Par­ale­lių su se­niai pra­bė­gu­siais me­tais ma­ty­ti ir da­bar. Vie­šo­jo­je erd­vė­je at­vi­rai der­gia­mi Lie­tu­vos lai­mė­ji­mai, Sei­mo na­riai bi­jo ro­dy­ti do­ku­men­ti­nį fil­mą apie Sau­sio 13-osios įvy­kius, iš šių įvy­kių ty­čio­ja­si Ru­si­jos te­le­vi­zi­jų Lie­tu­vo­je re­trans­liuo­ja­mi ka­na­lai. Gal­būt to­dėl Vals­ty­bės sau­gu­mo de­par­ta­men­tas (VSD) be užuo­lan­kų pra­kal­bo apie Ru­si­jos vyk­do­mą in­for­ma­ci­nį ka­rą, ku­rio tiks­las – už­ka­riau­ti Lie­tu­vos gy­ven­to­jų są­mo­nę ir sim­pa­ti­jas. Apie tai - „Lie­tu­vos ži­nių“ po­kal­bis su Sei­mo na­riu Ar­vy­du Anu­šaus­ku.

Prieš oku­pa­ci­ją – ko­va dėl protų

- Ar ti­krai pa­dė­tis Lie­tu­vo­je 1926-ai­siais bu­vo pa­na­ši į da­bar­ti­nę?

- Su­tin­ku, kad 1926 me­tų gruo­džio 17 die­na ski­ria tuo­me­ti­nės Lie­tu­vos is­to­ri­ją į dvi da­lis - de­mo­kra­ti­nio ir au­to­ri­ta­ri­nio val­dy­mo. Ta­čiau ne­ga­lė­čiau su­tik­ti, kad III Sei­mas bu­vo pro­so­vie­ti­nis. Jo­kia bol­še­vi­ki­nė oku­pa­ci­ja tuo me­tu ne­grė­sė, ta­čiau tuo­me­ti­nis konf­lik­tas su Len­ki­ja ne­lei­do at­si­pa­lai­duo­ti taip, kaip lei­do sau so­cial­de­mo­kra­tų ir liau­di­nin­kų vy­riau­sy­bė. Rei­kė­jo stip­rin­ti Lie­tu­vos ka­ri­nes pa­jė­gas ir kar­tu stip­rin­ti Lie­tu­vos eko­no­mi­nį pa­jė­gu­mą. Ne­su ša­li­nin­kas tie­sio­gi­nio pra­ei­ties ir da­bar­ties ly­gi­ni­mo, ta­čiau kai ką ti­krai ga­li­ma pa­ly­gin­ti - at­sa­ko­my­bės ir gar­bės su­pra­ti­mą. Ma­tyt, bu­vo ma­žiau dvi­vei­diš­ku­mo, dau­giau kva­li­fi­ka­ci­jos, ele­men­ta­raus raš­tin­gu­mo ir kul­tū­ros. Tuo me­tu taip pat bu­vo at­vi­rai So­vie­tų Są­jun­gai sim­pa­ti­zuo­jan­čių Lie­tu­vos pi­lie­čių, tie­sa, gal­būt ma­žiau nei Es­ti­jo­je ir Lat­vi­jo­je. Ta­čiau su­pra­ti­mas apie vals­ty­bės na­cio­na­li­nius, svar­biau­sius in­te­re­sus bu­vo ge­ro­kai aiš­kes­nis ir su­pran­ta­mas skir­tin­gų po­li­ti­nių orien­ta­ci­jų at­sto­vams. Šian­dien per­vers­mo pir­miau­sia rei­kė­tų gal­vo­se - po­li­ti­ko­je at­si­ra­do per daug as­me­niš­ku­mų, pa­ty­čių, dis­ku­si­jų ly­gis nu­si­ri­to iki ko­lū­kių kon­to­rė­lių ly­gio šne­kų. Ty­čia ug­do­mas pi­lie­tis, ku­ris kuo ma­žiau sa­va­ran­kiš­kai gal­vo­tų, bū­tų pri­klau­so­mas nuo pa­šal­pų ir ki­tų vie­ti­nės val­džios ma­lo­nių. Ne­ži­nau, ar per­vers­mas gal­vo­se ir po­sū­kis at­sa­kin­gos po­li­ti­kos link įvyks. Lie­ku op­ti­mis­tas ir tai sie­ju su nau­jų kar­tų pa­ty­ri­mu.

