R.Pakalkienė: Laisvos dvasios žmonės nebuvo „pagaminti Sovietų Sąjungoje“

lzinios.lt 2013-12-31

Pra­stes­nį sce­na­ri­jų su­nku net įsi­vaiz­duo­ti. Dai­ni­nin­kas Ole­gas Gaz­ma­no­vas su­kė­lė Bal­ti­jos ša­lių žmo­nių ap­mau­do ban­gą, kai per Ru­si­jos Fe­de­ra­ci­jos Kons­ti­tu­ci­jos dvi­de­šimt­me­čio mi­nė­ji­mą Krem­liaus di­džiuo­siuo­se rū­muo­se, į ku­riuos bu­vo su­kvies­ti už­sie­nio ša­lių am­ba­sa­do­riai, at­li­ko So­vie­tų Są­jun­gą šlo­vi­nan­čią dai­ną „Sde­lan v SSSR“ („Pa­ga­min­tas SSRS“). O po to gruo­džio 29 die­ną kon­cer­tuo­da­mas Lie­tu­vos sos­ti­nė­je Vil­niu­je ir ma­ni­pu­liuo­da­mas žiū­ro­vais, ru­sų at­li­kė­jas pa­sie­kė, kad jie pa­tys pa­pra­šy­tų at­lik­ti šią dai­ną.

Ko­dėl „pa­ga­min­tie­ji So­vie­tų Są­jun­go­je" tuo džiau­gė­si? Gal ne­sup­ra­to ta­pę pa­šai­pos ob­jek­tais? Aps­kri­tai ky­la klau­si­mas dėl tų žiū­ro­vų rea­ly­bės su­vo­ki­mo. Ar jie ne­ži­no is­to­ri­jos apie Lie­tu­vos oku­pa­ci­ją? Ne­pas­te­bė­jo, ka­da ir kaip ša­lis iš­si­va­da­vo iš so­vie­ti­nio jun­go? Ar ti­krai su­pran­ta, kad da­bar gy­ve­na lais­vo­je Eu­ro­pos ša­ly­je? Juk jie yra pi­lie­čiai vals­ty­bės, iš ku­rios į dau­gu­mą ki­tų Se­no­jo že­my­no kraš­tų ga­li ke­liau­ti lais­vai – au­to­mo­bi­liu, au­to­bu­su, trau­ki­niu, lėk­tu­vu, o jei no­ri, kad ir pės­čio­mis. Ir nie­kas ne­užd­raus ir ne­sus­tab­dys prie sie­nų. Ar­ba net emig­ruo­ti, kur tik pa­gei­dau­ja, jei Lie­tu­vo­je ne­pa­tin­ka gy­ven­ti. O pas mus ga­li at­va­žiuo­ti kas tik no­ri ir net su­dai­nuo­ti sa­vo kū­ry­bos So­vie­tų Są­jun­gos il­ge­sio him­ną. O.Gaz­ma­no­vo ger­bė­jams taip pat nie­kas ne­truk­dy­tų pa­skui sa­vo die­vai­tį ke­liau­ti į Ru­si­ją. Tie­sa, į šią pu­sę rei­kia vi­zų, bet jas gau­ti ne­sun­ku.

Po­pu­lia­riau­sia­me so­cia­li­nia­me tink­le šio­mis die­no­mis skel­bia­ma daug nuo­mo­nių ir ko­men­ta­rų apie O.Gaz­ma­no­vo kon­cer­tą ir tą at­lik­tą kū­ri­nį. Įstri­go, kad li­be­ra­las Re­mi­gi­jus Ši­ma­šius apie dai­ni­nin­ko ir aps­kri­tai so­vie­tiz­mo ger­bė­jus ra­šo: „Pa­tys tu­ri­me ži­not, kad mes ge­res­ni ir stip­res­ni. Jie tu­ri tai ži­no­ti. Ir jų vai­kai tu­ri tai ži­no­ti. Ir teo­riš­kai, ir pra­ktiš­kai. Man la­biau rū­pi ju­dė­ti pir­myn, o ne dai­ry­tis at­gal. Kaip sa­kė Braz­džio­nis, „ver­gams pa­li­kim ver­go nak­tį klai­kią“. Bent jau tol, kol jie ne­truk­do mums džiaug­tis lais­ve ir ei­ti pir­myn. Gal ku­ris jų už­si­no­rės bū­ti lais­vas...“

Pri­ta­riu ir no­riu kai ką jiems pa­aiš­kin­ti. Ne­ži­nau, gal žiū­ro­vus, pa­gei­da­vu­sius dai­nos, ir "pa­da­rė So­vie­tų Są­jun­go­je", bet aš gi­miau oku­puo­to­je Lie­tu­vo­je. Bū­da­ma jau­na, skai­čiau ra­šy­to­jo Er­nes­to He­ming­way­‘aus kny­gą „Fies­ta“, vaiz­duo­tė­je su he­ro­jais vaikš­ti­nė­jau po Par­yžių, ke­lia­vau į Is­pa­ni­ją. O už­ver­tu­si kny­gą liū­dė­jau. Mat anuo­met ne tik kad į Pra­ncū­zi­jos sos­ti­nę ne­ga­lė­jau lais­vai nu­va­žiuo­ti. Man ne­bu­vo iš­duo­ta vi­za net į kai­my­ni­nę Len­ki­ją. So­vie­ti­nio ka­lė­ji­mo sie­nos į tą pu­sę bu­vo ne­įvei­kia­mos. Ge­rai bū­tų, jei apie tai pa­mąs­ty­tų so­vie­tiz­mo ger­bė­jai, nes dau­ge­liui jų, jei ne­bu­vo par­si­da­vę KGB, sie­nos į lais­vas ša­lis taip pat bu­vo ak­li­nos.

