Pirmąja reforma įvardijama švietimo pertvarka. Siūloma skatinti konkurenciją tarp aukštųjų mokyklų ir siekti didesnės integracijos su verslu, trumpinti studijas.

„Visų šių sisteminių ydų pasekmė – dauguma jaunuolių į darbo rinką įsilieja labai vėlyvame amžiuje. Sutrumpinus studijų trukmę atsisakant perteklinių atostogų ir užsiėmimų, o ne esminių kompetencijų ugdymo, būtų galima išspręsti besitraukiančios darbo jėgos problemą“, – ketvirtadienį spaudos konferencijoje sakė „Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis.

Jo teigimu, Lietuvą reitinguose dažnai kilsteli kiekybiniai švietimo sistemos rodikliai, pavyzdžiui, vertinama, kiek vaikų lanko mokyklas, kiek žmonių turi vidurinį ir aukštesnį išsilavinimą.

 

Dar viena studijų problema – pernelyg ilga jų trukmė, per daug atostogų studentams ir moksleiviams. „Taip yra dėl to, kad universiteto ar kitos mokymo įstaigos finansavimas priklauso nuo to, kiek semestrų mokosi studentas. Todėl Lietuvoje bakalauro studijos trunka ketverius, o beveik visoje Europos Sąjungoje – trejus metus. Panaši situacija yra ir su magistro studijomis“, – komentavo jis.

Todėl, pasak ekonomisto, nereikėtų stebėtis, kad 25-29 m. žmonės, baigę mokslus, nesugeba rasti darbo. Šių žmonių padėtis yra pati problematiškiausia.

Antrąja reforma siūloma didinti darbo rinkos lankstumą.

„Tai, kad Lietuvos darbo rinka nėra lanksti, jokia naujiena – apie tai jau kokius dešimt metų kalba verslas. (…) Reikėtų pažiūrėti į Skandinavijos valstybių patirtį, pavyzdžiui, Danijos, kurios darbo kodeksas yra apie dešimt kartų trumpesnis, jame nurodomi esminiai principai, o visa kita paliekama šakinėms kolektyvinėms sutartims“, – tvirtino N. Mačiulis.

Banko ekonomistai siūlo mažinti įmonių naštą, susijusią su darbuotojų įspėjimu dėl atleidimo laikotarpiu ir išeitinėmis kompensacijomis. Lietuvoje vidutinis įspėjimo apie atleidimą laikotarpis yra 4 mėnesiai.

„Aišku, tai gali skambėti, kaip pavojingas elgesys, tačiau mes nesakome, kad neturi būti darbuotojų apsaugos. Mes sakome, kad tuo turėtų pasirūpinti valstybė. Pavyzdžiui, Danijoje bedarbiai turi labai geras garantijas ir gauna apie 90 proc. buvusio atlyginimo sudarančias išmokas“, – sakė N. Mačiulis.

Pasak ekonomisto, Lietuvos verslas moka vienas didžiausių socialinio draudimo įmokų Europoje, todėl dalį šių lėšų galima būtų nukreipti į specialų fondą, kuris pasirūpintų atleidžiamų darbuotojų garantijomis.

Trečia reforma – gimstamumo, reemigracijos ir imigracijos skatinimas.

Prognozuojama, kad Lietuvos darbo rinka ateityje trauksis dėl itin žemo gimstamumo pastaruosius 20 metų bei pastarojo dešimtmečio emigracijos, kuri daugiausiai praretino jaunų žmonių gretas.

„Viena vertus, besitraukianti darbo jėga mažina ekonomikos augimo potencialą, kita vertus, tai sukuria didelę įtampą valstybės finansams, nes mažėjant mokesčių mokėtojų skaičiui, o išmokų
gavėjų skaičiui augant yra labai sudėtinga subalansuoti finansus. Yra trys galimybės padidinti gyventojų skaičių: skatinti gimstamumą, skatinti reemigraciją arba žvalgytis į kitas šalis. Tačiau priemonės gimstamumui skatinti dažniausiai pasijaučia labai ilgame laikotarpyje“, – kalbėjo N. Mačiulis.

