. Be abe­jo, dar už­lauž­ti tar­pu­var­tė­je pei­liu gąs­di­na­mas dvi ma­žes­nes mer­gas - Gru­zi­ją ir Mol­do­vą.

Ne­sun­kiai par­ašy­čiau apie tai slap­tą pa­žy­mą, o ga­liu ir ne­slap­tą. Taip ma­tau to­les­nes Tbi­li­sio, Ki­ši­nio­vo ir Vil­niaus pa­ti­kras. Duok Die­ve, kad su­klys­čiau.