R. Bogdanas. Blefuotojas įkliuvo Valdovų rūmuose

delfi.lt 2013-12-08

Tam, kad mažesnės šalys taptų matomos, reikia arba katastrofos jose, arba pinigų reklamai, arba jas turi užkabinti svarbaus įvykio šuoras. Lietuvos pirmininkavimas ES taip ir būtų tvarkingai tyliai pasibaigęs, ir būtų likęs tik mūsų atmintyje. Tačiau dėl Ukrainos prezidento Viktoro Janukovičiaus surengto turgaus Vilniuje per Rytų partnerystės viršūnių susitikimą ir dėl audringo ukrainiečių pasipiktinimo Vilniaus vardas jau antra savaitė šmėžuoja pasaulio spaudos puslapiuose ir televizijų pranešimuose.

Vilnius gana nelauktai tapo atskaitos tašku Ukrainos raidoje. Tai prasidėjo ne tiek dėl pačios Ukrainos, kiek dėl Rusijos prezidento Vladimiro Putino supratimo apie savo istorinę paskirtį. Jo supratimas sako, kad su kaimynais reikia ne bendradarbiauti, o taip juos prismaugti, kad elgtųsi kaip paliepti.

Asociacijos su ES sutartis yra ilgo kelio pradžia, ypač tokiai valstybei , kaip Ukraina, kuri turi keistis labai daugelyje sričių, kad gautų narės bilietą. Į ES klubą įleidžiama tik atitinkamais įstatymais apsirengus ir išmokus tam tikrų elgesio taisyklių. Šalys nėra kviečiamos, atvirkščiai – jos prašosi į tą klubą ir tvarkosi, kad jam tiktų. Turkija Asociacijos sutartį pasirašiusi maždaug prieš pusę amžiaus, o dar ne narė.

 

Pagal korupcijos indeksą Ukraina yra 144 vietoje iš 164 valstybių. Net Rusija ja nepasitiki, todėl tiesia Pietų srauto dujotiekį į Europą už 25 mlrd. JAV dolerių, kad apeitų Ukrainą. Paradoksalu, bet už šiuos rusiškus pinigus bus panaikintas pagrindinis ukrainietiškos korupcijos židinys – pajamos už dujų tranzitą. Kaip Rusija besukiotų, vis tiek Ukraina gręžiasi į Europą. 

Nežiūrint to, kad narystė ES ir asociacija labai toli viena nuo kitos, V. Putinas nusprendė išrauti net užuominas apie vakarų kryptį. Iki rudens jis jokių staigių judesių nedarė, nors Ukraina intensyviai ruošėsi: vien slovakai atsiuntė į pagalbą apie 60 ekspertų, kad padėtų ruošti įstatymų pakeitimus. Rudenį ėmė rodytis ženklai, kad Kremliui Vilniaus susitikimas vis labiau panašėja į pavojingą suokalbį. Galiausiai V. Janukovičius lapkričio 9 d. apturėjo keturių valandų pokalbį pamaskvėje su V. Putinu. Kaip dabar regis, ten jis gavo, ko tikėjosi.


Prezidento vertybės

Ko galėjo siekti V. Janukovičius? Mažiausiai jam rūpi, kaip išgyventų ukrainiečiai Rusijos sankcijas. Kas jam svarbu – tai būsimi prezidento rinkimai 2015 pavasarį. Kaip jau esu rašęs, autokratinės valstybės nuo demokratinių skiriasi tuo, kad demokratiniai vadovai pralaimėję rinkimus išeina į pensiją, o autokratiniai keliauja į kalėjimą. 

Užtenka pažvelgti į kelis V. Janukovičiaus gyvenimo puslapius, kad būtų aišku, kuo toks žmogus kvėpuoja. Jaunystėje dukart buvo teistas. Vargu ar norėtų už grotų trečiąsyk.

Pirmą kartą sėdo už vagystes. Buvo labai originalios specializacijos vagišius: nusižiūrėjęs viešajame tualete, kas atsitūpė su brangia kepure, griebdavo ją nuo galvos – ir į kojas. Auka be kelnių, vytis nepajėgi. Antrą kartą sėdo už vidutinį kūno sužalojimą, bet yra teigiančių, jog po šia formuluote slepiasi išprievartavimas „nenatūraliu būdu“. Bylos dabar dingę, patikrinti sudėtinga. Pats V. Janukovičius dėl teistumo nesigaili: per savo rinkimų kampaniją aiškino, jog kalėjimas žmones užgrūdina, daro juos atsakingus.