- A.Sme­to­nos val­dy­mo me­tai bai­gė­si 1940 me­tų oku­pa­ci­ja. Ta­da ne­bu­vo iš­šau­tas nė vie­nas šū­vis, ko­dėl?

- To me­to pa­tir­tis ro­do, kad prieš oku­pa­ci­ją di­džiau­sia ko­va vyks­ta dėl pro­tų. Ir tuo me­tu ne vi­sa in­te­li­gen­ti­ja bu­vo su­klai­din­ta sta­li­niz­mo re­ve­ran­sų, ta­čiau kai ku­rie ga­na leng­va­bū­diš­kai žiū­rė­jo į tai, kad už­sie­nio vals­ty­bės ki­ša­si į Lie­tu­vos vi­daus rei­ka­lus. Ti­kė­jo­si, kad vi­daus po­li­ti­nių po­ky­čių ga­li­ma pa­siek­ti net pa­de­dant Mask­vai, ir bus iš­sau­go­tas vals­ty­bin­gu­mas. Vil­tys bu­vo vi­siš­kai iliu­zi­nės ir klai­di­nan­čios. Men­kai bu­vo ver­ti­na­ma ir ži­no­ma So­vie­tų Są­jun­gos vi­daus pa­dė­tis ir ti­krie­ji tiks­lai. Tai de­zo­rien­ta­vo ir vi­suo­me­nę. To­dėl es­mi­nė pa­mo­ka – ko­vo­ti dėl pro­tų ir sa­vęs ne­klai­din­ti leng­va­bū­diš­ku po­žiū­riu į ag­re­sy­viai sa­vo in­te­re­sus gi­nan­čią kai­my­nę. Tie in­te­re­sai pa­pras­tai įgy­ven­di­na­mi Lie­tu­vos in­te­re­sų sąs­kai­ta. Taip yra ir da­bar, kai mes ma­to­me ir jau­čia­me Ru­si­jos ag­re­sy­vią po­li­ti­ką Lie­tu­vos at­žvil­giu, nors to­kia po­li­ti­ka pir­miau­sia ken­kia pa­tiems Ru­si­jos pi­lie­čiams, žlug­do abi­pu­siš­kai nau­din­gus vers­lo ry­šius.

- Ar po­ka­rio pa­sip­rie­ši­ni­mas ga­lė­jo at­sto­ti ko­vą, ku­rios ne­bu­vo 1940-ai­siais?

- Par­ti­za­ni­nis ka­ras po pa­sau­li­nio ka­ro yra tie­sio­gi­nė ko­va už Lie­tu­vos ne­prik­lau­so­mos vals­ty­bės at­kū­ri­mą. Tuo­me­ti­nė­mis są­ly­go­mis ki­to pa­si­rin­ki­mo ir ne­bu­vo. Nors pa­si­reiš­kė di­de­lis tau­tos troš­ki­mas ir žūt­bū­ti­nės pa­stan­gos, tuo me­tu ne­bu­vo geo­po­li­ti­nių prie­lai­dų vals­ty­bin­gu­mui at­kur­ti.

Te­rei­kia neužsimerkti

- VSD pa­žy­ma at­sklei­džia, kad vyks­ta in­for­ma­ci­nis ka­ras. Kaip jis vyks­ta, kas jį vyk­do?

