Politiko nuomone, netgi jeigu verslininkas turi itin tamprius ekonominius ryšius ar prekybinius saitus su Rusija, gauna ten didelius pelnus, jis turi suvokti, kad dirba rizikingoje rinkoje, kontroliuojamoje imperialistinių politinių nuotaikų. „Turi būti suprasta, kad tokios aspiracijos anksčiau ar vėliau gali baigtis labai liūdnai. Tokioje rizikingoje, neskaidrioje, nedemokratiškoje  rinkoje visada gali atsitikti taip, kad kas nors ateis ir nutrauks tuos verslo saitus, nacionalizuos įmones ir išvis išvarys lauk tuos verslininkus iš Rusijos. Todėl žemintis ir elgtis taip, kad Rusija „šeimininkas“, gink Dieve, nesupyktų ant mūsų, yra mažų mažiausiai nepadoru ir neperspektyvu“, – kalbėjo profesorius.

„Ką daryti – gyvename šalia nepakaltinamo didelės šalies lyderio. Negalime sau leisti užsimerkti ir apsimesti, kad nieko nematom ir negirdim, kai jis mūsų akivaizdoje išprievartauja ir pasmaugia moterį. Nes paskui ateis ir mūsų, nuolankiųjų eilė“, – pridūrė jis.

Kai kurie LVK nariai prieštaravo p. Landsbergiui, kad Lietuva užima pernelyg radikalią poziciją Rusijos atžvilgiu, nors yra jos kaimynė ir turi pernelyg daug įvairiausių ryšių, kurių nutraukimas gali reikšti nemenkus ekonominius išbandymus.

„Mes, be abejo, suprantame Rusijos imperialistines nuotaikas. Tačiau jeigu nutrūks ekonominiai saitai su rusais, mūsų eksportas iškart patirs 10% nuosmūkį ir smuks toliau. Todėl turbūt vertėtų ieškoti kompromiso tarp savo ginamų vertybių, tarp savo užiamamos pozicijos Rusijos skriaudžiamų kaimyninių valstybių atžvilgiu ir mūsų ekonominių interesų“, – sakė Ričardas Malkus, „Linavos“ generalinis sekretorius.   

„Visąlaik reikia jausti, kur yra kompromisas, o kur yra kapituliacija. Nereikia pasikabinti ant tų demagoginių pareiškimų, kurių pastaruoju metu tik gausėja ir jie nuolat stiprėja“, – atsakė p. Landsbergis.

„Ar mes norime turėti tikrą Kovo 11-osios Lietuvą? Ar mes savo ginamus vertybinius principus norime mainyti kaip prekę į kažkokius vienadienius dalykus? Aleksandras II yra sakęs dar XIX amžiuje, kad Rusija visame pasaulyje turi tik du draugus – Rusijos armiją ir Rusijos laivyną. Tas tęsiasi ir dabar. Ten vyrauja aiškus hegemonijos troškulys. Kremlius įsitikinęs, kad jis yra hegemonas, jis viešpatauja ir valdo.

O kiti yra vasalai. Krymas yra tik tarpinė stotelė, nes Rusija eina į hegemoniją Europoje. Todėl Vakarams irgi atėjo egzamino laikas. Žaisti žodžiais jau nebeišeina. Nes bus kaip su Hitleriu 1938 m., kai Europoje vyravo nuomonė, kad gal jam reikia atiduoti Čekoslovakiją, Austriją, Klaipėdos kraštą ir gal ti jam pakaks. Neva bus taika. Nepakako, kaip žinome. Dabar turime labai panašią situaciją, kai nuolatinės nuolaidos, tikintis ramybės ir taikos, prie nieko gero neatves“, – kalbėjo politikas.

Anot jo, nebūtų vaisinga užimti neprincipingą poziciją užsienio politikoje: „Mes visi, įskaitant ir verslininkus, tapsime išties nepriklausomi ir laisvi tik tada, kai suvoksime, kad, jeigu ką, galime išgyventi ir išvis be Rusijos, be to joje gauto pelno gabaliuko. Tesižino ji su savo autoritarizmu, su savo diktatoriais ir imperialistinėmis užmačiomis. Reikėtų rasti savyje jėgų suktis taip, kad neprireiktų verkti, kokią neva neteisingą poziciją užimame, principingai gindami demokratines vertybes, bet dėl to netenkame vieno kito skalsesnio kąsnio.“

„Nes jeigu Rusija suvalgys Ukrainą, greičiausiai pabūklai mus nutaikyti į mus. Tada jau niekam nebereikės nei to mėsos, nei pieno, nei kitų verslų su rusais, nes tada jau mūsų verslininkai tiesiog tose srityse nešeimininkaus. Šeimininkaus Kremlius“, – pabrėžė p. Landsbergis.