Be­je, ir Mask­vo­je, kur 1990 me­tais ve­žė pen­kis mi­li­jo­nus pa­sau­ly su­rink­tų par­ašų už Lie­tu­vos ne­prik­lau­so­my­bę. Nie­kas to ne­beap­ra­šys, o ir pats ne­pa­jė­giau pri­kal­bin­ti, ne sy­kį net ir griež­tai „į­pa­rei­go­da­mas“, kad žy­mė­tų­si at­si­mi­ni­mus ar į mag­ne­to­fo­ną pa­sa­ko­tų bent fak­tus, da­tas, įdo­miau­sias ap­lin­ky­bes. Vis var­žė­si, vis tu­rė­jo svar­bes­nių dar­bų. Štai ko­kie darbš­tūs ir kuk­lūs žmo­nės sta­tė iš nau­jo vals­ty­bę po so­vie­tų oku­pa­ci­jos, o An­ta­nas ją sta­tė vi­sur: mo­kyk­lo­je ir baž­ny­čio­je, Vil­niu­je – ša­lies par­la­men­te, už­sie­niuo­se ste­bin­da­mas ir pa­trauk­da­mas po­li­ti­kus nuo­šir­du­mu bei do­ra kai­mie­čio iš­min­ti­mi, sa­vo Kel­mės kraš­te, kur ska­ti­no ir ug­dė jau­nus ūki­nin­kus, or­ga­ni­zuo­da­mas jų iš­vy­kas - pra­kti­ką vo­kie­čių žem­dir­bių ūkiuo­se ir or­ga­ni­za­ci­jo­se.

Tra­di­ci­nės kas­me­ti­nės pi­lig­ri­mų ei­ty­nės į Ši­lu­vą, vis da­ly­vau­jant jo kvie­čia­miems di­de­lės tarp­tau­ti­nės or­ga­ni­za­ci­jos „Tra­di­ci­ja, šei­ma, nuo­sa­vy­bė“ at­sto­vams, kai ka­da ir už­sie­nio dip­lo­ma­tams – kiek jo ten šir­dies įdė­ta!.. Pa­si­ges An­ta­no Ra­čo ir Są­jū­džio sei­me­lis Kel­mė­je, ir su­ki­lė­lių kal­ne­lis Šiau­liuo­se, ir jau­ni sa­ma­rie­čiai, ku­rių veik­lą ini­ci­ja­vo, ska­ti­no.

Bu­vai dar la­bai rei­ka­lin­gas, my­li­mas An­ta­nai, bet jau pa­il­sėk. To­kių kaip tu ne­daug tu­rė­jo­me.