- Per pa­sta­ruo­sius ke­le­rius me­tus, kai Lie­tu­va pa­si­rin­ko ke­lią ener­ge­ti­nio sau­gu­mo link, prieš mus bu­vo nu­kreip­tos di­de­lės Krem­liaus pro­pa­gan­di­nin­kų pa­stan­gos. Pa­na­šiai mė­gin­ta veik­ti ir 1990-1991 me­tais, pa­si­tel­kiant vie­tos ko­la­bo­ran­tus ir lais­vos vals­ty­bės prieš­inin­kus. Tik si­tua­ci­ja in­for­ma­ci­nė­je erd­vė­je šiuo me­tu pa­ki­tu­si iš es­mės. Prieš 20 me­tų ne­rei­kė­jo daug pa­stan­gų, kad at­skir­tum pro­pa­gan­dą nuo in­for­ma­ci­jos. Ne­bu­vo tiek lais­vai įper­ka­mų "ne­žur­na­lis­tų", ku­rie pa­to­giai įsi­tai­sę žur­na­lis­tų vie­to­se skleis­tų įžū­lią pro­pa­gan­dą. Ar VSD ga­lė­tų at­skleis­ti to in­for­ma­ci­nio ka­ro vyk­dy­to­jus? Ga­liu pa­sa­ky­ti, kad vie­šu­mas (net ir vie­šos žval­gy­bos veik­los apž­val­gos) lei­džia su­pras­ti, kas vyk­do in­for­ma­ci­nį ka­rą ir ko­kius įran­kius nau­do­ja. Te­rei­kia gal­vo­ti sa­vo gal­va, o ne po­li­ti­nė­mis kli­šė­mis.

- Kuo pa­vo­jin­gas puo­li­mas per są­mo­nę?

- Pra­lai­mė­ję ko­vą dėl pro­tų, pra­lai­mė­si­me ir le­mia­mą mū­šį dėl sa­va­ran­kiš­ko sa­vo pra­ei­ties is­to­ri­jos ver­ti­ni­mo. O su to­kiu pra­lai­mė­ji­mu ga­li at­ei­ti ir vi­siš­kas pa­si­ti­kė­ji­mo sa­vo vals­ty­be nuo­smu­kis. Kol kas tas pa­si­ti­kė­ji­mo de­fi­ci­tas fik­suo­ja­mas svar­bių vals­ty­bei ins­ti­tu­ci­jų at­žvil­giu, bet nė­ra ab­so­liu­tus. To­dėl šio­je sri­ty­je ne­ga­li­me lik­ti tik abe­jin­gais ste­bė­to­jais.

- Kaip pa­pras­tam, vie­šų­jų ry­šių ne­iš­ma­nan­čiam žmo­gui jį at­skir­ti?

- Ma­nau, bet ku­ris žmo­gus ga­li at­skir­ti tuos da­ly­kus, ku­rie už­gau­na jo at­min­tį, jo vals­ty­bę, jo pa­žiū­ras. Tai par­odė ir vi­suo­me­nės reak­ci­ja į pro­pa­gan­di­nę klas­to­tę apie Sau­sio 13-osios įvy­kius, ku­rią sklei­dė Ru­si­jos fi­nan­suo­ja­mas te­le­vi­zi­jos ka­na­las.

Po­ka­rio fe­no­me­nas

- Ne pa­slap­tis, kad vie­nas in­for­ma­ci­nio ka­ro tiks­lų yra iš­kreip­ti po­ka­riu vy­ku­sio par­ti­za­ni­nio ka­ro es­mę ir tiks­lus. Kaip pats tei­gė­te, par­ti­za­ni­nis ka­ras bu­vo įro­dy­mas to, kad tau­ta prieš­ino­si oku­pa­ci­jai gink­lu. Ar ne dėl to jis par­ūpo ir de­zin­for­ma­ci­jos spe­cia­lis­tams?