Šiuo metu Lietuvos gimstamumo rodiklis yra 1,7, o norint turėti teigiamą gyventojų prieaugį reikėtų, kad šis indeksas būtų 2,1. Viena iš priemonių didinant gimstamumą yra neapmokestinamojo pajamų dydžio (NPD) didinimas vaikų turinčioms šeimoms. Šiuo metu už kiekvieną vaiką taikomas 100 Lt NPD.

Pasak ekonomisto, didinant šalies gyventojų skaičių galima būtų sekti Graikijos, Portugalijos ir Latvijos pavyzdžiu, kai ne ES piliečiams investavusiems į NT toje šalyje suteikiamas leidimas gyventi. Dar geriau, pasak jo, būtų sukurti finansines ir kitokias paskatas šiems piliečiams registruoti patentus Lietuvoje.

Taip pat skatinant reemigraciją galima būtų taikyti mažesnius mokesčius iš ilgalaikės emigracijos grįžusiems žmonėms.

Ketvirtoji reforma – mažinti mokestinę naštą, o ypač darbo mokesčius. Įvairūs pasauliniai indeksai rodo, kad Lietuvos mokesčių sistema yra viena nepatraukliausių regione.

Banko ekonomistų vertinimu, pagrindinė našta yra susijusi su darbo mokesčiais – daugiau nei 40 proc. darbo užmokesčio fondo tenka ne darbuotojui, o valstybei. Nors šis rodiklis yra artimas ES vidurkiui, žema mokesčių moralė lemia neoficialių pajamų paplitimą ir žemas biudžeto pajamas.

Todėl į biudžetą surenkama mažai mokesčių ne dėl nedidelių mokesčių, bet dėl paplitusios šešėlinės ekonomikos.

N. Mačiulio teigimu, pajamas biudžete būtų galima didinti naikinant mokesčių išimtis ir lengvatas, kovoti su šešėline ekonomika, didinti valstybės įmonių mokamus dividendus.

„Vis dar yra nemažai lengvatų, kuriomis naudojasi dideles pajamas gaunantys gyventojai. Antras labai svarbus neišnaudotas šaltinis yra šešėlinė ekonomika. Neigiamas reiškinys yra tai, kad kitų metų biudžete nėra numatytas siekis sumažinti šešėlinę ekonomiką“, – komentavo ekonomistas.

Penktoji reforma – griebti pinigus iš šešėlinės ekonomikos. „Swedbank“ banko ekonomistų skaičiavimu, šiemet vien dėl cigarečių kontrabandos valstybės biudžetas negavo 330 mln. Lt. O jeigu kontrabandos mastas nekeis, šių metų praradimas bus 344 mln. Lt. Taigi per trejus metus, skaičiuojama, Lietuva dėl cigarečių kontrabandos praras daugiau nei 1 mlrd. Lt.

„Šios sumos pakaktų kompensuoti visas sumažintas pensijas, visus valstybės tarnautojų atlyginimus. Taip būtų išspręstos visos problemos, kurios yra užprogramuotos valstybės finansuose. Situacija dėl kontrabandos nėra normali, ji yra viena didžiausių ES“, - dėstė N. Mačiulis.

Mažinant šešėlį siūloma sukurti finansines paskatas, pavyzdžiui, leisti susigrąžinti dalį gyventojų pajamų mokesčio arba numatyti, kad valstybės teikiamų paslaugų kiekis priklausytų nuo sumokėtų mokesčių.

Šešta reforma – efektyviau valdyti valstybės įmones.

„Šioje srityje ambicijos mažėja“, – pastebi ekonomistas. Tai matyti iš biudžete suplanuotų pajamų, kurias ketinama gauti iš valstybės įmonių dividendų. 2012 m. buvo planuojama gauti 589 mln. Lt, šiemet - 212 mln. Lt, kitąmet – 187 mln. Lt.

„Gerėjant ekonominei aplinkai, sparčiai augant ekonomikai, ambicijos iš valstybės valdomų įmonių gauti dividendus mažėja. Kažkaip čia nesueina galai“, – pripažino ekonomistas.

Pasak N. Mačiulio, reikėtų tęsti nepriklausomų valdybos narių skyrimą į įmones, centralizuotai valdyti valstybei priklausantį turtą. Toks įstatymo projektas buvo parengtas, tačiau šiuo metu yra nugulęs į stalčių.