Ta­čiau da­bar jiems ir jų vai­kams, man ir ma­no du­krai pa­sau­lis at­vi­ras. Be­je, šiuo me­tu ji stu­di­juo­ja Veng­ri­jo­je. Ir pik­ti­na­si, kad veng­rų iš­duo­ta­me do­ku­men­te yra įra­šas, kad jos gi­mi­mo vie­ta – Vil­nius, So­vie­tų Są­jun­ga. Du­kra įsi­ti­ki­nu­si, kad gi­mė Lie­tu­vo­je. Tie­sa, oku­puo­to­je so­vie­tų. Ir aš ge­rai at­si­me­nu, kad ją gim­džiau ne „moi ad­res - ne dom ir ne uli­ca, moi ad­res - So­viets­kij So­juz“ („ma­no ad­re­sas – ne na­mas ir ne gat­vė, ma­no ad­re­sas – So­vie­tų Są­jun­ga“) – to­kie bu­vo ka­dai­se skam­bė­ju­sios dai­nos žo­džiai, – bet Vil­niaus gim­dy­mo na­muo­se. Lie­tu­vo­je, prie ku­rios ta­da per prie­var­tą bu­vo pri­dė­tos są­vo­kos so­vie­tų ir so­cia­lis­ti­nė. Ir die­ną ge­rai at­si­me­nu. Tai bu­vo sau­sio 13-oji. Lai­min­giau­sia ma­no gy­ve­ni­mo die­na. Lie­tu­va tra­giš­ko­mis spal­vo­mis sau­sio 13-ąją nu­si­da­žė dar po de­vy­ne­rių me­tų. Ta­da ša­lis bu­vo ne­se­niai at­kū­ru­si ne­prik­lau­so­my­bę.

Šiuo me­tu Bel­gi­jo­je gy­ve­nan­tys lie­tu­viai taip pat ži­no, kad gi­mė Lie­tu­vo­je. Tuo įti­ki­no ir šios vals­ty­bės ins­ti­tu­ci­jas. Gruo­džio pra­džio­je bu­vo pa­skelb­ta, kad Bel­gi­jo­je gy­ve­nan­tiems Bal­ti­jos ša­lių pi­lie­čiams, gi­mu­siems iki 1991 me­tų, ne­be­bus iš­duo­da­mi ofi­cia­lūs šios vals­ty­bės do­ku­men­tai su įra­šu: „Gi­mi­mo vie­ta – SSRS“. Nau­juo­siuo­se do­ku­men­tuo­se bus įra­šo­ma tik gi­mi­mo vie­to­vė.

O ko­dėl O.Gaz­ma­no­vo ger­bė­jai džiū­gau­ja nuo žo­džių „gi­męs So­vie­tų Są­jun­go­je, pa­ga­min­tas SSRS“? Ne­pa­vy­ko adap­tuo­tis lais­vė­je, ku­ri ne­at­sie­ja­ma nuo at­sa­ko­my­bės sa­va­ran­kiš­kai kur­ti sa­vo gy­ve­ni­mą, ne­lau­kiant nu­ro­dy­mų, ne­si­ti­kint, kad kas nors ki­tas už juos tai pa­da­rys? Ta­da te­gul pa­gal­vo­ja apie sa­vo vai­kus, apie jų ga­li­my­bes gy­ven­ti be bai­mės, sa­ky­ti, ką gal­vo­ja, ke­liau­ti, kur no­ri, už­si­dirb­ti, kiek su­ge­ba, veik­ti, kas pa­tin­ka. Ne­gi no­rė­tų, kad jie vi­so ši­to ne­tek­tų? Jei ti­krai lin­ki sa­vo vai­kams ge­ro, tu­rė­tų steng­tis jų ne­už­krės­ti so­vie­ti­niu vi­ru­su, nes su­nku pa­sveik­ti, kad ver­giš­ka dva­sia iš­mok­tų bū­ti lais­va.

Lais­vė yra svar­biau­sias da­ly­kas. Tai su­vo­kian­čiam žmo­gui nie­ka­da ne­pa­tiks žo­džiai, kad jį „pa­da­rė“ ko­kia nors to­ta­li­ta­ri­nė sis­te­ma. Tai­gi tai su­pran­tan­tie­ji nė­ra „pa­ga­min­ti So­vie­tų Są­jun­go­je“, ne­svar­bu, ka­da bū­tų gi­mę.