- Par­ti­za­ni­nis ka­ras Lie­tu­vo­je yra mū­sų is­to­ri­jos fe­no­me­nas, ku­rį dar il­gai ty­ri­nė­si­me ir apie jį dis­ku­tuo­si­me. Tuo­me­ti­nė So­vie­tų Są­jun­ga oku­puo­to­se Bal­ti­jos ša­ly­se ir Va­ka­rų Ukrai­no­je net nu­si­kal­ti­mus žmo­giš­ku­mui – trė­mi­mus - vyk­dė kaip ge­rai or­ga­ni­zuo­tas ka­ri­nes ope­ra­ci­jas, į ku­rių vyk­dy­mą vien Lie­tu­vo­je įtrauk­da­vo ke­lias de­šim­tis tūks­tan­čių vi­daus rei­ka­lų ir sau­gu­mo struk­tū­rų dar­buo­to­jų. O ka­ri­ne jė­ga bu­vo slo­pi­na­mas gink­luo­tas pa­sip­rie­ši­ni­mas nu­si­kals­ta­mai oku­pan­tų val­džiai. No­rint su­žy­mė­ti vi­sus gink­luo­tus su­si­dū­ri­mus, ne­už­tek­tų jo­kio že­mė­la­pio. Vien su­si­dū­ri­mų, kai abi konf­lik­to ša­lys pa­ty­rė nuo­sto­lių, la­bai apy­tiks­liais skai­čia­vi­mais, bu­vo apie 3 tūks­tan­čius. Tai ne­bu­vo šiaip su­si­dū­ri­mai – daž­nai jie ne­tu­rė­da­vo jo­kios iš­gy­ve­ni­mo al­ter­na­ty­vos. Yra ži­no­ma ne ma­žiau kaip pu­sė tūks­tan­čio at­ve­jų, kai lais­vės ko­vo­to­jai pa­si­rink­da­vo mir­tį (daž­niau­siai su­sisp­rog­din­da­vo), bet ne ne­lais­vę. To­dėl per vi­są par­ti­za­ni­nio ka­ro lai­ko­tar­pį so­vie­ti­niai če­kis­tai į ne­lais­vę pa­ėmė vos apie 3 tūkst. uni­for­muo­tų par­ti­za­nų. Žu­vu­sių­jų bu­vo net sep­ty­nis­kart dau­giau. Sėk­min­giau­si par­ti­za­nų mū­šiai bu­vo tie, per ku­riuos pa­vyk­da­vo iš­veng­ti di­des­nių nuo­sto­lių, iš­ves­ti ko­vo­to­jus iš ap­sup­ties. To­kių mū­šių bu­vo ne vie­nas. Prie sėk­min­giau­sių pri­skir­čiau ir ke­lių de­šim­čių mies­te­lių (vals­čių cen­trų) užė­mi­mą, kai par­ti­za­nai iš­va­duo­da­vo su­im­tuo­sius, su­nai­kin­da­vo mo­bi­li­za­ci­nius ir mo­kes­ti­nius do­ku­men­tus.

Per­ga­lių bu­vo – ir tai mū­sų opo­nen­tai šian­dien sten­gia­si iš pa­sku­ti­nių­jų iš­trin­ti iš is­to­ri­nės at­min­ties.

- Ką iš ti­krų­jų lai­mė­jo Lie­tu­va, iš da­lies skir­tin­gai nei Lat­vi­ja ar Es­ti­ja, pa­su­ku­si gink­luo­to pa­sip­rie­ši­ni­mo ke­liu?

- Ne vi­sai su­tik­čiau, kad Lat­vi­ja ir Es­ti­ja ne­pa­su­ko gink­luo­to pa­sip­rie­ši­ni­mo ke­liu. Tie­siog dėl ob­jek­ty­vių is­to­ri­nių ap­lin­ky­bių jo­se pa­sip­rie­ši­ni­mas bu­vo 10-20 kar­tų ma­žes­nio in­ten­sy­vu­mo ne­gu Lie­tu­vo­je. Par­ti­za­nai ga­na aiš­kiai ma­tė sa­vo tra­giš­ką li­ki­mą, bet ne­ko­vo­ti jie ne­ga­lė­jo. Ne­bu­vo jo­kios ki­tos al­ter­na­ty­vos, kad ir ką da­bar sa­ky­tų skep­ti­kai. Bū­tent tuo me­tu vy­ku­sios lais­vės ko­vos bu­vo pa­ly­dė­tos ir tau­tos kū­ry­bos – dai­nų, ei­lė­raš­čių, ku­rie dar il­gam li­ko at­min­ty­je. Par­ti­za­ni­nė ko­va aki­vaiz­džiai su­lė­ti­no te­ro­ro tem­pą, nes į Si­bi­rą bū­tų bu­vu­si iš­vež­ta kur kas di­des­nė lie­tu­vių da­lis. Dėl pog­rin­džio or­ga­ni­za­ci­jų or­ga­ni­zuo­tos in­for­ma­ci­jos sklai­dos vien nuo trė­mi­mų iš­si­gel­bė­jo ne ma­žiau kaip 40 tūkst. žmo­nių.