Banko ekonomistų vertinimu, net ir pasiekusios dvigubai mažesnį veiklos efektyvumą nei privačios įmonės, valstybės įmonės į biudžetą galėtų sumokėti apie milijardą litų.

Taip pat reikėtų didinti nepriklausomų valdybos narių šiose įmonėse skaičių, tokia nuostata yra numatyta Vyriausybės patvirtintose gairėse. Tačiau praėjusiais metais iš 500 valdybos narių tik 12 buvo nepriklausomų.

„Akivaizdu, kad nėra jokio noro laikytis gairių“, – pastebi N. Mačiulis.

Septinta reforma – mažinti valstybės valdomų įmonių nuosavo kapitalo dydį, kuris sudaro 18,9 mlrd. Lt. Taip pat biudžetą būtų galima papildyti ėmus listinguoti dalį valstybės įmonių akcijų. Ekonomistų vertinimu, tai ne tik padidintų skaidrumą, bet ir suteiktų pajamų valstybei, pritrauktų daugiau investuotojų.

Aštunta reforma –  „Sodros“ pertvarka, kuri jau ne vienerius metus neišbrenda iš skolų. N. Mačiulis sako, kad bazinę pensiją būtų galima perkelti į valstybės biudžetą. Tai leistų „Sodros“ išlaidas per metus sumažinti 2,5 mlrd. Lt. Taip pat siūloma artimiau susieti socialines ir sveikatos apsaugos garantijas su mokamais mokesčiais.

Devinta reforma – suliekninti viešąjį sektorių.

„Apskritai mūsų viešasis sektorius yra per didelis – turi antsvorio ir tai rodo daugelis rodiklių. Lietuvoje neproporcingai didelė dalis gyventojų dirba viešajame sektoriuje“, – tvirtino vyriausiasis banko ekonomistas.

Banko skaičiavimu, per pastarąjį dešimtmetį Lietuva neteko 13 proc. gyventojų, tačiau viešojo sektoriaus darbuotojų skaičius išliko gana didelis – jame dirba 25 proc. šalies gyventojų. Tuo metu Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijai priklausančiose šalyse viešajame sektoriuje dirba 13 proc. gyventojų.

Dešimta reforma – tobulinti valstybės valdymą ir siekti ekonominės politikos nuoseklumo.

„Išsivysčiusioje valstybėje rinkimai neturėtų būti lūžis ekonominėje politikoje“, – tvirtino jis.

Pasak N. Mačiulio, šiuo metu strateginis planavimas yra gana formalus, netaikoma sąnaudų ir naudos analizė, taip pat reikėtų skaidrinti viešuosius pirkimus, peržiūrėti reikalavimus vadovų pareigoms užimti.

Kas galėtų įgyvendinti?

„Swedbank“ banko vyresnio ekonomistė Vaiva Šečkutė spaudos konferencijoje sakė, kad trejus metus Lietuvos reitingas yra 6.3. Tai reiškia, kad Lietuva patenka tarp 37 proc. konkurencingiausių pasaulio šalių.

Tačiau tarp Baltijos jūros regiono šalių Lietuva savo konkurencingumo indeksu lenkia tik Lenkiją, Latviją ir Rusiją.

„Norint padidinti šalies konkurencingumą Lietuvai reikia reformų“, – tvirtino V. Šečkutė.

N. Mačiulis pripažino, kad dažniausiai radikalių reformų gerais laikais niekas nesiima.

„Sudėtingiausi sprendimai yra įgyvendinami sudėtingiausiais laikotarpiais: kai biudžeto deficitas išauga iki tokio lygio, kad finansų rinkos nebenori skolinti,  o viešojo sektoriaus darbuotojų atlyginimai tampa tokie, kad jie nebegali normaliai išgyventi. Tada valstybė yra priversta imtis reformų", – sakė jis.

Ekonomistas atkreipė dėmesį, kad minėtų reformų rezultatai pasimatytų po kelerių metų, daugelyje demokratinių šalių reformos, kurių rezultatai perlipa vienos kadencijos laikotarpį, sunkiai vyksta. Tačiau jis vylėsi, kad galbūt kai kurių reformų vis dėlto sulauksime.