Oranžinė revoliucija 2004 m. prasidėjo dėl to, kad Maskvos karštai palaikomas kandidatas į prezidentus V. Janukovičius masiškai klastojo rezultatus. Kai žmonės protestuodami išėjo į Kijevo gatves, jis primygtinai siūlė tuometiniam prezidentui Leonidui Kučmai panaudoti jėgą ir išvaikyti Maidaną. Šis nepaklausė. 2013 m. prezidentas jau V. Janukovičius – ir specialios pajėgos žiauriai sumuša studentus. Manoma, jog be prezidento žinios to negalėjo įvykti. 

„Wikileaks“ nutekino informaciją, kad 2005 m. V. Janukovičius labai nediplomatiškai dėstė Lietuvos ambasadoriui, jog Lietuvai atsirūgs dalyvavimas puče – taip jis vadino prezidento Valdo Adamkaus ir Lenkijos prezidento Aleksandro Kvasnievskio tarpininkavimą derybose tarp valdžios ir opozicijos Kijeve. 

Kerštas

Demokratiniuose rinkimuose 2010 m. ukrainiečiai V. Janukovičių išsirinko prezidentu. Kaipmat už grotų atsidūrė rinkimus jam pralaimėjusi premjerė Julija Timošenko. Galbūt jinai nėra angelas be dėmelės, bet ją apkaltino grynai keršto sumetimais.

Dujas Ukraina pirkdavo per tarpininkę „RosUkrEnergo“, kuriai už tarpininkavimą gerai nubyrėdavo. Ši įmonė buvo registruota Šveicarijoje, pusė jos priklausė V. Janukovičiaus draugams iš Ukrainos, o kita pusė – Rusijos „Gazprom-bank“. J. Timošenko nutarė, kad pigiau galima nupirkti tiesiogiai, be tarpininkų. V. Putinas derybose sutiko išmesti įmonę iš schemos, sutartis buvo pasirašyta, ir tada nelauktai Ukraina už tą patį kiekį dujų turėjo sumokėti 200 mln. JAV dolerių daugiau.

Pasirodė, kad „RosUkrEnergo“ dalį dujų pigiau nupirkdavo iš Turkmėnijos, ir bendra kaina net su tarpininko antkainiu buvo mažesnė, negu vien rusiškų dujų. V. Janukovičiaus klanas neteko šito šaltinio, už tai premjerei atkeršyta kalėjimu. Iš jos reikalaujama grąžinti tuos 200 mln. į biudžetą. V. Putinas dėl šio sandorio nekaltinamas.

Pralaimėta partija

Diplomatiniuose sluoksniuose Kijeve sklando pasakojimas, kad V. Janukovičius kalėjime pasižymėjo kaip labai geras kalinių pokerio žaidėjas, kur pagrindinis koziris buvo įtikinamas blefas. Vyresnieji jį siųsdavo sužaisti su kaliniu, kurį norėdavo įklampinti į skolą. V. Janukovičius blefuodavo ir išlošdavo.

Toks lošėjas didelių tikslų neturi – jam svarbu išgyventi ir likti su pinigais. Pralaimėti rinkimai 2015 m. reiškia kalėjimą arba emigraciją. Priglausti ir pinigų neatimti gali Rusija. Be to, Rusija gali padėti laimėti rinkimus.

Ėjimas į Europą reiškia korupcinių ir klaninių santykių nykimą. Kaip gali V. Janukovičius atsisakyti savo terpės, be kurios jis sudžius kaip sliekas saulėje?

Pasirašęs Asociacijos sutartį ir labai pasididinęs galimybę laimėti rinkimus, jis būtų verčiamas judėti ta kryptimi, kuri suardytų jo klano galią, jo šeimos gerovę. Tai per didelė, tai neįmanoma kaina net už prezidento postą.

Blefuotojas išdūrė V. Putiną – šis patikėjo, jog V. Janukovičius išties ims glaustytis su Europa ir paliks Eurazijos sąjungos kūrėją be tarnaitės Ukrainos. Pradėjo veikti turgus. V. Putinas pirko tai, ką galėjo gauti už dyka.

Ukrainos skolos Rusijai siekia 30 mlrd. JAV dolerių. Skolų nurašinėjimas ir dujų kainų mažinimas reikš mažesnes įplaukas į Rusijos biudžetą tokiu metu, kai ekonomika pradeda grėsmingai stoti. V. Janukovičius užkabino jautriausią V. Putino stygą – svajonę apie didingą imperiją, todėl šis prarijo jauką, kuris dabar siurbs pačiai Rusijai reikalingus finansinius išteklius. Ko tik žmonės nepadaro vardan įtikėtos savo misijos.

