A. Anušauskas. Lietuva – ne Antarktidoje įstrigęs laivas

delfi.lt 2013-12-31

Metų pabaigoje, kai gyvenimas pasaulyje, atrodo, teka kaip visada (Rusija vis neranda išėjimo iš įsukto terorizmo rato, pietų pusrutulyje visi, kas gali, gelbėja įšalusį tyrinėtojų laivą, žurnalistai bando nuspėti išlaisvinto Michailo Chodorkovskio mintis ir turtus, Ukrainoje mušami Maidano aikštės žurnalistai, Latvija atjungia bankomatus prieš euro įvedimą, Formulė-1 žvaigždė Michaelis Šumacheris patiria traumą slidinėdamas...), visi skaičiuoja nuveiktus ir neįveiktus darbus.

Ne, rašau ne apie Valdovų rūmų atidarymą ir nuosprendį Darbo partijos finansinio sukčiavimo byloje (nors tai irgi svarbu); net ne apie žvalgybos tarnybų apžvalgas, kurios aiškiai įvardijo Rusijos naudojamus įrankius, siekiant daryti įtaką Lietuvos vidaus padėčiai. Tuo socialdemokratinė koalicija pati aiškiai įsitikino, kad Rusijos pradėta lietuviškų pieno produktų blokada tikrai liudija ne apie verslo problemas, o apie atvirą politinį spaudimą.

Euro impulsas pesimistams

Būčiau linkęs kalbėti apie optimizmą, nors Europos Sąjungos laivą nuo sausio 1-osios perleidžiame labiausiai prasiskolinusiai ir didžiausią nedarbą turinčiai Graikijai. Lietuva būsimiems septyneriems metams suderėjo 10 proc. daugiau paramos ir iš ES gausime net 44,5 mlrd. litų septyneriems metams.

Tiesa, pastarųjų pinigų nenori antieuropinio referendumo dėl žemės pardavimo draudimo ES piliečiams iniciatoriai, kurie atvirai meluoja tautiečiams apie tokio referendumo neigiamas pasekmes jų piniginėms. Prie šios gerklingos antieuropietiškos kompanijos dar reikėtų pridėti referendumo dėl euro įvedimo iniciatorius, kurie daugiau rūpinasi savo politiniais dividendais. Tuo tarpu su euro įvedimu susijusios palūkanų normos sumažėjimo laukia 100 tūkst. paėmusių kreditus šeimų. Tai bankams Lietuvoje įsiskolinusioms šeimoms padės per mėnesį sutaupyti po 100-300 Lt. Euro įvedimas nuo 2015 metų būtų dar didesniu stimulu Lietuvos ekonomikai, prilygstančiu stojimo į Europos Sąjungą efektui.

Socialinis teisingumas – ne liga

„The Washington Post“ apžvalgininkas Robert J. Samuelson svarbiausiais nuosaikaus ekonominio atsigavimo optimizmo ženklais Amerikoje laiko kelių šimtų tūkstančių naujų darbo vietų atsiradimą, namų ūkių skolos sumažėjimą 800 mlrd. dol., kas kartu su žemomis palūkanų normomis sumažino skolų mokėjimus iki 1980-ųjų lygio. Tačiau ir Amerikoje į geras naujienas visuomenė reaguoja kitaip negu iki recesijos.

Panašūs procesai mažesniu mastu vyko ir Lietuvoje. Juk ir mūsų šalis per pastaruosius trejus metus neatrodė kaip ledynuose įšalęs laivas ir sėkmingai kapstėsi iš krizės. Per 2013-uosius ekonomikos augimas kiek sulėtėjo ir nedarbas mažėjo kiek mažesniais tempais nei anksčiau, bet vis dėlto mažėjo (gal labiausiai nepasisekė jaunuoliams, kurių nedarbo lygis anksčiau mažėjęs vėl ūgtelėjo penktadaliu) ir pasiekė ES vidurkį. Darbo biržoje registruoti neturintys darbo asmenys sudarė dešimtadalį visų darbingo amžiaus gyventojų.