- Iki šiol pa­inus klau­si­mas, ku­ris nuo­lat ke­lia­mas de­zin­for­muo­jant vi­suo­me­nę: ko­dėl iš kar­to po ka­ro į pa­gal­bą mū­sų par­ti­za­nams ža­dė­ję at­ei­ti Va­ka­rai ga­liau­siai ne­si­ry­žo pul­ti So­vie­tų Są­jun­gos?

- Bal­ti­jos vals­ty­bių klau­si­mas bu­vo iš es­mės „išsp­ręs­tas“ dar vyks­tant An­tra­jam pa­sau­li­niam ka­rui. Jis tie­siog bu­vo iš­brauk­tas iš ei­na­mo­sios po­li­ti­nės die­not­var­kės. Vien dėl Bal­ti­jos vals­ty­bių lais­vės nie­kas ne­si­ruo­šė pra­dė­ti ka­ro veiks­mų. Ki­ta ver­tus, Va­ka­rų vals­ty­bės nie­ka­da ofi­cia­liai ne­ska­ti­no par­ti­za­ni­nio pa­sip­rie­ši­ni­mo. Jau da­bar į is­to­ri­kų apy­var­tą įtrauk­ti do­ku­men­tai liu­di­ja, kad bu­vo lai­ko­ma­si nuo­sta­tos – ne­pri­pa­žin­ti oku­pa­ci­jos pa­sek­mių, bet dėl Bal­ti­jos vals­ty­bių ne­ka­riau­ti. Taip pat bu­vo sie­kia­ma pa­lai­ky­ti oku­puo­tų tau­tų vil­tį, bet ne­ska­tin­ti jų su­kil­ti. Bet, kaip mi­nė­jau, par­ti­za­ni­nis ka­ras ne­ga­lė­jo ne­kil­ti dėl ob­jek­ty­vių prie­žas­čių (te­ro­ro, na­cio­na­li­za­ci­jų ir pan.), net jei Va­ka­rai šias nuo­sta­tas bū­tų dek­la­ra­vę at­vi­rai, o ne slap­tuo­se po­li­ti­niuo­se do­ku­men­tuo­se. Dau­gu­mai mū­sų is­to­ri­jos my­lė­to­jų tai gal­būt ne­ži­no­mi da­ly­kai, bet jie ro­do, kad is­to­ri­jos ty­ri­mai nie­ka­da ne­sus­to­ja.

- Ko šian­dien ga­lė­tu­me pa­si­mo­ky­ti iš par­ti­za­ni­nio ju­dė­ji­mo, iš pra­ei­ties?

- Iš pra­ei­ties ga­li­ma daug ko iš­mok­ti. Pir­miau­sia, pa­si­ry­ži­mo gin­ti sa­vo na­cio­na­li­nius in­te­re­sus. Taip pat to, kad de­mo­kra­ti­ja yra ne­pa­kei­čia­ma net "di­des­nių, aukš­tes­nių" tiks­lų la­bui. Kad skir­tin­go po­li­ti­nio spek­tro po­li­ti­kų ne­su­si­kal­bė­ji­mas ir mė­gi­ni­mas dis­ku­si­jas ves­ti "bul­do­ze­ri­niu" pri­nci­pu ne tik ne­lei­džia su­tar­ti dėl es­mi­nių na­cio­na­li­nių in­te­re­sų, bet ir ga­liau­siai juos, in­te­re­sus, pa­da­ro pa­žei­džia­mus. Kad bet koks nuo­lai­džia­vi­mas Ry­tams anks­čiau ar vė­liau virs­ta pra­ra­di­mais ir tra­ge­di­jo­mis pa­čiai tau­tai – ir tai ro­do po­ka­rio trė­mi­mai, 50 me­tų su­sto­ju­si eko­no­mi­kos plė­tra, par­ti­za­nų au­kos.