Pradedamas torpeduoti euro siekis

voruta.lt 2014-01-08

Rytas STASELIS, www.ve.lt

„Jeigu valdančioji koalicija nori euro, 2015 metais minimali alga turės padidėti iki 1509 Lt“, – pareiškė Seimo pirmininkė Loreta Graužinienė antrą dieną po naujametinių linksmybių. Žinia: narystė euro zonoje nuo 2015 metų – absoliučios daugumos politikų, taip pat valdančiosios koalicijos partijų deklaruotas strateginis šalies tikslas. Todėl žiniasklaidoje parlamento pirmininkės tezė jau pavadintas šantažu.

Nieko stebėtina ir nauja. Darbo partijos politinės veiklos formulė paprasta: turėti prieigą prie Europos Sąjungos finansinės paramos ir šalies iždo išteklių skirstymo, lygia greta tenkinant liumpenizuotų visuomenės sluoksnių instinktus kažką vis gauti nemokamai. O dėl strateginių šalies tikslų – atsiprašant, nusičiurkšt. Populistinius savo partijos rinkimų programos tikslus susieti su strateginiais siekiais pono Uspaskicho politinis uabėlis siekia nebe pirmą kartą. Premjeras Algirdas Butkevičius ir jo vadovaujami socialdemokratai savo svarbiausių koalicijos partnerių koalicijoje užmačias mano įveiksią siūlydami kompromisus ar, kaip jiems atrodo, kompromisų iliuziją.

Tačiau p. Uspaskichas ne koks kaimo Jurgis – žaisdami kompromisų pokerį anksčiau ar vėliau socdemai užsiners kilpą ant kaklo. Andai ir dabar Seimo Motušė nurodo: „Dar 2011 metų pabaigoje tuo metu opozicijoje buvusios parlamentinės partijos pasirašė susitarimą su profesinėms sąjungomis, kuriuo įsipareigojo, jog minimalus mėnesinis atlyginimas sudarytų 50 proc. einamųjų metų vidutinio darbo užmokesčio. Šiuo metu vidutinis darbo užmokestis Lietuvoje yra 2305 litai, tad minimali algą atitinkamai jau turi būti 1152 litai“. Ir formaliai yra teisi, nors premjerui gali atrodyti, kad jo parašas po kokiu nors kliedesiu padėtas būnant opozicijoje reiškia ką kita, nei autografas, įraitytas jam trinant pagrindinio Gedimino 11 rezidencijos kabineto krėslą.

Ponia Graužinienė tačiau kirto kirviu. Jai trūksta politinio subtilumo – tai niekam ne paslaptis, nepaisant stilistų puoselėjamo išorės įvaizdžio. Aptariama euro įvedimo ir minimalios algos santykio tema jos vietoje MMA būčiau suskaičiavęs ir pateikęs eurais. Tarkime, „minimali alga 2015 m. turėtų būti 438 eurai”, nes stojimas į euro zoną numatytas sausio 1-ąją. Toks pareiškimas leistų socialdemokratams bent jau išlaikyti padorią veido išraišką, interpretuoti, ginčytis, o gal net sutikti. Dabar – nei interpretuosi, nei pasiginčysi, nei padoriai atrodysi šalia vis labiau prasišviečiančios p. Uspaskicho plikės. Su plike p. Graužinienės šešėlyje nepadiskutuosi.

Darbo partijos spaudimas socialdemokratams artėjant 2015 m. tik didės, nes bus artėjama link vieno iš nedaugelio socialdemokratų tęstinių įsipareigojimų, dėl kurių p. Butkevičius sutarė su prezidente Dalia Grybauskaite. Euras ir suskystintųjų gamtinių dujų terminalas – du dalykai, kurių koalicinę vyriausybę suformavę socialdemokratai įsipareigojo netorpeduoti. Dėl terminalo socialdemokratai kelia daug įtampos (turiu galvoje jų bendrapartiečio Artūro Skardžiaus vadovaujamą Seimo komisijos veiklą), tačiau kol kas neperžengia ribos – į projekto realizavimo ratus mėto tik tokio dydžio pagalius, kurie verčia ratus trūkčioti, tačiau nesustabdo.

Euro klausimas – kas kita. Kol jis socialdemokratų darbotvarkėje ir finansų ministras Rimantas Šadžius laiko frontą, p. Grybauskaitė elgiasi pabrėžtinai korektiškai ir net ministro kabineto darbo metinių proga beria santūrius komplimentus ir socdemams, ir jų partijos lyderiui. Euro įvedimo tikslą išbraukus iš svarbiausių 2014 m. finansinės politikos dienotvarkės punktų, kai kas pasikeistų. Ne tik Prezidentės vieša kalbėsena. Netekę p. Grybauskaitės paramos, gal tiksliau – santūraus neutralumo, politiniame lauke socialdemokratai taptų daug silpnesni. Ponui Uspaskichui su p. Butkevičium kalbėtis būtų daug lengviau.

Artėjant 2015-iesiems, rasis vis daugiau diskusijų dėl euro. Vertinant dabartinę padėtį galima spėti, kad tokio politinio sutarimo, koks prieš kelis metus buvo Estijoje ir pernai Latvijoje, Lietuvoje nebus. Priežastis paprasta: „Tvarkos ir teisingumo“ partijos lyderis jau prieš pusmetį šiuo klausimu siūlė rengti referendumą (galima įtarti, kad politiniame žaidime čia slypi švelnus šantažas dėl jo politinės reabilitacijos ir galimybės siekti prezidento posto), dabar – Darbo partijos šantažiukas kitu klausimu. Grubiai tariant, du penktadaliai valdančiosios koalicijos vyriausybę remiančių balsų Seime – 39. Socialdemokratų parlamente – lygiai keturios dešimtys. Kokią poziciją diskurso atveju užims Lenkų rinkimų akcija, žino gal tik p. Valdemaras Tomaševskis.

Visos tos diskusijos atrodys labai protingos, motyvuotos – apie mūsų ir graikų pensininkų padėtį, apie pinigus, kaip tautinį simbolį, etc. – ir labai mažai suprantamos eiliniams piliečiams. „Nėra nieko pavojingiau, kaip mėginti įveikti prarają dviem žingsniais“, – kadaise sakė Davidas Lloydas George‘as, britų premjeras itin sunkiais jo šaliai 1916-1922 m. turėdamas galvoje pradėtas ir nebaigtas ekonomikos reformas. Pradėtas strategines pertvarkas, kurių siūloma atsisakyti pusiaukelėje.

Kažin kodėl niekam nekyla abejonių, kad šokus per griovį ir pamačius, kad kitame krašte krūvelė mėšlo, kvailiausia pamėginti sustoti ir liuobtis į griovio dugną, siekiant išsaugoti švarius batų padus. O dėl euro politikai imituoja diskusijas ir siūlo referendumus. Ačiū Dievui, nuoseklią pinigų politiką Lietuva vykdo nuo 1994 m. (tada litas buvo pririštas prie JAV dolerio, vėliau prie euro), pripratome prie stabilių pinigų, kurie šį bei tą reiškia: ir turtą, ir santaupas. Likus paskutiniam žingsniui, ištiso dvidešimtmečio pabaigoje kažkas siūlo sustoti. Nes euro zona, esą – mėšlas, o litas, suprask – beveik Šveicarijos frankas. Kliedesys? Pamatysime, dar ne tokių išgirsime.