Neužbaigta revoliucija

alfa.lt 2013-12-19

Lenino skulptūros nuvertimas Ukrainoje ir iš naujo prisiminta Olego Gazmanovo daina vėl suaktyvino diskusijas Lietuvoje apie komunizmo palikimą. Vien tai, kad šios diskusijos egzistuoja ir konsensuso daugelio dalykų atžvilgiu (pavyzdžiui, Žaliojo tilto statulų ar tarybinių dešrelių) neturime, reiškia – mūsų šalies demokratizacija ir išsivadavimas iš komunizmo nėra faktai, o vis dar tebevykstantys procesai.

Ar įsivaizduotumėte arijų rasei skirtus paminklus, puošiančius tiltus Frankfurte prie Maino? Arba nacistines dešreles? Vienintelis logiškas atsakymas – ne, kadangi Vokietija paprastai traktuojama kaip pavyzdys visuomenės, kuri jau aiškiai nebėra „podiktatūrinė“. Šio apibrėžimo atsisakome tada, kai visuomenėje nostalgija buvusio autoritarinio ar totalitarinio režimo atžvilgiu nebėra tokia stipri, kad lemtų rinkimų rezultatus, viešoje erdvėje išlaikytų jį šlovinančius kultūrinius rudimentus, o ekonomikoje – diktatūrine kokybe besididžiuojančius produktus.

Deja, tokio apibūdinimo vis dar per anksti atsisakyti kalbant apie Lietuvą ir į ją panašias šalis. Istorikas Jamesas Markas pokomunistinėms valstybėms būdingą idėjų kovą, kai politikoje ginčijamasi dėl gana artimos istorijos įvertinimo, o dalis partijų savo politinę egzistenciją apibrėžia per antikomunizmą, pavadino „neužbaigta revoliucija“. Net ir praėjus daugiau nei dvidešimt metų nuo Nepriklausomybės paskelbimo ir perėjimo į demokratiją, mums svarbu tai, koks yra politinių veikėjų santykis su sovietine praeitimi. Neužbaigta revoliucija svarbi ne tik idėjiniu, bet ir empiriniu lygmeniu – pagal politologę Ainę Ramonaitę, sovietinio režimo įvertinimas iki šiol yra vienas geriausiai Lietuvos rinkėjų elgesį paaiškinančių veiksnių.

Neužbaigtos revoliucijos tematika itin aštri ten, kur perėjimas į demokratiją turėjo pakto požymių, įvyko derantis tarp režimo priešininkų ir nuosaikesniųjų komunistų. Lenkijoje ir Vengrijoje antikomunistinį identitetą pabrėžiančios jėgos (Viktoro Orbano „Fidesz“ ir Jaroslavo Kaczynskio „Teisė ir teisintumas“) pastarąjį dešimtmetį stiprėjo kritikuodamos paktinę demokratizaciją. Pagal šį požiūrį, 1989 m. Solidarumas Lenkijoje ir įvairios opozicijos grupės Vengrijoje išdavė demokratinius idealus, kadangi sėdo derėtis su režimo atstovais ir taip sudarė jiems sąlygas sėkmingai įsitvirtinti pasikeitus režimui. Dėl to liustracija tokiose šalyse nebuvo plataus masto, o komunizmo palikimą iki šiol matome politikoje, ekonomikoje, valstybės aparate ir kultūroje.

Įdomu tai, kad būtent iš valdančiųjų komunistinio režimo partijų išsivysčiusios jėgos laikėsi ir tebesilaiko principo, kad revoliucija vis dėlto yra užbaigta. Tokių besireformavusių partijų pavyzdžiai – Lietuvos demokratinė darbo partija (LDDP), Vengrijos socialistų partija, Demokratinis kairės aljansas Lenkijoje. Visos jos sugebėjo vėl patekti į valdžią po komunizmo griūties, pateikdamos save kaip iš naujo atgimusius demokratus (atkreipkite dėmesį į būdvardžio „demokratinis“ akcentavimą pavadinimuose). Joms revoliucijos užbaigimo idėja buvo gyvybiškai būtina rinkimų sėkmei.

Nors požiūrio į sovietmetį klausimai vis dar neabejotinai svarbūs ir Lietuvoje, partiniu lygmeniu jie kiek pablukę. Tėvynės Sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD) turi ryškų antikomunistinį identitetą, tačiau jų priešininkas kairėje nėra iki galo aiškus. Istoriškai – LDDP, tačiau ji vėliau susijungė su Lietuvos socialdemokratų partija (LSDP), kuri lyg ir kildinama iš Sąjūdžio.

Apskritai pastaroji partija šiuo metu aprėpia abi idėjines puses – tiek tai, kuriai atstovauja komunizmą aiškiai neigiamai įvertinantys politikai, tiek tai, kurioje Sausio 13 d. paminėjimas privalo neerzinti Rusijos. Darbo partijos rinkėjams sovietmečio nostalgija yra itin būdinga, tačiau šios politinės jėgos tiesiogiai su buvusia Lietuvos komunistų partija susieti negalime, o Viktoras Uspaskichas dešinės kritiką atremia savo tremties istorijomis.

Nepaisant šių komplikacijų į aiškias kategorijas skirstant partijas, neužbaigtos revoliucijos tematika Lietuvoje vis dar aktuali. Skirtingai nei Vengrijoje (2010 m. parlamento rinkimus triuškinamai laimėjo „Fidesz“) ar Lenkijoje (čia dabar dominuoja dvi į Solidarumo palikimą pretenduojančios partijos), mūsų šalyje pastarąjį dešimtmetį nebuvo politinio posūkio į dešinę. Tai nieko keisto, jeigu pažiūrime į elektorato sandarą. Nors dalis apžvalgininkų empirinius duomenis už „gryną pinigą“ imti atsisako, tačiau Lietuvoje vis dar yra daugiau gyventojų, kurie sovietmetį vertina pozityviai – ir tai susiję tiek su nuostatomis dabartinės politinės sistemos atžvilgiu, tiek su rinkimų elgesiu.

Todėl nereikėtų stebėtis, kad tarybinės dešrelės yra sėkmingai parduodamas produktas, o dalis interneto komentatorių aršiai teisina O. Gazmanovo dainas. Lygiai taip pat nereikėtų stebėtis, kad daugeliui visai netrukdo Žaliojo tilto skulptūros, kurios šlovina vienintelę pagal totalitarinę komunizmo ideologiją įmanomą visuomenės ląstelę – proletariatą (nacizme analogas būtų paminklai arijų rasei). Šie reiškiniai rodo – nors prieš 23 metus paskelbėme Nepriklausomybę ir pagal formalius kriterijus tapome demokratine šalimi, tačiau perėjimas į laisvą, totalitarizmo rudimentų nesuvaržytą visuomenę vis dar vyksta.

/Mažvydas Jastramskis/