Seimui sprendžiant atlyginimų atkūrimą pareigūnams ir valdininkams, valdantieji didžiavosi, kad taisomi buvusios valdžios antikonstituciniai sprendimai, tačiau socialinio teisingumo įgyvendinimu tai nekvepėjo. Atkūrus ketvirtadalio daugiausiai uždirbančių valdininkų algas nepasirūpinta aiškiais atsakymais pensininkams dėl pensijų didinimo ar kompensavimo, mažiausiai uždirbančių biudžetininkų simboliniu atitolinimu nuo minimalios algas gavėjų.

Socialinis teisingumas - ne liga, kurios reikia atsikratyti. Tad bendras pajamų augimas nepristabdė pradelstų gyventojų įsiskolinimų ir jie padidėjo dar dešimtadaliu – iki milijardo eurų. Bet optimistinė žinia ta, kad įsiskolinimai augo lėčiau, o bankams įsiskolinusių šeimų yra dvigubai mažiau negu Latvijoje ar Estijoje.

Lietuviškas optimizmas – be valdžios pastangų

Optimistinė naujiena ir ta, kad pastaruosius metus vis augusios vartojimo išlaidos Lietuvoje pasiekė ikirecesinį lygį. Tai reiškia, kad išleidžiame daugiau ir ne tik per kalėdines prekybininkų akcijas. Vartojimą skatino ne tik padidėję atlyginimai, bet ir beveik trečdaliu augusios perlaidos iš užsienio. Amerikos demokratai kovodami dėl rinkėjų balsų taip pat pradėjo diskusiją dėl minimalaus valandinio darbo užmokesčio padidinimo 2014 metais iki 7,25 dol. už vieną valandą ir 10,10 dol. už valandą 2015 m. Tačiau čia kartu rūpinamasi ir tuo, kad smulkus verslas gautų reikalingą paramą ir atlyginimų kėlimas nežlugdytų jų biznio.

Kol tokių priemonių nesimato, būtų neteisinga dėkoti už vidutinio atlyginimo augimą tik Vyriausybei, šiemet pakėlusiai minimalią mėnesio algą. Tai paaiškintų maždaug trečdalį darbo užmokesčio padidėjimo. Darbo rinka privačiame sektoriuje jau buvo pribrendusi daugiau uždirbančių specialistų algų didinimui. Nors formaliai nedarbo lygis tebėra dviženklis, jau dabar jaučiamas daugelio profesijų ir kvalifikacijų darbuotojų trūkumas, kurio neįmanoma užlopyti nekeliant algų.

Optimizmo terminalas

Prie optimistinių žinių priskirčiau Pietų Korėjos laivų statykloje pradėtą Lietuvai skirto suskystintųjų gamtinių dujų laivo bandymą ir būsimą plukdymą į Klaipėdą. Tai mūsų optimizmo terminalas.

Metų gale jau neišvengiamai turėsime suskystintų gamtinių dujų terminalą ir galėsime mažiau priklausyti nuo Rusijos monopolininko diktuojamų sąlygų bei pasiūlyti mažesnes dujų kainas ir verslui, ir kiekvienam vartotojui Lietuvoje. Kitais metais numatomi LR prezidento rinkimai leis patikrinti Lietuvos visuomenės atsparumą gandams ir informacinėms manipuliacijoms, bet, tikiu, jog tas prieš 23 metus patikrintas atsparumas leis antrai kadencijai išrinkti Prezidentę, kuri akiplėšiško monopolinio spaudimo akivaizdoje atsakingai žiūri į piliečių interesų gynimą energetikos sektoriuje ir visiems rūpimą ekonomikos augimo skatinimą. Tokiu atveju Lietuva nei politiškai, nei ekonomiškai nepanašės į Antarktidoje įstrigusį laivą, kurį gelbėdami įstringa patys gelbėtojai.

P.S. Kadangi straipsnis skelbiamas internetinėje žiniasklaidoje, turiu pasakyti, kad, kaip bebūtų liūdna, bet „The New York Times“ ką tik patvirtino, kad spausdintos spaudos nykimas nėra Lietuvos valdžios politikos pasekmė. Didžiausi JAV dienraščiai arba atsisakė spausdinto laikraščio varianto, arba numato leisti gerokai retesniu periodiškumu. O „Newsweek“ sprendimą spausdintis 2014 metais atvirai vadina donkichotišku, panašiu į vinilinių plokštelių ir nesaugių skustuvų sugražinimą. Su Naujaisiais – naujų pasirinkimų ir saikingo optimizmo metais!