Vilniuje V. Janukovičius bandė tęsti savo žaidimą. Daliai Grybauskaitei ir Angelai Merkel paleido plokštelę, kad yra paliktas vienas su Rusija akis į akį, ir jam be galo sunku. Taikė į moterišką jautrumą. Tačiau šios gerai žinojo, kad tik ES siūlomos permainos užtikrintų Ukrainai 6 proc. metinį ekonominį augimą ir palaipsniui išvaduotų iš skolų.

Gabus blefuotojas šįkart susidūrė su per stipriu priešininku. Vilniuje ant stalo jam buvo padėtas aštuonių pasiūlymų paketas. Kaip teko girdėti, vienas iš pasiūlymų buvo kreditinės linijos Ukrainai atidarymas. Jos tikslas – padėti įveikti dėl persitvarkymo atsirandančius sunkumus. Tokią liniją buvo gavusi Lenkija, ruošdamasi narystei ES, nes jos ekonominė padėtis tuo metu buvo nepavydėtina.

Šis pasiūlymas buvo švietalas, sugriovęs V. Janukovičiaus blefo pinkles. Arba imi, arba ne. Pralaimėjimas abiems atvejais. 

Atsisakydamas Ukrainos prezidentas labai aiškiai parodė, kad jokių minčių apie europietišką savo valstybės ateitį jis niekada neturėjo, ir visas spektaklis buvo kalėjimo pokerio patirties naudojimas valstybiniams santykiams spręsti, kurie jam susiveda į asmeninio saugumo ir turto užtikrinimą. Jis elgėsi kaip Vilniaus taboro čigonai, kurie sako: tik duokite mums pinigų, o malkomis patys pasirūpinsime. 

Atstumtasis

V. Janukovičiaus veiksmus diktuoja baimė. Kartą į jį Ukrainoje sviedė kiaušinį ir pataikė į petį. Iš baimės jis krito ant žemės kaip pakirstas. Jo apsauga net pasauliniu mastu yra išskirtinio dydžio. Kai jis važiuoja per Kijevą, uždaromos net šalutinės gatvės. Rezidencija Mežigorjėje prie Kijevo įrengta kaip prabangi tvirtovė su golfo laukais, pirtimis, boulingu, baseinais, kino sale, o kelias į ją šiuo metu yra užblokuotas specialiųjų pajėgų. Baimė yra blogas patarėjas: už eurointegraciją į gatves išėjo apie 100 000, o kada išsigandusi valdžia sumušė studentus, demonstrantų padaugėjo beveik 10 kartų. Protestas dėl Asociacijos sutarties nepasirašymo virto protestu prieš V. Janukovičiaus klaną.

Tik baime ir stebuklo viltimi galima paaiškinti neatšauktą valstybės vadovo vizitą į Kiniją, kada Kijeve vyksta tokie neramumai. Ir vėl, šiuo atveju Pekine, V. Janukovičius turėjo pajusti ES galią. Jo vizito išvakarėse Kinijoje lankėsi pati gausiausia visų laikų Didžiosios Britanijos verslininkų delegacija su premjeru Davidu Cameronu priešakyje. Kinija labai suinteresuota prekybos su ES sąlygų gerinimu. Kaip ir buvo galima tikėtis, praktiški kinai jokios nemokamų gėrybių skrynios V. Janukovičiui neatvėrė.

Liko Rusija, kuri jau mato, kad ES perkando V. Janukovičių ir Briuselis su juo nebenori turėti reikalų. Demaskuotas blefuotojas virsta lengvu grobiu V. Putinui, todėl neaišku, ką gali padaryti baimės apimtas ir už pažadų virvutės pakabintas atstumtasis. 

V. Janukovičius tikrai laikysis iki paskutiniųjų, nes perspektyvoje namie matosi tik du variantai: arba lengvesnis, kaip J. Timošenkos ar Hosni Mubarako, arba baisesnis, kaip Muamaro Kadafio (pasakojama, kad V. Putinas, pamatęs vaizdus, kaip minia sudoroja M. Kadafį, reagavo labai asmeniškai). Kuo aštresnė priešprieša, tuo skausmingesnė atomazga.

Ukrainiečiai ne ta tauta, kuri duotųsi mušama, ir aš tikiu, kad Maidane stovinčiųjų ryžtas tikrai atgręš jų šalį į Europą. Ar tai įvyks greitai, ar po kelerių metų, tėra mirksnio klausimas valstybės gyvenime.